Spausdinti

1965 - 1966 m. "Laiškų Lietuviams” straipsnio konkurse jaunimo grupėje ketvirtąją premiją laimėjęs rašinys

MEČYS LANDAS

 

    Man bevažiuojant Kalėdų atostogoms iš gimnazijos, priešais mane traukinyje atsisėdo pagyvenęs vyriškis. Pradžioje jis į mane visiškai nekreipė dėmesio, o tik žiūrėjo pro langą. Aš tuo tarpu skaičiau knygą. Po kurio laiko, matyt, jis pastebėjo, kad knyga ne vokiška, ir manęs paklausė:

    —    Atsiprašau, kokios tamsta tautybės?

    Aš jam atsakiau:

    —    Lietuvis.

    —    Taigi, taigi. Aš jau esu apie Lietuvą girdėjęs, — pasakė jis, padarydamas visažinančio miną, — mažas žemės gabalėlis prie Baltijos jūros. Ar tamsta kaipo turistas keliaujate po Vokietiją?

    Man užėjo noras garsiai juoktis, bet, nenorėdamas jo įžeisti, susilaikiau.

    —    Ne, — atsakiau ir pridūriau, — dabar labai mažai turistų iš Lietuvos į Vakarus atvažiuoja, o jei ir atvažiuoja, tai yra saugomi, kad nepabėgtų. Mat, dabar Lietuva yra viena iš komunistų okupuotų Pabaltijo valstybių.

    —    Aha, tamsta esate emigrantas. Žinote, aš tokių emigrantų nemėgstu, — pareiškė jis ir, neleidęs man nė prasižioti, varė toliau: — jie susidėję rankas laimingai gyvena ir savo tėvynės ilgisi, vietoj to, kad, jon nuvažiavę, ką nors nuveiktų jos labui.

Mečys Landas gimė 1948 m. Šiauliuose. Okupuotoje Lietuvoje išbuvo iki 1962 m. Atvykęs su tėveliais Vokietijon, įstojo į Vasario 16 gimnaziją, kurią tikisi užbaigti sekančiais metais. Po to žada studijuoti universitete fiziką ir matematiką. Apie save Mečys mums rašo: “Labai mielai skaitau geras filosofines knygas... Labai daug klausau ir groju “beat-music”.”

    —    Jeigu daugelis pabėgusiųjų nuvažiuotų atgal, tai juos tikriausiai tuoj pat į kalėjimą įkištų, nes jie esą buožės, liaudies išnaudotojai ir vokiečių nacionalistų padėjėjai. Vakaruose emigrantai gali daug padėti tėvynei. Būdami čia jie gali laisvai rašyti spaudoje apie savo pavergtą tėvynę bei laisvai kurti, pavyzdžiui, rašyti knygas. Dabartinėje tėvynėje yra leidžiama rašyti tik tai, kas derinasi su partijos programa. Štai matote, kad emigrantai jau nėra tokie veidmainiai, ir jie turi dalį atsakomybės dėl tėvynės ateities, ir jie rūpinasi jos gėriu.

    Čia mano pakeleivis nusišypsojo dviprasmiškai ir, pažiūrėjęs pro langą, tarė:

    —    Man teks sekančioj stoty lipti, todėl aš norėčiau su tamsta atsisveikinti, nes man dar reikia pasiimti lagaminus.

    Mano pakeleiviui išėjus, aš jau nebeskaičiau, o ėmiau mąstyti: Ar tikrai emigrantai rūpinasi savo tėvyne, ar mes, jaunimas, irgi stengiamės gerai atlikti savo pareigas?

    Aš priėjau išvadą, kad jaunimas gali nuveikti daug daugiau negu senoji karta. Jam dar visas gyvenimas prieš akis. Vieni dar mokosi, kiti, jau baigę mokslus, renka patirtį.

    Iki šiol galvojau apie jaunimą lyg apie kokią neaiškią, miglotą sąvoką, o dabar pajutau, kad aš pats jam  priklausau. Čia mano mintys nukrypo į mane patį.

