Spausdinti

Leokadija Bagdonaitė - Gailiušienė, Kaune studijavusi lietuviu kalbą, literatūrą bei ekonomiją, šiuo metu, gyvendama Clevelande (JAV), reiškiasi visuomeniniame gyvenime. Daug dirbo ir tebedirba su jaunimu. Yra rašiusi “Moteryje” ir “Pasaulyje”, “Mūsų Krašte”, “Moteryje”.

LEOKADIJA GAILIUŠIENĖ

     Turiu vaikų ir nuo pat mažens jų neišleidau iš savo akių. Man rūpi kiekvienas jų žingsnis, ištartas žodis, pasakyta mintis ir t. t. Jų parneštos naujienos iš mokyklos, kai jie ją pradėjo lankyti, pasipasakojimai apie savo draugus ir drauges lygiai taip pat rūpėjo. Iš tų pasisakymų aš sprendžiu, su kuo susitinka ir apie ką eina pasikalbėjimai. Per ilgesnį laiką galima suprasti, kokie jų draugų tėvai ir kokią itaka daro vienokiu ar kitokiu atžvilgiu. Į visus pasisakymus reikia kreipti atitinkamą dėmesį. Ir taip, nepaleisdami vaikų iš akių, tėvai pasieks, ko norės.

     Kai vaikai mato tėvų rūpestingumą, jie laikosi tėvų nurodyto kelio. Taip išvengiama daugelio nesusipratimu. Leidžiant vaikams daryti, kas jiems malonu ar patinka, jie eis, kur ir kaip beišmanys. Negerumus pastebėjus, bet į juos nereagavus, po kiek laiko gali būti per vėlu juos taisyti.

     Bloga draugų ir aplinkos įtaka greičiau paveikia, negu gera. Laikytis tam tikros tvarkos visada yra sunku. Vaikai, nuo mažens pripratę prie tvarkingo gyvenimo, ir paaugę, būdami gimnazijoje ar kolegijoje, tokios tvarkos laikysis. Jeigu tėvai, vaikams būnant dar tik pradžios mokykloje, iš jų mokosi svetimos kalbos (čia kalbama apie ateivių vaikų tėvus), taikosi prie jų, pildo jų užgaidas ir dar juos laiko išmintingesniais už save, tai ko galima tikėtis iš vaikų, kada jie bus gimnazijoj ar kolegijoj. Bus taip, kad vaikai tėvus valdys, o ne tėvai vaikus. Šiuo atveju tėvai padaro daugiausia klaidų. Duktė tvarko motiną, sūnus tėvą. Nuo čia ir prasideda įtempti tėvu santykiai su vaikais.

     Jei motina pastebi, kad jos duktė jau blogai mokosi, nesilaiko namuose nustatytos tvarkos, nesisako, kur buvo, kur eina, ji turėtų būtinai kuo greičiausiai sužinoti ir sudrausti dukterį. Dažnai motinos bijo klausti, nes skaito savo dukras už save išmintingesnėmis, mat, jos moderniškesnės, be to, jau ir “amerikonės”. Sūnus ar duktė tuo atveju pajunta, kas namuose autoritetas, ir jiems to tik tereikia.

     Bendrai paėmus, motina vaikams yra daugiau nuolaidi, negu tėvas. Ją dažniau ir tvarko vaikai. Tada tėvas balso neturi, nes taip motinos sutvarkyta. Kitas tėvas nepasiduoda tokiai tvarkai, o kitas numoja ranka ir laukia, kuo čia viskas baigsis. Toks tėvo pasitraukimas iš kelio padaro daug žalos šeimoje. Tėvas, matydamas motinos nusileidimą vaikams, neturėtų ranka numoti, nes ir jis neša atsakomybę už vaikų gerą auklėjimą. Pašaliniai žmonės ar visuomenė nežino, kodėl taip šitoj šeimoj atsitiko. Sūnus ar duktė jokio mokslo nebaigė. Duktė nuėjo savo keliais, o sūnus matydamas, kad ir į ji tėvai nekreipia dėmesio, pradeda blogai mokytis, nes tėvai neįkvėpė mokslo vertės ir reikalingumo. Tėvelis toks geras, mokytis neverčia, dar sūnui ar dukrai nuperka automobilį, pats vargdamas su sena mašina, dažnai dirbdamas du darbu, kad tik tie vaikai būtų pranašesni už kaimyno vaikus.

