Gerb. Redaktoriau,
Atsakydamas į mano faktus, liečiančius katalikų ir protestantų bendravimą praeityje, Jūs pabrėžėt, kad mano suminėti faktai yra daugiau asmeniniai ir grupiniai, o taip pat ne religiniai. Bet tuo tarpu Jūs aplenkėt esminį mano suminėtą faktą, kad, “kai popiežius Jonas XXIII gyveno paskutines dienas, gavau ilgą broliui katalikui užuojautos sklidiną bičiulio protestanto laišką. Jis gailėjosi didžiojo popiežiaus ir užuojautos mintimis dalinosi su savo bičiuliu kataliku”.
Iš to matome, kad asmeniniai ir grupiniai santykiai artino mus religinei tolerancijai. Ar tai nebuvo riba ekumeninių santykių, kuriuos, pagal red. Kęstutį Trimaką, S. J., aš nepilnai supratęs?
Čia noriu pacituoti tik ką gautą poeto Bernardo Brazdžionio laišką:
“Gerai parašei apie Biržų protestantus. Ir aš iš to paties ežero pakrantės, kartu augęs, mokęsis, bendravęs be jokių ekumeninių direktyvų. Pats gyvenimas davė parėdimus...”
Antrą vertus, pavasarinius ir rudeninius silkių piknikus aš paminėjau kaip neigiamybę. Bet tuo tarpu gerb. Redaktorius tai pavertė teigiamybe. Tad būtų itin miela, kad gerb. Redaktorius aiškiau apibrėžtų tą ribą, nuo kurios prasideda ekumeniniai santykiai tarp skirtingų krikščionių.
Su pagarba VI. Ramojus
Malonus Pone Ramojau, Mūsų pokalbyje “Katalikų ir protestantų bendravimo reikalu” (“L. L.”, balandžio nr., 170-172 psl.) Jūs teigėte, kad dabar beprasidedančlos ekumeninės pastangos lietuvių išeivių visuomenėje nėra jau tokia didelė naujiena, nes bendravimo tarp katalikų ir protestantų buvo ir anksčiau. Norėdamas parodyti šių laikų ekumeninių pastangų svarbą ir skirtumą nuo paprasto bendravimo, atsakiau, kad “ne bet koks, bet tik ant religinių pagrindų pastatytas santykiavimas tarp katalikų ir protestantų yra tikrai ekumeninis, t. y. siekiąs krikščionių vienybės”.
Atsiprašau, kad nesupratau, jog pavasarinius ir rudeninius piknikus Jūs paminėjote tik kaip neigiamybę. Dabar, Jums prašant manęs “aiškiau apibrėžti ribą, nuo kurios prasideda ekumeniniai santykiai tarp skirtingų krikščionių”, pasistengsiu trumpai ir kiek galėdamas tiksliau paaiškinti:
1) kas yra ekumeninis sąjūdis,
2) kuo jis skiriasi nuo religinės tolerancijos ir 3) kokia yra jo dvasia.
Kas yra ekumeninis sąjūdis?
Būdvardis “ekumeninis”, kilęs iš graikų kalbos žodžio “oikoumenė” (gyventojai, pasaulis, visata), reiškia visuotinį. Taigi, pagal žodžių prasmę, ekumeninis sąjūdis reiškia visuotinį, visa apimantį sąjūdį.
Visuotiniame Katalikų Bažnyčios Susirinkimo priimtame “Dekrete apie Ekumenizmą” taip sakoma: “Paskutiniuoju laiku daugiau negu bet kada anksčiau Dievas žadina susiskaldžiusius krikščionis apgailėti susiskaldymą ir ilgėtis vienybės. Daug kas yra pajutę šios malonės impulsą; diena iš dienos plečiasi Šventosios Dvasios puoselėjamas sąjūdis ir tarp mūsų atsiskyrusių jų brolių, siekiąs atstatyti vienybę tarp visų krikščionių. Tas visas sąjūdis vienybėn yra vadinamas ekumeniniu. Jam priklauso tie, kurie šaukiasi triasmenlo Dievo bei išpažįsta Jėzų savo Viešpačiu ir Išganytoju... Ekumeniniu sąjūdžiu yra suprantami darbai bei užsimojimai, suplanuojami ir organizuojami krikščionių vienybei ugdyti, žiūrint įvairių Bažnyčios reikalų ir laiko aplinkybių”.
Iš to galime daryti išvadą, kad ekumeninis sąjūdis yra Dievo malonės pažadintos skirtingų krikščionių pastangos ir siekiai tarp savęs krikščioniškai sugyventi, bendrauti ir vienytis. To sąjūdžio pagrindas, motyvas ir tikslai yra religiniai, nors gali apimti ne tik religinės srities veiksmus, bet ir socialinius, kultūrinius ir kt.
Dėl to aname mūsų pokalbyje nurodžiau, kad vien asmeninis ar grupinis bendravimas nėra tiksliai ekumeninis. Tuo norėjau pasakyti ne tai, kad bendravimas asmens su asmeniu ar grupės su grupe būtų ne ekumeninis, bet kad vien asmeninis ar grupinis pagrindas nepadaro santykiavimo ekumeniniu; pvz. jei katalikai ir protestantai tarp savęs santykiautų tik dėl to, kad jie pažįstami, giminės, tautiečiai, iš tos pačios vietovės (atrodo, kad Jūsų anksčiau suminėti bendravimo pavyzdžiai grindžiami šiais pagrindais, išskyrus gal ano protestanto bičiulio užuojautos laišką Jums, kuris, atrodo, yra tikrai ekumeninėje krikščioniškoje dvasioje parašytas). Tik tie santykiai yra ekumeniniai, kuriuose skirtingi krikščionys santykiauja tarp savęs pirmiausia dėl to, kad jie yra krikščionys — tuo pačiu jų pastangos juos krikščioniškai vienija.
