■ Lituanus
Lituanuspavasarinio vajaus proga mūsų spaudoje pasirodė įvairių pasisakymų apie šį anglų kalba leidžiamą mokslinį-kultūrinį žurnalą.
Du amerikiečių universitetuose dėstą lietuviai Vyt. Vardys ir R. Šilbajoris gegužės 14 d. Draugokultūriniame priede nurodė to žurnalo svarbą ir vieną kitą gairę ateičiai.
Vyt. Vardžio nuomone, dėl finansų ribotumo Lituanusžurnalas turi taikyti į pačius pagrindinius taikinius, kurių svarbiausias yra"mokslo žmonių ir švietimo — akademinio jaunimo pasaulis". R. Šilbajoris pridėjo, kad jis skirtinas ne tik svetimtaučiams, bet ir lietuviškam mokslus einančiam jaunimui, kurį sunkiai besiekia lietuvių kalba rašomi kultūriniai leidiniai (ypač dėl jų silpno lietuvių kalbos mokėjimo). Dėl tos priežasties Lituanusturi būti ne tik buvusios tikrovės veidrodis, bet ir šiandieninės lietuviškos tikrovės kūrėjas", rašąs "ne tik protui lengviau prieinama anglų kalba, bet ir sielai artimesne šios dienos, modernaus lietuvio čia. Vakaruose,... kalba".
Šie pasisakymai atkreipia mūsų visuomenės dėmesį, kad Lituanusyra ne svetimtaučiams kažkienoleidžiamas laikraštis, bet taip pat mūsųvisų reikalas, prie kurio turėtume prisidėti kas kuo galime — dėmesiu, raštu ar bent materialine pagalba.
■ “Ateities” atviras reagavimas
Ateitiesžurnale "kelių žmonių straipsniuose prasimuša tiesioginis žmogiškumas, toks atviras ir garbingas reagavimas į aplinkui vykstantį gyvenimą, kad ir seni bei skeptiški priešai (ateitininkų — Red.) sąjūdžio žmonėm įgyja naujos pagarbos".
Taip apie ateitininkų leidžiamą Ateitiesžurnalą pasisakoma ne kokiame katalikų leidžiamame laikraštyje, bet liberališkos krypties žurnale Metmenyse(1965, 10 nr.). Straipsnio autorius V. Kv. (dr. Vyt. Kavolis) mato tą atvirą ir garbingą reagavimą keliose srityse: kryptyje į "atviresnį tikėjimą", konkrečiame humanizme, beiliuziš-kume apie save ir lietuviškoje tematikoje.
V. Kv. rašo: "Artimo meilės principas Ateitiesautorių yra nuolat pabrėžiamas raginimais kovoti prieš rasinę neteisybę, neturtą, skurdą ir (rečiau) militarizmą. Konkretus humanizmas atrodo beveik pačiu svarbiausiu žurnalo žmonių rūpesčiu". Toliau sakoma: "Tačiau praktinis "Ateities” humanizmas specialiai neišvedamas iš religinės doktrinos... Argumentuojama iš savęs, iš tiesioginio žmogiško pergyvenimo, socialiniais ir humanistiniais, bet ne teologiniais ar filosofiniais argumentais".
Į šitokius išvedžiojimus tiksliausiai tegalėjo reaguoti patys paliesti Ateitiesžmonės. Balandžio numery Ateitiesredaktorius S. Radvila, pavadinęs šį dr. V. Kavolio pasisakymą apie Ateitį"žmogišku ir teigiamu", visgi nedviprasmiškai pabrėžė: "Atrodo, kad rūpinimasis bendrais žmonijos reikalais bei tiesos ieškojimas nėra nei vienos srovės žmonių monopolis. Čia susitinka žmonės iš įvairių organizacijų bei srovių. Tad ir dr. V. Kavolio teigimas, kad Ateities žmonių konkretus humanizmas išplaukia iš sekularinės, o ne krikščioniškos laikysenos, yra tam tikras "triumfališkumas" liberalinei idėjai ir "netikinčiajam". Pati didžiausia straipsnio silpnybė yra sudogmatinimas savų įsitikinimų ir nutapymas svetimųjų rūpesčių ir sampratų savomis spalvomis".
Dr. V. Kavolis pripažino Ateitiesžmonėms "atvirą ir garbingą reagavimą į aplinkui vykstantį gyvenimą". Prie tokių reagavimų prisiskaito ir jųjų tvirtinimas, kad jųjų konkretusis humanizmas išplaukia ne iš sekuliarinės, bet iš krikščioniškos laikysenos. Tikėkimės, kad ir dėl šio atviro ir garbingo reagavimo dr. V. Kavolis įgis Ateičiaidar daugiau pagarbos.
■ Vatikano pašto ženklai
Viešai jau aišku, kad lietuvių atžvilgiu Vatikane padaryta, rodos, nelengvai atleidžiama klaida: ant 1000 m. krikščionybės įvedimo Lenkijon sukaktį mininčiųjų pašto ženklų atspausdinti Vilniaus Aušros Vartai.
