Spausdinti

8 - Meilė gyvenimo ir literatūros šviesoje

ALFONSAS GRAUSLYS

     “Yra iliuzijų taip atkaklių, kad jos išlaikomos iki mirties slenksčio. Meilė nėra šių iliuzijų tarpe” — taip sako gyvenimiško patyrimo išmintis. Ja norima pasakyti, kad meilė nėra tokia pastovi, apdrausta nuo žuvimo vertybė, kuria per visą savo gyvenimą žmogus gali saugiai džiaugtis, ir kad, visam kam mirštant, miršta ir meilė. Kaip, spalvoms rudenį blunkant, vysta gėlė, taip ir kiekvienas grožis, taigi ir meilė, kuria širdis gaivinasi, išnyksta.

     Čia bus kalbama apie tretįjį meilės tarpsnį, apie tą paskirų asmenų konkrečios meilės mirimą jiems patiems dar ir toliau gyvenant, bet ne apie tą meilės užgesimą, kuris sutampa su žmogaus gyvenimo pabaiga.

KAS YRA MEILĖS MIRIMAS?

     Kaip pulso sustojimas įrodo žmogaus mirtį, taip ir buvusios meilės partnerių nesidomėjimas vienas kitu ir visiškas abejingumas vienas kitam įrodo meilės mirimą. Klaidingai tad manytų tie, kurie šį mirimą norėtų matyti meilės dalyvių neapykantoje vienas kitam, nes šis jausmas tėra atvirkščioj i meilės pusė. To negana: tie, kurie vienas kito nekenčia jau tuo pačiu įdomaujasi vienas kitu ir judviejų meilė dar nėra pilnai pasibaigusi. Pilna gi meilės mirtis — tai abipusis abejingumas ir tasai vienas kito atžvilgiu svetimumas, kuris nusileidžia į abiejų širdį. Nekartą tad, abipusei meilei mirus, juodu pasidaro svetimesni už visai nepažįstamus žmones. Dar vakar vienas kitą mylėjusieji ir vienas kitam buvusieji viskas, jie šiandien virsta nieko nesakančiais vardais. “Meilei praėjus, iš mylėto žmogaus lieka tik vardas dar jam nemirus” (M. Proustas).

     Tą meilės mirimo išgyvenimą liesdama, vokiečių rašytoja R. Huch aprašo dar taip neseniai mylėjusį vyrą, kuris jau nebegali net įsivaizduoti, kad kadaise ją mylėjo. Jam atrodė, kad “ji ėjo nuo jo vis tolyn ir tolyn, virsdama begalinėje tolumoje mažu juodu tašku, kurio jis niekada negalės prisišaukti, niekada pavyti, niekada paliesti...” Ji taip pat jautė, kad “tarp jų yra bedugnė, kuri jiems kliudo vienas kitam rankas paduoti”. Reiškia, meilei sykį pilnai mirus, ji jau neprisikelia, nes “negalima antrą sykį pamilti to asmens, kurį tikrai nustojome mylėti” (La Rochefoucauld). Reikia tačiau pastebėti, kad vos gimusi, dar nesubrendusi ir aplinkybių sutrukdyta meilė gali vėl atgimti, bet tik todėl, kad ji niekada dar nebuvo mirusi.

     Šis meilės mirimas kartais nebūtinai reiškia visišką meilės žuvimą vienas kitam abejingumu ir svetimumu, bet jos turinio pasikeitimą, kai jau tenka kalbėti apie erotinės meilės sutemas ar vakarą. Tokiais atvejais meilė vedybose virsta draugyste, kuri atremta į bendro gyvenimo papratimą ir reikalą nebūti vienam. Krikščioniškai nusiteikusių asmenų mirusi erotinė meilė gali virsti artimo meile ir žmoniškumu vienas kitam.

     Kaip miršta įvairaus amžiaus ir skirtingose aplinkybėse žmonės, taip skirtingos yra ir meilės mirtys, žiūrint to, kokia buvo pačios meilės gyvybė.

     Miršta vienpusiška, taigi nelaiminga meilė, nesulaukdama atgarsio mylimojo širdyje; ji miršta viena, nes kitos pusės meilei nereikėjo mirti, kadangi ji niekada nebuvo gyva. Atrodo, kad tuo greičiau miršta abipusė nelaiminga meilė, nes jau patsai jos gimimas buvo nesusipratimas, virtęs vienas kito kankinimu ir dvasiniu žudymu. Liūdna, o tačiau miršta ir laiminga abipusė meilė, nekartą žudoma įvairių nesusipratimų ir smulkmenų pačių besimylinčiųjų rankomis. Kitaip sakant, miršta meilės apsigavimas, bet miršta ir tikra meilė. Jei dažniausiai nemiršta, tai vadinamos didžiosios meilės, tai tik dėl to, kad jos baigiasi tragiškai ir nužudo pačius besimylinčius anksčiau, negu spėja mirti jų meilė.

