KUN. ANSAS TRAKIS
Faktai ir idėjos iš protestantų pasaulio
Pagal Pasaulio Liuteronų Sąjungos dokumentą krikščionija skaito 775 milijonus narių, trečdalį žmonijos. Ji yra pasidalinusi bažnyčiose sekančiai: 393 mil. Romos Katalikų Bažnyčioje ir 382 mil. kitose bažnyčiose, kurios didžiausioj daugumoj apjungtos Pasaulio Bažnyčių Taryboje. Pastarosios pasiskirsto sekančiai: Ortodoksų Bažnyčiose 136 milijonai, evangelikų liuteronų 72,5 mil., presbiterijonų — reformatų 50 mil., anglikonų 40 mil., baptistų 24 mil., metodistų 20 mil., sekminininkų 10 mil., kongregacionalistų 2 mil. ir kitos denominacijos po mažiau, bet iš viso 28 milijonai. Turint omenyje, kad šituose skaičiuose yra nemažai ir tik vardinių krikščionių, tad vieningas krikščionių stojimas prieš bilijonus turėtų būti būtinas.
EKUMENIŠKASIS BEI VIENYBĖS SĄJŪDIS
Siekimas vieningos krikščionijos yra toks pat senas, kaip ir pati krikščionija. Štai jau apaštalas Povilas, rašydamas korintiečiams, įspėja: "O aš graudenu jus, broliai, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, kad jūs visi vienaip kalbėtumėte ir kad jūsų tarpe nebūtų susiskaldymų, bet kad jūs būtumete glaudžiai susijungę, vienaip protaudami ir turėdami vienokią nuomonę. Nes Chloes namiškių man pranešta apie jus, mano broliai, kad jūsų tarpe yra nesutikimų. O turiu galvoje tai, kad kiekvienas jūsų sako: "Aš esu Povilo", "aš Apolo", "aš Kefo", "aš Kristaus". Ar Kristus yra padalytas?" 1 Kor. 1, 10—13.
Tačiau ekumeninės koncilijos arba tarybos susidarė visuotinėje Bažnyčioje ketvirtame amžiuje. Jų visuotinumas, katalikiškumas, nebuvo ginčijamas, kol visuotinė Bažnyčia buvo vienalytė, nors pasireiškė įvairiais pavidalais. Bet regimoji Bažnyčia pasidalino išorinėmis grupėmis, kai
Kun. Ansas Trakis yra evangeliku liuteronų Tėviškės parapijos kunigas ir jų laikraščio “Svečias” faktinis redaktorius.
1054 metais išsiskyrė Rytų ir Vakarų padaliniai ir vėliau šešioliktame amžiuje pasidarė dar evangelikų arba protestantų padaliniai: liuteronai, reformatai, baptistai, metodistai, anglikonai.
Susiskaldymas protestantų tarpe neteikų palaimos patiems protestantams. Buvo įsivyravusios gana aršios kovos taip, kad vieni su kitais nebegalėjo rasti bendrų ryšių. Pastangos vieni kitus laimėti "perkrikštijimais" ar žodine kova turėjo susidurti su faktu, kad susidariusios paskiros evangelikų Bažnyčios didėja ir gyvėja, ir laukti, kol organizaciniai bei dogmatiniai viena su kita susijungs, yra beprasmiška. Pastangos iš šalies vieną su kita sujungti turėjo išdavą, kad vieton dviejų bažnyčių susidarė trys ar net keturios. Pagaliau įsitikinta, kad kiekviena bažnyčia turi savo įsitikinimą ir uždavinius šiame pasaulyje, ir išmokta vienas kitą toleruoti ir gerbti, ieškant pirma to, kas mus jungia, ne kas skiria.