     Visi gerai žinome, kur dažniausiai nuveda mašinos, kiek jose laisvės, kiek užuovėjos pasislėpti nuo žmonių akių. Kada jau sūnui ar dukrai, dar nepilnamečiams, reikia vestis, tada motina rankas laužo, kaltina kitus — bloga Amerika, aplinka, kitų įtaka — o nežino, kad ji pati didžiausia kaltininkė. Net prieš pažįstamus didžiavosi, kad sūnus ar duktė jau eina su svetimtaučiu, o šie jaunuoliai dar gimnazijos nebaigę.

     Daug yra tėvų, kurie gerai žino, kas dedasi su jų dukra ar sūnumi, bet nenori nieko sakyti, mat, kai drausi, tai gali dar blogiau būti, o kai nieko nesakysi, tai vaikas manys, kad tau nerūpi. Iš patirties yra žinoma, kad vaikams patinka, jei jų gyvenimu įdomaujasi tėvai: kur jie buvo, kur ruošiasi eiti, kokia buvo jų kompanija, kaip praleido laiką, kada grįžo namo ir kas parvežė.

     Daugumui tėvų tai visai neįdomu. Mat, vaikai jau į gimnaziją eina ir geriau už tėvus žino, ką daryti. Daugumui jaunimo toks tėvų nesikišimas į jų reikalus patinka. Tik tie, kurie pripratę prie kontrolės, norėtų, kad tėvai jų lauktų ar rytojaus dieną klaustų, kaip viskas praėjo. Kai jie prie to pripranta, tai su malonumu nori viską papasakoti, kaip viskas praėjo, kas pasisekė ar nepasisekė, jei dukrą reikėjo parvešti namo, tai kas parvežė.

     Yra tėvų, kuriems visai nerūpi, kokios vaikų problemos. Aprengia, užmoka už mokslą, nuperka knygas, ir žinokis. Aš savo pareigą atlikau. Daug tėvų rūpinasi tik savo gyvenimu ir problemomis. Mėgsta “baliavoti”, prisiminti gerus laikus, ir taip be jų neapsieina nei vienas viešas ar privatus parengimas. Grįžę namo, net nepasitikrina, ar visa šeima namuose.

     Jei duktė, iš kur nors grįžusi tą pačią dieną, ar kitos dienos rytą nori su mama pakalbėti, pasipasakoti savo įspūdžius ar kai kurias savo problemas išspręsti, o tačiau mama jai atsako, kad ji šiandien pavargusi — gal vaikeli, rytoj, argi jau čia tokios svarbios tavo problemos — tai dukrai suskauda širdį, kad nenori jos paklausyti, nes ji žino, kad jos mama su savo drauge kartais ištisas valandas praleidžia pas viena kitą ar prakalba telefonu. Ji pajunta, kad jos mama visai nesidomi jos gyvenimu, ištikimos draugės neturi, kas belieka daryti?

     Kitą kartą vėl mėgina. Kaip ji norėtų, kad mama žinotų jos rūpesčius, gal ji irgi vienur ar kitur klaidų padarė. Kas ją geriau gali suprasti, jei ne mama? Mama vėl neturi laiko, ir taip duktė nusisuka nuo motinos. Štai kur didelė ir pagrindinė klaida tėvų santykiuose su vaikais. Juk kiekvienas žmogus, turėdamas savo širdyje skausmą ar rūpesti, nori išsipasakoti sau artimam ar mylimam žmogui. O ką jau bekalbėti apie jaunuolį ar jaunuolę!

     Tėvai dejuoja, jog vaikai kalti, kad tėvų nesupranta. Bet uždėję ranką ant širdies prisipažinkime, kad valkai mus nori labai suprasti ir stengiasi, bet mes patys, tėvai, nuo vaikų tolstam. Dabar dar laikas ir ne per vėlu gyventi vaikų rūpesčiais. Kiekviena išmintinga motina ar tėvas, jei turės gerą valią, gerus norus, be didelio mokslo ir specialios literatūros mokės prieiti prie savo vaikų, tik reikia gerų norų.