     Graudu, jei meilė miršta abejose pusėse drauge, nors dėl tokios mirties jie abu mažiau kenčia. Tragiška, jei vieno meilei mirus kita ir toliau myli, nes nekartą jai net būtų lengviau matyti nustojusį mylėti partnerį fiziškai mirusį, bet iki paskutinės gyvenimo valandėlės mylėjusį, negu nemylintį, bet dar gyvą.

     Kaip žmogaus gyvybė gali būti mirties šešėlio, taigi apalpimų ar letarginio miego paliesta, taip kartais ir meilės mirtis gali būti tik tariama. Juk, anot prancūzų F. Mauriaco, “mes visada gyvename atskirti nuo to, ką mes mylime — tai toks gyvenimo įstatymas. Gal būt, taip yra todėl, kad mylimai esybei gyvenant šalia mūsų, mes jos nemylime mažiau, bet mes nejaučiame daugiau, kad ją mylime”. Juk ir gražus reginys ar geras klimatas, kuriame gyvename, ilgainiui neišgyvenamas kaip gražus ar geras, nors tuodu dalykai ir nejučiom teigiamai veikia į mus.

     Yra meilės psichologų, kurie bent kai kurioje vedybinės meilės partnerių dalyje, trečiame jos tarpsnyje, nemato meilės mirimo, bet labiau, anot jų, jos nušvitimą. Šiame trečiame tarpsnyje (kuris paprastai, kūniškumui atbukus ir sveikatai silpnėjant, sutampa su senėjimu), besimylintieji pasidaro vienas nuo kito labiau priklausomi, vienas kito paramos labiau reikalingi ir dvasingesni. Šiuo dvasiniu nušvitimu, kuriame jie ir supanašėja (lyčių skirtumo dvasinio išsilyginimo prasme), jie tam tikru atžvilgiu labiausiai savitarpyje suartėja. Kadangi vyras paprastai miršta pirmas, tai žmona jam mirus, savo prisiminimuose pradeda jį idealizuoti ir jos meilė jam tartum atgyja, nes “po mirties, kuri yra galutinis išėjimas, kiekviena istorija virsta legenda”. Taip, tarp kitų galvoja J. Guitton, kuris, turėdamas čia prieš akis gan laimingą vedybinę meilę, gyvenimo gale mato šitokį atbaigimą ir nušvitimą. Šitoksai meilės nušvitimas trečiame tarpsnyje yra kai kada galimas, nes juk pasitaiko ir tų retų išimčių, kai ir ilgai besimylintiems vedybose gyvenant, jų meilė, tartum amžinai žaliuojantis medis, išlieka gili ir švelni net ir senatvėje pilna romantiškų polėkių.

KODĖL MEILĖ UŽGĘSTA

     Kaip žmogaus gyvybė dėl įgimto silpnumo, dėl įvairių ligų ir senatvės išsenka, kaip nelaimingi atsitikimai ją užgesina, taip ir įvairūs vėjai ir skersvėjai meilę užpučia.

     Laikas, kuris sendina ir marina visus ir viską, marina ir meilę. “Laikas, kurs stiprina draugystę, silpnina meilę” (La Bruyere). Šią meilę ardančią laiko įtaką patvirtina keli svarstymai. Kaip, gimus gyvybei, jau tuo pačiu ji artėja prie mirties, taip, anot prancūzų rašytojo A. Gide, visose vedybose po tam tikro laiko galima pastebėti prasidėjusią meilės dekristalizaciją, mažėjimą. Šitokį apskritai meilės mažėjimą gal įtikinančiai pagrindžia krikščioniškos nuotaikos rašytojas V. Rozanovas. Anot jo, “meilė yra abipusis vienas kito rijimas... Ji visada yra vienas kitu pasikeitimas... Kai jau nėra kuo keistis, meilė gęsta. Ji gęsta tad pasikeitimo medžiagai išsisėmus, pasikeitimui sustojus, abipusiai pasisotinus, abipusiems skirtingumams prie tapatumo priėjus...” Kalbant aiškiau, galima pasakyti, kad ilgainiui besimylintieji vienas kitam visais atžvilgiais pasidaro per daug žinomi, neįdomūs; jie jau negali nieku nauju vienas kitą sudominti ir todėl, pasikeitimo bangavimui sustojus, dėl intrygos stokos meilė miršta badu.

