JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
Milašius mėgdavo sakyti, kad lietuviai, kaip ir kiti šiaurės kraštu gyventojai, labiau vertina protą negu malonę. Vadinas, lietuviai yra racionalistai; Bet pasitaiko nemaža ir tokių, kurie savo religiniame gyvenime dar labiau vertina jausmus negu protą ir malonę. Jie yra sentimentalistai. Be to, visi sutinka, kad lietuviai dar yra ir individualistai. Visa tai prisiminus, labai lengva suprasti, dėl ko pasitaiko nemaža mūsų tautiečių, savotiškai žiūrinčių į mišias ir visiškai nesugebančių ar nenorinčių prisitaikyti prie dabartinių liturginių reformų. Racionalistas priima tik tai, ką suvokia savo protu. Malonė jam yra visai negyvenimiška ir nereali sąvoka. Sentimentalistui daro įspūdį tik tai, ką jis pajunta savo jausmais. O individualistui religija yra grynai jo asmeniškas santykis su Dievu, visiškai nekreipiant dėmesio į socialinį religijos pobūdį. Tačiau religiniame gyvenime turi dalyvauti visas žmogus su savo protu, valia ir jausmais, gyvenąs ir veikiąs savo artimųjų bendruomenėje ir gerai suprantąs, kad visiems jo veiksmams antgamtinę prasmę ir vertę duoda tik Dievo malonė.
“Laiškų Lietuviams” liturginė anketa, apie kurios rezultatus plačiau buvo rašyta šių metų vasario mėn. numeryje, tas tris minėtas mūsų tautiečių ypatybes labai aiškiai patvirtina. Bet reikia džiaugtis, kad jaunoji ir jaunesnioji karta jau pradeda tomis ypatybėmis nusikratyti, kaip galima lengvai pastebėti iš atsakymų į anketos klausimus. Tik žymiai mažesnė visų atsakiusiųjų dalis į pateiktus klausimus, ar patinka liturginės reformos, atsakė: “Man nepatinka”.
Vieni jų (palinkusieji į racionalizmą), atrodo, visai nė negalvoja apie mišių esmę. Mišių išklausymas jiems yra tik paprastas užėjimas į bažnyčią pasimelsti. Jie nežino, kad pagrindinė mišių vertė nepriklauso nei nuo jų, nei nuo kunigo asmeniškų pastangų, bet nuo Kristaus nuopelnų. Juk mišios yra ne tik paskutinės vakarienės ir Kristaus aukos ant Kalvarijos kalno prisiminimas, bet šių dviejų įvykių tikras atnaujinimas.
Kiti (sentimentalistai), nors ir supranta, kad mišios yra skirtingos nuo paprastos maldos, bet mano, kad jų vertė priklauso nuo to, ką žmogus jaučia, kokia yra jo dvasinė nuotaika, kurią gali sukelti puošnus altorius, gražus kunigas, meniška muzika. Bet visa tai yra tik išorinė aplinka, visiškai nekeičianti nei mišių esmės, nei vertės.
Kiti supranta mišių esmę ir vertę, bet žiūri tik į save, visai nesistengdami matyti, kas vyksta aplinkui. Toks žmogus galvoja, kad mišios yra tik jo vieno auka. Jis yra individualistas. Jis nesupranta, kad žmogus yra socialinis tvarinys. Jis nežino, kad mišios yra visų tikinčiųjų bendruomenės auka. Jis neprisimena Kristaus prilyginimo, kad kiekvienas individas yra tik vynmedžio šakelė ar lapelis, kuris, norėdamas gyventi ir nešti vaisių, turi būti sujungtas su kitomis šakelėmis ir su vynmedžiu — Kristumi. Ši mintis šviečia iš visų mišių maldų, kur vis vartojama ne vienaskaita, bet daugiskaita, ne aš, bet mes.