    Štai aš važiuoju namo. Manęs ten jau laukia išsiilgusi mama. Tėveliui ir broliams aš mažiau rūpiu. Jie turi kitų rūpesčių. Bet visvien, tik pavalgius, tuoj ims tėtis pirmas klausinėti, kas naujo mokykloje, kaip aš mokausi? Mamai mažiau rūpi mano mokslas, nes ji žino, kad aš nesu perdaug didelis tinginys, jog likčiau antriems metams toje pačioje klasėje. Po keleto dienų aš imsiu jausti, kaip mano broliukai mane seka mano darbuose bei kalboje. Atsiranda toks jausmas, kad turiu duoti jiems gerą pavyzdi. Juk aš gimnazistas. Tėtis taip pat iš manęs daug tikisi. Jis nori, kad aš, baigęs gimnaziją, studijuočiau mediciną. Turėti šeimoje nors vieną baigusį studijas būtų jo didžiausias džiaugsmas. Linkiu jam, kad jis šiame gyvenime to sulauktų. Man pasidaro aišku, kokią nįeikainuojamą brangenybę aš dar turiu: būtent, jaunystę. Šeimoje pinigų, rodos, netrūktų ir tėtis pats mieliausiai imtų ką nors studijuoti, bet tam jau praėjo laikas...

    Praeis ir atostogų laikas. Aš vėl turėsiu grįžti mokyklon. Ten susitiksiu su draugais ir mokytojais, yėl galėsiu prabilti gimtąja kalba... Namie kartais pasitaiko, kad, išėjęs iš kambario gatvėn ir susitikęs pažįstamą, užkalbinu jį lietuviškai...

    Man atrodo jog aš mokyklon einu dėl dviejų priežasčių: 1) norėdamas išpildyti tėvelio svajonę ir 2) norėdamas tapti išsilavinusiu lietuviu, mokančiu kaip pridera savo kalbą, nusimanančiu apie tautos praeitį ir jos žymiuosius žmones. Jaučiu, jog, baigdamas mokyklą, aš galiu daug daugiau padėti tėvynei ir žmonijai.

    Suaugęs, aš norėčiau lietuvybės atžvilgiu būti lygiaverčiu Lietuvoje užaugusiam jaunimui. Man būtų gėda, kada nors tėvynėn grįžus ir susitikus senus draugus, nebemokėti su jais susikalbėti.

    Čia aš prisiminiau Lietuva, mano draugus ir gimines paliktus tenai. Po kurio laiko mano mintys vėl ėmė suktis apie mokyklą.

    Namie reikės eiti bent tris sekmadienius į vokiškas pamaldas, nes lietuvis kunigas teatvažiuoja tik kartą į mėnesį. Man tos vokiškos pamaldos tokios neįprastos. Kur kas kitaip mažoj mūsų mokyklos koplytėlėj, kai sekmadienį kapelionas atlaiko lietuviškas pamaldas. Išgirsti lietuvišką pamokslą, lietuviškas giesmes... Man mama to labai pavydi. Ji vis sako:

    — Tik baigęs mokyklą pamatysi, kokį gražų laiką ten praleidai.

    Mokykloje stengiuosi surinkti kiek galima daugiau žinių ir patirties, nes auklėtojas vis primena, jog netrukus mes turėsime stovėti mokytojų vietoj: “Ką tada jūs norėsite mokyti savo mokinius, jeigu dabar patys reikiamų žinių neįsigysi te?”

    Aš — skautas ir ateitininkas. Abi organizacijos krikščioniškos. Abi stengiasi padėti artimui, būti jam pavyzdžiu. Imu save klausti, ar yra išvis verta būti krikščioniu, skautu ar ateitininku? Iškart rodosi, kad geriau būčiau niekur nestojęs ir kokiu ateistu gimęs. Galėčiau daryti, ką tik noriu, jokios Bažnyčios ar organizacijos nesaistomas. Neturėčiau padėti kitam, nekrisčiau kitiems į akis, padaręs klaidą, manęs niekas nekritikuotų nei dėl manęs neapšauktų bloga kokią nors organizaciją. Atrodo, jog norėčiau tuoj pat mesti visas pareigas ir kur nors, pasitraukęs iš civilizuoto pasaulio, praleisti gyvenimą. Antra vertus, sąžinė sako, jog aš galiu padėti artimui, kad jam esu reikalingas. Kas stos mano vieton, kai aš paliksiu organizacijas? Po to prisiminiau kai kuriuos padarytus gerus darbus. Net malonu darėsi atsiminus, kai kitam padėjau nelaimėj ar kai nuliūdusį paguodžiau. Neveltui sako priežodis: “Pasidalintas džiaugsmas yra dvigubas džiaugsmas”. Jaučiau pateisinimą ir pareigą dalyvauti gero siekiančiose organizacijose. Matau, jog esu reikalingas, jog galiu dar daug nuveikti, jog man kelias dar prieš akis...

    Kadangi ėmė temti, traukinyje uždegė šviesą. Ta aplinkybė pabudino mane iš svajonių ir aš ėmiau toliau skaityti knygą, patenkintas, kad aš gimiau ten Lietuvoj, o ne kur kitur, ir kad neveltui žemėje gyvensiu.