     Kaip laikas žmogų sendina, jį persunkia susinešiojimu Ir nuovargiu, taip ir “meilė pagaliau pavargsta dangaus perteklium”, — taip V. Hugo vadina meilę. Dažniausiai žmogus dvasiniai pavargsta tuo greičiau, juo didesnė buvo jo meilė. Nenuostabu, juk meilė yra nuolatinio dvasios įtempimo ir tam tikra prasme pakeltos temperatūros stovis. Ypač pavargsta meilės dalyviai, jei jų meilės įtampa buvo labai skirtinga. Labiau nukenčia stipresnės meilės įtampos dalyvis, kuris pasidaro panašus tam šaukėjui, į kurio šauksmą retai ir silpnai atsiliepiama. Nėra čia retas, dar labiau varginantis ir net tragiškesnis reiškinys, kai didelė vienos pusės meilė kaip tik mažina meilę kitoje pusėje ir tuo būdu abipusė meilė įstatoma į mirtin vedantį kelią. Tokia meilės kryptis, vargindama mylinčiąją pusę, vargina ir mylimąją pusę. Tuo būdu vienas kitą vargindami jie gilina tarpusavę bedugnę ir tolsta vienas nuo kito. O be to, gal labai aiški ir didelė vieno partnerio meilė, nustojusi viliojančio mįslingumo kito partnerio sąmonėje, jų meilę artina prie pabaigos.

     Meilė miršta ir dėl žmogaus jausmų nepastovumo. Tą nepastovumą meilėje savo kūryboje ypatingai yra kėlęs Šekspyras. Anot jo, meilė tetveria valandėlę tartum garsas; trumpa kaip sapnas, greitai suspindi tartum žaibas gilią naktį, viską nušviečia ir, dar žmogui nespėjus ištarti “pažvelk”, jau vėl tamsos bedugnė viską praryja. Vaizduodamas jausmų nepastovumą meilėje, jis lygina meilę vaikui, kuris pasiruošęs atsiimti visus neseniai duotus pažadus. Šis nepastovumas ypač virsta grėsme besimylintiems, trečiajam asmeniui įsikišus. Štai kodėl meilė nekartą vystosi baimės, taigi — jos galimo mirimo šešėlyje. Kadangi šis jausmo nepastovumas yra nestiprios meilės palydovas, tad tokio nepastovumo blaškomi žmonės netinka nei meilei, nei moterystei. Jei tokie krikščioniškai jaustų, jie turėtų artimo meilės vedini ir patys meilės vengti ir neduoti progos kitiems įsimylėti į juos. Gali tačiau kuris nors pasakyti, kad jausmo nepastovumas telydi netikrą meilę, kai tuo tarpu, kilus tikrajai meilei, nepastovumas pasibaigia. Nors toji pastaba dalinai teisinga, tačiau linkę į nepastovumą žmonės turėtų būti atsargūs, bendraudami su skirtingos lyties asmenimis ir atsimindami, kad meile nežai-džiama ir kad toks žaidimas gali tragiškai paliesti abi suinteresuotas puses.

     Būna kartais ir taip, kad vos gimusi vienos pusės meilė greitai miršta, kai paaiškėja, kad kitai pusei rūpi tik seksualumas ir kad tu esi pažeminamas vien kaip priemonė patenkinti tam seksualumui.

     Pagaliau meilė miršta, kai ji sunkiai sužeidžiama, būtent, kai vienas meilės dalyvių įžeidžia kitą sunkiai, kad ir neapgalvotai, bet nebando šios žaizdos gydyti atsiprašymo vaistais. Čia reikia pastebėti, kad kuo didesnė meilė, tuo didesnis jautrumas ir tuo lengviau galima tą jautrumą pažeisti. Ar tad iš visų trapiausių daiktų meilė nėra pati trapiausia?! Savo kūryboje liesdamas tą meilės jautrumą, trapumą ir pažeidžiamumą, anglų rašytojas J. Galsworthy klausia: “Kas gali pasakyti, kada kas pradeda keistis? Tartum vėjui pasikeitus, pražūna, kas buvo, ir staiga atsiranda nauja. Ar nepastebėjote, kaip žmonės, blogo žodžio neištarę, gali pasidaryti vienas kitam svetimi?!”

     Tas meilės pažeidžiamumas, kuris lengvai gali virsti josios mirtimi, verčia besimylinčiuosius nuolat budėti, kad jų artumas nevirstų svetimumu ir kad tai, kas šiandien žydi, rytoj nenuvystų.