Daugumas nepatenkintųjų naujomis reformomis labai pasigenda liturginio giedojimo ir muzikos. Vienas išsireiškia, kad dabar turėsime eiti į teatro sales klausytis Bacho, nes bažnyčiose jau jo negirdėsime. Šie nepasitenkinimai nėra tvirtai pagrįsti, nes liturginis giedojimas nepanaikinamas. Priešingai, norima, kad kai kurios mišių maldos, kurios pirmiau būdavo tik kunigo skaitomos, dabar būtų visų žmonių giedamos. Teisinga, kad dabar yra sumažintas tų giesmių skaičius, kurios su mišių liturgija nieko bendra neturi ir nesiderina. O klausytis Bacho ar kito kurio nors muziko kūrinių tai ir yra geriausia vieta koncerto salė. Juk į mišias ateiname ne muzikos klausytis. Žinoma, kai kam toji muzika sukeldavo kilnius jausmus ir gražias mintis, bet kitiems gal buvo tik disonansas, visai nesiderinąs su jų nuotaika. Juk vieni mišiose dalyvauja pilni entuziazmo ir džiaugsmo, dėkodami Dievui už savo gyvenimo pasisekimus, o kiti ateina pilni skausmo ir slegiami kančios. Tad vieniems kuris nors muzikos kūrinys gali labai padėti, o kitus tik erzinti.
Kiti liūdi, kad, įvedus gimtąją kalbą, viskas tapo suprantama ir dingo mistika. Jeigu tiems žmonėms mistika reiškia nesupratimą, tai labai gerai, kad toji “mistika” dingo. Sutinkame, kad kai kurios maldos, išverstos pažodžiui, atrodo gana banalios ir svetimos, bet tai yra tik vertimo netobulumas, o kartais gal ir tos maldos nėra pritaikytos mūsų laikų žmogui. Bet reikia turėti kantrybės. Ateityje šie trūkumui bus pašalinti. Negalima norėti, kad visa tai, kas buvo amžiais sukurta, būtų galima pakeisti per vieną dieną.
Vertimų tobulėjimą jau mes matome ir dabar. Pirmiau daug kam labai juokingai atrodė tas “ačiū Dievui”, pasibaigus mišioms, bet dabar jau tai yra pakeista. Nepatiko ir Viešpaties kvietimas ateiti “po mano stogu”, bet dabar jau Jis kviečiamas ateiti “į mano širdį”. Gal dar geriau ir paprasčiau tai išsivertė prancūzai, sakydami: “Viešpatie, nesu vertas Tavęs priimti, bet tik tark žodį, ir būsiu sveikas”. Visi žinome, kad yra pakeista bei patobulinta ir daug kitų išsireiškimų. Šia kryptimi turime eiti ir toliau.
Mes savo maldose bei giesmėse turėjome ir dar tebeturime kai kurių net eretiškų išsireiškimų. Pirmiau, kalbėdami Tėve mūsų, prašydavome, kad Dievas nevestų mūsų į pagundą, bet Dievas juk nė vieno neveda į pagundą, tai daro tik piktoji dvasia. Kalbėdami Tikiu Dievą Tėvą, sakome, kad Kristus nužengė į pragarus (reiškia, į tamsybes), bet anglai, vokiečiai ir kai kurie kiti tiesiog sako, kad Kristus nužengė į pragarą. Mes savo velykinėje giesmėje sakome, kad Kristus pragaro vartus išgriovė. Visa tai teologiškai yra netikslu ir neteisinga. Jeigu Kristus būtų nužengęs į pragarą, tai pragaras būtų tapęs dangumi; o jeigu Kristus būtų išgriovęs pragaro vartus, tai pragaro jau daugiau nebebūtų.
Kai kuriems nepatinka, kad kunigas priima komuniją, atsisukęs į žmones, kad bažnyčioje yra įvesti du pulpitai, kad Švenč. Sakramentas laikomas šoniniame altoriuje. Dėl ko kunigas turėtų slėptis ar nusisukti nuo žmonių, priimdamas komuniją? Argi tai yra koks nors nusikaltimas ar gėdingas veiksmas? Be abejo, kad ir paskutinės vakarienės metu apaštalai nėjo kur nors į kampą, nusisukę nuo kitų, priimti Komunijos, bet visi ją priėmė prie bendro puotos stalo. Tik, žinoma, dabar, kai kunigas ne tik Komuniją priima, bet ir visas mišias aukoja, atsisukęs į žmones, jis turi stengtis, kad jo veiksmai būtų tinkami ir estetiški, kad jie žmonių neišblaškytų, bet padėtų susikaupti.