Prieš tokią klaidą protestuoti galima ir net reikia, kad Vatikano atsakingas vietas užimantieji atkreiptų reikiamą dėmesį į mažesniųjų tautų opiuosius reikalus. Lietuviai savo protestą jau yra įvairiopai išreiškę.
Tik, pakilus kraujo spaudimui, pasitaiko vienas kitas kraštutinumas: vieni pakaltina Dievą ir žada nebetikėti, kiti — popiežių ir žada jo nebegerbti. Taip besikarščiuojantys vis ką nors sumaišo: pirmieji — Dangų su žeme, antrieji — Bažnyčios popiežių su Vatikano paštininku.
Betgi išmintingesniems nereikia nė aiškinti, kad Dievas tų pašto ženklų leidimo neužvaizdavo ar kad dėl Vatikano pareigūnų padarytos klaidos neturi nukentėti tikėjimas ar lojalumas popiežiui.
■ Ar automobiliai saugūs?
Paskutiniaisiais mėnesiais Washingtone daug kalbama apie automobilių saugumą. Senatoriaus Ribicoffo vadovaujama komisija surado, kad nemažas skaičius automobilių katastrofų atsitinka dėl jų mechaninių trūkumų, kaip nepatvarių padangų ir kt.
Nors automobilių gamintojai priešinasi, tvirtindami, kad tai pažeistų jųjų interesus ir tuo pačiu pakenktų krašto ekonomijai, tačiau Kongresas žada priimti įstatymus, kurie reikalautų gaminti saugesnius automobilius.
■ Naujos apeigos vertinamos
Manhatteno Kolegijos psichologijos fakulteto vedėjas prof. A. J. Summo paskelbė liturginius klausimus liečiančio apklausinėjimo išvadas The Catholic Worldvasario numeryje: 1) viena iš svarbesnių priežasčių, kodėl liturginių apeigų pakeitimai nepatinka, yra noras, kad "viskas būtų taip, kaip būdavo"; 2) pakeitimai būtų buvę daug palankiau priimti, jei žmonės būtų tinkamiau ir iš anksto paruošti.
Iš pasisakymų išryškėjo: 1) bendrai žmonės vertina Bažnyčios pastangas konstruktyviai keisti liturgines apeigas, 2) jie pageidauja, kad kunigai palankiau priimtų apeigų pakeitimus, o pasauliečiai aktyviau jose dalyvautų ir 3) jie norėjo, kad pakeitimai būtų vystomi toliau.
Šie amerikiečių pasisakymai didele dalimi atitinka Laiškų Lietuviamsanketos daviniams, kai 83% į ją atsakiusiųjų lietuvių išeivių pasisakė mėgstą naujas apeigas ir tik 17% nemėgstą.
■ Oi, kas kalbos
Kartą vienas žmogus, kuris mažai kalbėjo, bet daug galvojo, pavadino tuos, kurie daug kalba, bet mažai galvoja, "šnekuoliais".
"Šnekuolių" pasitaiko visur. Pavyzdžiui, jei ateitininkas kartais, dėl savo riboto dainų repertuaro ar paveiktas "ekumeninės dvasios", uždainuoja "Lauželis, lauželis", tai jo "šnekuoliai" draugai mintimis jam prisega geltoną kaklaraištį. O jei koks skautas, išėjęs "stovyklauti, patyrimo daugiau gauti", kartais užkliūna ateitininkų būrin, tai jo "šnekuoliai" broliai ar sesės jam tą patį kaklaraištį bent žodžiais nuriša.
Vėl. Jei, progai pasitaikius, pasikalba kas su laisvajan pasaulin iš okupuotos Lietuvos laikinai atvykusiuoju, tai "šnekuoliai" išeiviai jį tuoj apšaukia komunistu. Gaila, kad geležinė uždanga ne visas paslaptis išduoda: tikriausiai ir ten, anapus, "šnekuoliai" komunistai tokį su išeiviais pakalbėjusįjį pavadina kokiu nacionalistiniu buržujumi.
Ir vėl. Jei vienas kitas lietuvis katalikas susitinka su vienu kitu lietuviu protestantu, tai vėl girdėsi keistų atsiliepimų: iš katalikų tarpo "šnekuolis" pasakys, kad sąmokslininkai ruošiasi sprogdinti Šiluvos koplyčią Washingtone; o iš protestantų — kad anie protestantai jau tapo "perkrikštyti" papistais.
"Bile ką" kalbėti — lengva; pagalvoti — daug sunkiau. Dėl to visur pasitaiko nemaža "šnekuolių". Jie kalba apie viską kaip tik dėl to, kad apie nieką negalvoja. Bet jų kalbų dalia liūdna: ji išminties žmonėms neatneša, o kenkti kenkia.