AR MOTERYSTĖ MEILĖS KAPAS?

     Dažnai girdime sakant, kad moterystė yra meilės kapas. Daugelis galvoja, kad vedybos pagreitina meilės mirimą. Ar tikrai taip yra?

     Atrodo, kad, jei nesigriebiama ypatingų priemonių vedybinei meilei ugdyti ir išlaikyti, tai šis tvirtinimas turi rimtų, gyva kasdienybe paremtų, pagrindų. Kurios tad aplinkybės ir priežastys paskatina tą meilės gesimą vedybose?

     Vedybos, jei taip pasakytume, yra abiejų partnerių nužengimas nuo to pastovo, ant kurio stovėdami prieš vedybas jie vienas kitą idealizavo, pilnai nepažindami. Vedybose prisiartinama vienas prie kito ir pamatoma, kad tasai idealizavimas nebuvo rimtai pagristas. Juk žinoma, kad tas pats dalykas vienaip atrodo vaizduotėje, o kitaip realybėje. Nenuostabu tad, kad, per vedybas vienam prie kito priartėjus, vaizduotė artumo supančiojama, jos kūrybinė galia tikrovės nustelbiama, o romantiško grožio skraistė, supusi meilę, pradeda blukti. To negana. Jei sakoma, kad meilė akla, tai tik prieš vedybas, kada ji pilnos tikrovės nemato ir negali matyti, kai tuo tarpu “patenkinta meilė atgauna regėjimo ir stebėjimo galią ir toji galia kas valandą auga, pasiekdama mikroskopinio tikslumo. Povestuvinė meilė nėra akla” (F. Barclay).

     Jei povestuvinė meilė praregi, tai iki šiol jos matytas pasakiškas pasaulis pradeda žlugti ir, jei meilė dar nebuvo spėjusi subręsti, tai, negalėdama pakelti nekartą pamatytos pilnos ydų ir trūkumų tikrovės, ji gali greitai atsidurti prie mirties slenksčio.

     Tą meilės žuvimo labai apčiuopiamą galimybę vedybose nedviprasmiškai teigia žinomi rašytojai savo grožinėje kūryboje. Taip, pavyzdžiui, Pierre La Mure leidžia vienam savo vedusiajam personažui šitokiu būdu sąmoninti būsimą jaunavedžių porą: “Savo laiku buvome aistringai įsimylėję, bet vedybos pagydė mus iš to pavojingo dvasios stovio. Turiu pasakyti, kad vedybos yra beveik tikriausias pasigydimas iš meilės ligos... Meilė — tai regėjimo nervo liga, kurios paliesti matome neesamus dalykus. Užtenka poros mėnesių, o daugiausia poros metų, vedybų uždangai nukristi nuo akių ir pamatyti tą moterį tokią, kokia ji yra iš tikro. Tuo tarpu ir pas ją pasikartos ta pati palaipsniško nusivilimo liga ir netrukus abu atgausime protą” (“Beyond Desire”). Nors šio straipsnio autorius už šio rašytojo pesimistinę išvadą pilnai ir nepasisako, tačiau čia glūdi gili užkulisinė tiesa, būtent, kad neugdoma žemė apauga piktžolėmis. Kaip vedybinė, taip ir apskritai erotinė meilė išlaikoma tik didelių pastangų ir aukų dėka. Todėl ir žinomoji amerikiečių rašytoja Pearl J. Buck, kuri savo kūryboje tiek daug gilinosi į šeimos gyvenimą, gal nematydama gyvenime rimtų pastangų ugdyti vedybinę meilę, irgi pesimistiškai tvirtina: “Meilė ir vedybos gali sutapti. Tai kai kada pasitaiko, bet tik dangiško atsitiktinumo dėka” (iš “Pavilion of Women”). Taigi, labai retai.

     Moterystės ir meilės nesuderinamumą tvirtino ir Kierkegaardas. Anot jo, meilė gyvena staigmenomis ir laimėjimais, o to viso nėra moterystėje, kuri tėra naudojimasis ir to paties kartojimas.

     Radikaliausiai moterystės ir meilės nesutaikomumą yra skelbusi vokiečių rašytoja Diotima. Pilnoje gyvenimiškų minčių knygoje “Schule der Liebe” ji sako: “Kuriuo būdu taip pat moterystėje, net moterystėje (norėčiau beveik pasakyti, nežiūrint moterystės) meilė pritaikoma ir vyro bei moters gali būti išsaugota... Tai tikrai sunkiausias ir labiausiai varginantis darbas” (pabrėžimai autorės — A.G.).