Kuo skinasi religinė tolerancija?
Ar ekumenizmas skiriasi nuo religinės tolerancijos? Ir, jei taip, tai kuo?
Tolerancija pirmiausia reiškia kito įsitikinimų toleravimą, pakantą. Tik pačia pozityviausia prasme religinė tolerancija apima ir kito įsitikinimų gerbimą.
Tolerancija remiasi žmogaus teise turėti savo įsitikinimus ir kito pareiga jos nepažeisti. Iš to kyla pakanta ir pagarba. Tuo tarpu ekumenizmas grindžiamas tuo faktu, kad esame visi krikščionys. Tas faktas skatina mus ne vien kitus pakęsti ir ne vien kito įsitikinimus gerbti, bet krikščioniškai sugyventi, bendradarbiauti ir net vienytis.
Tad ekumenizmas yra už toleraciją daug kilnesnis, reikšmingesnis ir svarbesnis. Jis savin įjungia pozityviausią religinę toleranciją, bet taip pat ją toli prašoka.
Jūsų suminėti faktai rodo daugiau tolerancijos požymių, ne ekumenizmo. Tenka sutikti, kad jie, kaip tokie, paruošia dirvą tikram ekumenizmui.
Kokia yra ekumeninė dvasia?
Iš kur ekumenizmo dvasia kyla? Ką ji apima? Į tai “paprasčiausią atsakymą”, rašo Walter Dirks (“Kontraste”, nr. 17, 1965), “duoda prancūziškas posakis: “Mano draugo draugai yra ir mano draugai... Kai yra tiek priprasta žodyje “krikščionija” suvokti visokiausius dalykus, kaip Bažnyčią, konfesiją, doktriną, moralės principus, kultūrinius atsiekimus ar net politines partijas, tai mums visai nebeateina į galvą, kad tas žodis yra kilęs iš Kristaus, taigi, iš vieno žmogaus, kuris mums pasirodė ir įrodė esąs persiėmęs Dievo Dvasia. Kadangi esu pilnai įsitikinęs, jog turėčiau būti šio žmogaus draugu, ir kadangi tikėjimu žinau, jog tas žmogus yra mano draugas (ir, žinoma, dar daugiau), tai to žmogaus draugai yra ir mano draugai. Aš džiaugiuosi jų tikėjimu ir draugyste. Aš pasijuntu, kad su jais rišuosi. Tai ir vadinu ekumenine dvasia.
“Šiandien”, tęsia toliau W. Dirks, “įvairiems dalykams yra pritaikomos pirmosios, antrosios ir trečiosios sistemos sąvokos. Katalikiškosios krikščionijos antrajai sistemai aš priskirčiau josios teologiją, dogmatiką, popiežių, vyskupus, sakramentus; o trečiajai — jos filosofiją, pastoraciją, papročius... Pirmoji gi nėra jokia sistema, betgi pats tikėjimas triasmeniu Dievu ir jo veikimu mumyse. Tas elgiasi ekumeniškai, kuris pagal sistemų tvarką pirmąją laiko lemiamąja ir dėl jos antrąją vertina kaip labai svarbią, ją gerbia, myli ir apie ją liudija, bet jos nevertina daugiau už pirmąją; taip pat dėl pirmosios jis stengiasi susipažinti su kitais partneriais; trečiojoj jis gyvens drąsioj kritikoj ir savikritikoj .
“Kada jaučiuosi besirišąs su tais, kurie stengiasi būti Kristaus draugai, tai pirmiausia galvoju apie visus tuos, kurie išpažįsta jo dieviškumą ir jo (o taip pat Tėvo ir Dvasios) vardu leidžiasi pakrikštijami. Jie visi kartu yra Jėzaus Kristaus Bažnyčia. Jie tiki ir yra pakrikštyti — tai du dalykai, kurie mane jungia su jais daug daugiau, negu kad visi konfesiniai ir istoriniai skirtumai galėtų mus nuo jų atskirti. Galimas daiktas, kad aš jaučiuosi su kai kuriais iš jų artimiau susirišęs, negu su kitais krikščionimis kad ir mano paties Bažnyčioj”.
* * *
Suglaudžiant atsakymą, galima padaryti sekančias išvadas: ekumeninio sąjūdžio giliausia versmė yra Šventoji Dvasia, įkvepianti krikščionis, kreipiant daugiau dėmesio į meilę ir esminius panašumus, negu į tarpusavius skirtumus, suartėti, burtis ir bendradarbiauti. Krikščionyse tas Šventosios Dvasios veikimas pasireiškia ekumenine dvasia: ne vien tik religine tolerancija kitų įsitikinimus pakenčiant, gerbiant ar vien žmogiškai pabendraujant, bet ir kitus krikščionis laikant savo draugais ir broliais kaip tik dėl to, kad jie yra pasikrikštyję, tiki Kristumi ir triasmeniu Dievu. Ta dvasia skatina krikščionis susipažinti, krikščioniškai sugyventi, susidraugauti, kartu melstis, bendradarbiauti ir ieškoti kitų vienybės ryšių.
Kęstutis Trimakas,S. J.