EKUMENINIO SĄJŪDŽIO ISTORINĖ APŽVALGA
Devynioliktame šimtmetyje gana ryškiai pradėjo reikštis ekumeninis sąjūdis, verčiant "ekumenę" į "visuotinumą": siekti įgyvendinti krikščionių tarpe duotą vienybę Kristuje. Susidarė devyniolikto amžiaus pradžioje kelias evangelikų bažnyčias apjungianti Biblijos Draugija. Evangelikų Aliancas tarpgrupinei maldos veiklai susikūrė 1846 metais, Krikščioniška Jaunimo ir Studentų Sąjunga 1894 m.. Tarptautinė Misijos Draugija 1900 m., Lambeto Konferencija anglikonų vyskupams visame pasaulyje susidarė 1867 m., Pasaulio Liuteronų Konferencija 1868 m., iš kurios išsivystė Pasaulio Liuteronų Sąjunga 1947 m., Pasaulio Reformatų Sąjunga 1875 m., Ekumeninė Metodistų Konferencija 1881 m.. Tarptautinė Kongregacionalistų Taryba 1891 m., Pasaulio Baptistų Sąjunga 1905 m., Senųjų Katalikų Vyskupų Konferencija 1889 m., kuri palaikė ryšius su anglikonais ir ortodoksais. Tarptautinė Misijos Taryba sudaryta 1900 m. Pirmasis pasaulinis karas ir jo liūdnos pasėkos vertė protestantus dar gyviau reikštis ekumenine dvasia, buriant įvairias protestantų bažnyčias bendron veiklon. 1914 m. buvo sudaryta Pasaulio Taikos Sąjunga tarptautiniam bendradarbiavimui per bažnyčias vystyti. Ji rūpinos karo belaisviais ir pabėgėliais. Pasaulio Konferencija arba Ekumeninė Taryba praktiškam krikščionumui įgyvendinti susidarė švedų arkivyskupo Söderblom įtakoje 1919 metais. Rytų Ortodoksų Bažnyčios ekumeninis patriarkas Konstantinopolyje 1919 m. kreipėsi į visas bažnyčias sudaryti Bažnyčių Sąjungą. Švedijos arkivyskupas tuo pat laiku sudarė ekumeninės veiklos planą. Tomis jungtinėmis pastangomis 1927 m. susidarė nuolatinis Ekumeninės Tarybos organas. Buvo sukurta organizacija "Tikėjimas ir tvarka" 1933 metais, kurios uždavinys rasti bendrą bei artimesnį ryšį tarp bažnyčių. Tam tikslui įsteigtas nuolatinis Ekumenės Seminaras Ženevoje, ten pat įkurdintas Jaunimo ir Spaudos Centras. Ekumeninės Tarybos visuotinis suvažiavimas įvyko 1937 m. Oxforde, Anglijoje, tema: Bažnyčia, tauta ir valstybė. Jame iš lietuvių dalyvavo prof. Dr. V. Gaigalaitis ir jaunimo atstovu teko man būti. Čia nutarta sudaryti nuolatinę Ekumeninę ar Bažnyčių Tarybą.
Šios Tarybos konferencija Utrechte, Olandijoje, jau sudarė Bažnyčių Ekumenės Tarybos ar Pasaulio Bažnyčių Tarybos konstituciją ir sukūrė nuolatinį ekumeninį centrą Ženevoje. Konstitucijos pagrindas yra šis: "Pasaulio Bažnyčių Taryba yra bažnyčių bendruomenė, kuri išpažįsta mūsų Viešpatį Jėzų Kristų kaip Dievą ir Išgelbėtoją". Ji pasiūlo patarimą ir suteikia progą vieningai akcijai bendrų interesų reikaluose... ji neturi įsakinėti bažnyčioms... ji nėra "Super Church" (Antbažnyčia — Red.). Jos visuotinis susirinkimas įvyksta kas 5 metai, jos centrinis komitetas iš 90 narių susirenka kartą į metus. Vykdomasis komitetas iš 14 rinktų asmenų ir tarybos prezidentų susirenka du kartus į metus. Yra generalinis sekretoriatas ir visa eilė skyrių įvairiems tikslams.
Jos pirmasis visuotinis suvažiavimas įvyko 1949 m. Amsterdame, Olandijoje, tema: Pasaulio netvarka ir Dievo išgelbėjimo planas. Jos antrasis visuotinis suvažiavimas įvyko 1954 m. Evanstone, JAV, tema: Kristus pasaulio viltis. Trečiasis suvažiavimas įvyko 1961 m. New Delhi, Indijoje, tema: Jėzus Kristus, pasaulio šviesa. Šis paskutinis suvažiavimas apjungė apie 300 milijonų ortodoksų ir protestantų iš 197 bažnyčių — narių 50 valstybėse. Pirmą kartą tokiame ekumeniniame susirinkime dalyvavo ir Romos Katalikų Bažnyčios 5 oficialūs atstovai svečio teisėmis. Ten buvo tarp kitko nutarta tartis, pradėti pokalbį su Romos Katalikų Bažnyčia dėl krikščionių vienybės.
VIENYBĖS SĄVOKA
Kadangi ir dėl vienybės sąvokos galime būti nevieningos nuomonės, tai noriu čia pacituoti minėto Pasaulio Bažnyčių Tarybos susirinkimo nusistatymą apie Bažnyčios vienybę:
"Tėvo ir Sūnaus meilė Šv. Dvasios vienybėje yra vienybės šaltinis ir siekis, kurią Trivienis Dievas nori visai žmonijai ir sutvėrimui. Mes tikime, kad mes šioje vienybėje dalyvaujame Jėzaus Kristaus Bažnyčioje.
