Visose tautose yra paprotys paminėti žymesniuosius gyvenimo įvykius tam tikromis iškilmėmis. Svarbesnieji gyvenimo įvykiai: gimimo (teisingiau, krikšto) data, visuomeninės veiklos sukaktys, o ypačiai luomo pasirinkimo, kaip kunigystės, vienuoliškų įžadų ir santuokos.
Kartais yra švenčiamos, paminimos sukaktys tik kaip proga draugus pasikviesti, pasivaišinti: metinės, kaip namas ar automobilis įsigytas, kai vaikas mokyklą baigė ir pan. Kartą teko dalyvauti viename “jubiliejuje”, kur buvo minima metinės, kai sūnelis apautas kelnytėmis... Žinoma, tai jokie jubiliejai, jokios rimtai minėtinos sukaktys.
Santuoka yra religinis aktas, sakramentas, laisvai susituokusiųjų priimtas, kuriuo pradedamas naujas gyvenimo tarpsnis. Tad šio įvykio paminėjimas tam tikram laikui praslinkus yra prasmingas ir gražus. Paprastai yra švenčiama 25 metų santuokos sukaktis, paskui 50 metų, na, ir gana reti atvejai — 75 metų. Kasmet iškilmingai švęsti vedybų sukakti nėra priimta; tik abu susituokusieji tą dieną prisimena, vienas kitą pasveikindami, mažą dovanėlę įteikdami (vyras būtinai žmonai gėlių nuperka), be didesnių iškilmių, be svečių ir vaišių.
Čia pakalbėsime apie vadinamų sidabrinių vedybų sukakti (po 25 metų).
Rengiantis švęsti 25 metų vedybų sukaktį, tenka išspręsti tris klausimus: pamaldos bažnyčioje, kviestini svečiai ir pagaliau dovanos.
B a ž n y č i o j e . Besirengiantieji švęsti jungtuvių jubiliejų, iš anksto susitaria su vietos klebonu dėl pamaldų — padėkos Mišių, tą dieną jų intencija laikomų. Susitarus su klebonu, galima tam pasikviesti kunigą šeimos draugą (kartais net tą, kuris prieš 25 metus juos sutuokė). Kartais nuvykstama į tą pačią bažnyčią, kur vienas kitam prieš altorių prisiekė amžiną meilę. Neseniai patvirtintame Šv. Sosto lietuviškame rituale yra gražios apeigos švenčiant 25 metų vedybų sukaktį. Jų metu pakartojama seniai padarytoji priesaika, lyg ir atnaujinamas vienas kitam padarytasis ištikimybės ir meilės pareiškimas.
Savaime suprantama, kad “jubiliatai”, ateidami į bažnyčią, nesirengia taip, kaip prieš 25 metus. Moteris gražiu kostiumėliu arba suknele, tik be prašmatnumų, nerėžiančios spalvos, neapsikarsčiusi visokiomis gėlėmis ir papuošalais. Vyras — tamsios (nebūtinai juodos) spalvos kostiumu.
Prieš altorių vyras ir žmona užima jiems paruoštą vietą klaupkoje, panašiai, kaip prieš 25 metus, kada ištarė “taip”. Už jų presbiterijoje arba pirmuose bažnyčios suoluose suklaupia vaikai, anūkai, giminės ir artimieji draugai. Patartina į šias iškilmes neprisikviesti per daug pažįstamų ir svečių, kad iškilmės neprarastų savo intymumo. Tai yra šeimos šventė ir todėl tik artimųjų aplinkoje turi būti atšvęsta. Paprastai ją turi lydėti Dievo malonė, gaunama per šv. Komuniją. Yra gražu, kad ne tik jubiliatai, bet ir kiti tos šventės dalyviai tą dieną klaupiasi prie Dievo Stalo, jungdamiesi per Kristų su tais, kuriuos atvyko pasveikinti ir pagerbti.
S v e č i a i . Po Mišių paprastai būna vaišės. Kai kas jas daro kur nors restorane, su muzika, šokiais ir kitokiais “išmislais”. Tai nesiderina su šventės prasme ir nuotaika. Geriausia vaišes padaryti pas save namuose (nebent nesant vietos, kur nors kukliai restorane ar kavinėje). Pagal vietos papročius tokių vaišių metu paduodamas tortas su įrašytais linkėjimais, išgeriama šampano taurė už “jaunavedžių” sveikatą ir laimę. Vaišėse irgi dalyvauja tik artimieji giminės: vaikai, žentai, marčios, anūkai ir vienas kitas artimųjų draugų.
Paprastai kviestiniems svečiams iš anksto išsiuntinėjami pakvietimai. Nesiuntinėti jų spausdintų; geriau ranka parašytas trumpas laiškelis ar net pakvietimas telefonu.
D o v a n o s . Paprastai “sidabrinėms” jungtuvėms duodamos sidabrinės dovanos. Teko matyti, kaip viena šeima po tokių iškilmių tiesiog buvo apkrauta visokiais sidabriniais indais, servyzais, papuošalais. Kartais dovanojantieji, nesiklausę ir savo tarpe nepasikalbėję, atneša visiškai panašias dovanas. Paskui nė kur jas dėti, nė kaip naudoti. Ir lieka apkrauti stalai, pilnos spintos nereikalingo balasto.
ei draugų ir pažįstamų dovanos yra suprantamos pirmą kartą susituokiantiems, jos bereikalingos ir nenaudingos jau 25 metus santuokoje išgyvenusiems. Dovanėles teikia tik artimiausieji: vaikai tėvams, vyras žmonai, žmona vyrui. Vengti perdaug “naudingų” dovanų: drabužių, virtuvės prietaisų, namų apyvokos daiktų. Dovana turi būti asmeniška, naudinga: vyrui — piniginė, cigaretėms dėžutė, kaklaryšis, rankogalių sagos, paveikslas rėmuose ir pan. Moteriai — rankinukas, žiedas, sagutė, auskarai ir kt., kas jai, dovanėlę kasdien vartojant, primintų vyro meilę ir dėmesį.
Taip pat ir artimieji, ypačiai vaikai ir anūkai, turi pasirūpinti įteikti savo dovanėles tėvams ar seneliams, jei jau ne ką kitą, tai bent gėlių puokštę. "
Dvidešimt penkerių metų vedybų sukaktis yra gera proga pamiršti buvusius praeityje nesutarimus, vaidus, nesusipratimus. Yra tarsi panaujinimas visa to, kas šeimoje yra gražiausia: savitarpinės meilės, vienas kito supratimo, atjautimo. Todėl ji turi būti atšvęsta jaukioje ir intymioje atmosferoje, be bereikalingų išlaidų ir vargo.
Kiek kitaip yra švenčiamos “auksinės” jungtuvės, kada bažnyčioje du jau seneliai apeigų metu gauna po lazdelę su kryželiu, kaip laimingos senatvės ženklą. Žinoma, tada ir visa tos šventės atmosfera yra kitokia. Linkėdami skaitytojams ir jų sulaukti, apie tai pakalbėsime kita proga.
J. Sav.