Du pulpitai yra įvesti praktiškais sumetimais. Tai nėra jokia naujenybė: Romoje ir kituose Italijos miestuose dažnai tenka bažnyčiose matyti dvi sakyklas. Jos yra reikalingos pamokslams, sakomiems dialogo forma, kuris Italijoje yra labai madoje. Vienas kunigas pateikia įvairius gyvenimiškus klausimus, o kitas atsako. Taip pat Italijoje labai dažnai Švenč. Sakramentas yra laikomas ne didžiajame, bet šoniniame altoriuje, specialiai Švenč. Sakramentui įrengtoje koplyčioje. Taip yra ir šv. Petro bazilikoje. Kai kurie mano, kad tokiu būdu Švenč. Sakramentui yra parodoma didesnė pagarba, nes prie didžiojo altoriaus dažnai vyksta įvairios pamaldos ir sakomi pamokslai, tad nuošalesnėje vietoje žmonės gali ramiau ir labiau susikaupę pagarbinti Kristų. Dabar, atsukus altorių į žmones, ne visur Švenč. Sakramentas laikomas tinkamu būdu ir tinkamoje vietoje. Kai kurie būdai tikrai prieštarauja Liturginės Komisijos potvarkiams, bet ir čia reikia kantrybės: pamažu viskas susitvarkys. Dabar yra tik pereinamasis laikotarpis, tad nereikia norėti, kad viskas būtų tobula ir pastovu.
Gal ir teisinga, kad kai kuriems atrodo, jog mišiose dar per daug yra priklaupimų, kryžių, altoriaus bučiavimų. Bet reikia neužmiršti, jog mišių auka yra ne paprasta malda, bet ir veiksmas, tad įvairių išorinių veiksmų mišiose reikia. Tam tikslui ir yra klaupimai, stojimai, sėdėjimai. Tačiau nereikia manyti, kad jau nusidėsi, jeigu, kitiems stovint, pats dėl kokių nors priežasčių sėdėsi ar klūpėsi. Vienokia padėtis geriau tinka vienai mišių daliai, kitokia -— kitai, bet tai nėra griežti įsakymai. Tie mišių komentatoriai, kurie pasako, kada reikia stoti ar klauptis, yra grynai laikinio pobūdžio. Jie yra įvesti tik pradžiai, kai žmonės dar neįpratę, bet ateityje, be abejo, jie nebus reikalingi. Taip pat ir tas daugeliui nepatinkąs žmonių “murmėjimas” ilgainiui pranyks, kai visi geriau išmoks visų bendrai kalbamas maldas.
Džiaugiamės, kad vis dėlto daugelis atsakiusiųjų į anketą supranta ir stengiasi suprasti kai kurias naujai įvestas apeigas. Norime pacituoti kelias p. Augienės mintis iš jos atsiųstu atsakymų į anketą.
“Man rodos, kad naujas apeigas lengvai priims tie, kuriems tikrai rūpi gilesnis tikėjimo tiesų pažinimas ir mišių esmės supratimas. Tie, kuriems asmens įpročių laisvė yra opus klausimas, bus visad atšiaurūs bet kokiam pakeitimui. Lengva įsijungti į bendrą liturginį mišių klausymą tiems, kurie išgyvena apaštalavimo veržlumą žmonėse. Kai bendrų įsitikinimų žmonės dalyvauja tose pačiose mišiose, jie susijungia ypatingu šelmišku jausmu. Reikia tikėtis, kad tas jausmas plėsis, ir tikintieji, kaip ir pirmieji krikščionys, pasijus esą viena šeima.
Vyno ir ostijų nešimo apeigas pirmą kartą pamačiau 1964 m. Putnamo koplyčioje. Nebuvau niekur iki tada tų apeigų mačiusi. Jos man padarė didelį įspūdį. Žiūrėdama į seseles, nešančias savo rankose ostijas, išgyvenau savo nevertumą ir menkystę. Supratau, kad mišiose ne tik prašoma, bet ir aukojama — atnešama savo turtų dalis, savo asmeniškas, niekeno neįžvelgiamas aš. Kitais metais toje pačioje koplyčioje seselių įžadų metu ostijas ir vyną nešė tėvai, kurių dukra, vienuolė, aukojo Dievui pirmuosius įžadus. Tai buvo tikrai jų prasminga, šventa ir Dievui maloni dovana”.
Kiekvienas mišių aukos dalyvis turėtų drauge su tomis nešamomis ant altoriaus ostijomis padėti ten ir visas savo asmeniško gyvenimo aukas, kančias, maldas ir gerus darbus. Žvelgiant į juos atskirai, jie yra toki menki, nereikšmingi... Bet kai bus sujungti su begalinės vertės Kristaus kančios ir mirties nuopelnais, tai ir jie taps begaline auka ir juos aukojančiojo, ir visos žmonijos atpirkimui.