Mes tikime, kad vienybė, kuri yra kartu Dievo valia ir Jo dovana Jo Bažnyčiai, yra regiama visiems visose vietose, kurie yra pakrikštyti, įmerkti į Jėzų Kristų ir Jį išpažįsta Viešpačiu ir Išganytoju. Jie yra Šventa Dvasia sujungti į vieną atsidavusių bendruomenę, kuri laikosi vieno apaštališko tikėjimo, vienos Evangelijos skelbimo, vienos duonos laužymo, bendros maldos ir bendro kūninio gyvenimo, siekdami liudyti ir tarnauti visiems, kurie tuo pačiu metu yra sujungti su visa krikščionių bendruomene visose vietose ir visais laikais taip, kad dvasiškija ir nariai yra visų pripažįstami ir kad visi gali veikti ir kalbėti podraug, kur tik reikalinga vykdyti uždavinius, kuriems Dievas savo žmones kviečia".
POKALBIO REIKALAS
Vienas pagrindinių ketvirtojo Pasaulio Liuteronų Sąjungas suvažiavimo kalbėtojų prof. Dr. E. Clifford Nelson, tema "Viena Bažnyčia ir Liuteronų Bažnyčia" išsireiškė: "Norint pasiekti vienybės, turime išeiti iš izoliacijos, iš monologinės bažnyčios, iš pokalbio su savimi į pokalbį su kitu, iš monologo į dialogą, į pokalbius, kurie ne tik susidurtų su tezėmis ir antitezėmis, bet nuoširdžiai bei atvirai susitiktų tiesoje... Kadangi derybos dėl bažnyčių unijos yra beviltiškos pastangos, tai pokalbiai ir susitikimai prie Švento Rašto, krikščionybės šaltinio, sukėlė ekumeninį atgimimą taip, nors sienos tarp bažnyčių ir nepasidarė permatomos, bet yra perspindinčios. O tai veda į į vieną viltį, kada konfesinės bažnyčios susitinka Kristuje, jie gali bendrai išpažinti Jį, kuris yra pasaulio ir bažnyčių šviesa".
grįžimas prie evangelijos Į kristų
Protestantų pasaulyje žinomas Tūbingeno Romos Katalikų Teologijos Fakulteto dekanas kun. Hans Küng savo straipsnyje "Ką krikščionis laukia iš Vatikano II", laikraštyje "Christianity and Crisis" iškelia tarp kitko du klaidingus kelius į vienybę. Anot jo 1. "atsiskyrusių krikščionių" susivienijimas nebus pasiektas reikalaujant iš jų sugrįžti į Katalikų Bažnyčią: "Ateikite pas mus! Mes turime viską! Mes esame viena, šventa, katalikiška ir apaštališka Bažnyčia...! Šie kvietimai "sugrįžti" nuteikia taip, kad tik kiti esą skilimo kaltininkai, tik kiti turį ką nors atitaisyti... 2. anot kunigo Küng susivienijimas negali būti pasiektas pavieniais atsivertėliais, perkrikštijimais... Tokių atsivertimų, anot jo, buvo šimtmečiais, o tačiau atsiskyrusių konfesijų susivienijimas kaipo toks nepriartėjo. Dažnai kiekviena bažnyčia skaito atsivertėlius į savo bažnyčią, bet pamiršta kiek iš jų "nusivertė" į kitas. O kas labiausiai pabrėžtina, koks mažas tas atsivertėlių skaičius, palyginant su kitais krikščionimis. Anot minėto Romos katalikų teologo, "kad ir mes katalikai turime atsiversti, nuolatos atsiversti iš naujo Kristui ir Jo Evangelijai". Toks atviras išpažinimas verčia visų bažnyčių teologus ir neteologus atvirai išpažinti. Prof. Küng, rašydamas apie tikrąjį kelią į vienybę, tarp kitko nurodo, kad bažnyčia turi visada reformuotis. Bažnyčia turi visada atsinaujinti, o tai turi daryti Švento Rašto šviesoje, iš naujo patikrinant Bažnyčios dogmas, skelbimą, tradicijas, kurios dažnai skiria vieną nuo kitos.
Kvietimas atgal prie šaltinio, grįžimas į Kristų, Bažnyčios Galvą, reiškiasi šiandien gyvai visoje krikščionijoje. Susitikimas prie Dievo apreikštos tiesos, prie Šv. Rašto, keliamas Vatikano Tarybos ekumeniniuose susirinkimuose, tikrai nemažiau ir Pasaulio Bažnyčių Tarybos ekumeninėje veikloje bei paskirose bažnyčiose. Nuoširdžiai artinantis prie paties Dievo apreikštos valios Jėzuje Kristuje ir šiąją valią stengiantis pildyti, Šv. Dvasios pagalba mes esame surenkami Visuotinėje Apaštališkoje Bažnyčioje, kurioje mums įsakoma siekti meilėje tobulos vienybės, kad paliudytume žodžiais ir darbais ir šių dienų pasauliui, juk mes sąnariai. Jo mokytiniai. Jo kūno sąnariai. Jo Bažnyčios nariai. Žmonija, tai matydama, garbintų Dievo didžiuosius darbus. ***