     Net ir tokia vokiečių katalikų rašytoja kaip L. Rinser pasisako seniai susitaikiusi su ta mintimi, kad nėra meilės moterystėje ir kad tik apsipratimas bendrai gyventi palaiko vedybini gyvenimą. Dėl to liūdnai nusiteikusi ji rašo: “Nėra tačiau malonu patirti, kad, į kur žengi, gali griūti, kad nėra saugių turėklų, tvirtų laiptų, tiltų ir gatvių ir kad viskas yra pastatyta iš miglų” (iš “Mitte des Lebens”). Kitaip sakant, moterystės meilė stovi ant silpnų kojų.

     Visi pasisakymai skelbia bent tą bendrą visų įsitikinimą, kad yra daug sunkiau išlaikyti meilę pačioje moterystėje, kaip prieš moterystę.

     Dar grįžtant prie vedybinės meilės gesimo priežasčių, reikia paminėti tą vieno kitam sukasdienėjimą dėl apsipratimo ir kasdienių šeimos reikalų prozos. Meilė prieš moterystę stovėjo iškelta šalia kasdienybės, nes buvo susitinkama tik meilei vadovaujant tai meilei pareikšti. Meilė gi moterystėje paskęsta kasdieniškume ir medžiaginių reikalų rūpesčiuose. Tada meilei, kaipo tokiai, beveik nebelieka nei vietos, nei laiko. Vedusieji pasidaro vienas kitam tiek žinomi, neįdomūs, kad kiekvienas tretysis darosi įdomesnis, nes jis ateina su naujom mintim ir kalba. Moterystė virsta proza ir viskas šalia jos pradeda dvelkti poezija. Tokiai nuotaikai įsivyraujant, meilė negali negesti. Jei dar prisiminsime, kad kasdienio gyvenimo apsipratimas nutraukia bet kurio paslaptingumo skraistę kaip nuo dvasios, taip ir nuo kūno, nenuostabu, kad vedybinės meilės partneriai gali pasidaryti vienas kitam neįdomiausi asmenys pasaulyje. Yra šios srities žinovų pastebėta, kad nemažas nuošimtis vyrų po 20 vedybinio gyvenimo ir 50 savo amžiaus metų dėl apsipratimo kūno atžvilgiu pasidaro beveik visai nejautrūs savo žmonai, kai tuo tarpu jie ir toliau pasilieka jautrūs svetimoms moterims. Neveltui G. Flaubert kalba apie “amžiną aistros monotoniją, kuri visada pasireiškia tom pačiom formom ir ta pačia kalba” (iš “Madame Bovary”).

     Jau senovės romėnai sakydavo, kad “quotidiana vilescunt”, t. y. kasdieniniai dalykai pradeda nustoti savo vertės ir nebedaro įspūdžio. Štai kodėl jau senesniais laikais turtingesni vedusieji gyvendavo tam tikru būdu atsiskyrę, kad ir tame pačiame name, tai bent atskirose patalpose, kad ilgiau išlaikytų vienas kitam naujumą ir slaptingumą ir tuo pačiu ne taip greit apsiprastų.

     Meilė moterystėje gali mirti greičiau, nes vedybiniame gyvenime labai dažnai meilės ugdyme apsileidžiama įstatyminio paragrafo sąskaiton. Paragrafu vadinu tą moterystės religinį ir civilinį kontraktą, kuris suriša besimylinčius ir jiems uždeda pareigas. Neviena tuo būdu surišta pora, vedina žmogiško silpnumo, pradeda apsileisti, dėl meilės nebudėti ir jos neugdyti, klaidingai galvodama, kad visa tai jiems pavaduos vedybinio ryšio įstatymas. Tuo tarpu negalvojama, kad negalima pasikliauti vien įstatymu, įsakymu ar pareiga, nes tada moterystė sujuridinama, nudvasinama ir, stokojant meilės, ji virsta vienas kitam kalėjimu. Tad moterystėje reikėtų susirūpinti meilės ugdymu dar labiau kaip prieš vedybas, kad būtų sudvasinamas ne tik pats moterystės gyvenimas, bet ir ją liečiąs įstatymas. Jei krikščionybėje ir jos etikoje pirmoje vietoje visur pabrėžiama meilė, kodėl tad ir moterystėje neturėtų būti pirmoje vietoje rūpinamasi ja?

     Čia, svarstydami meilės kliūtis moterystėje, neturėtume pamiršti tos visos istorinės praeities, kada visose tautose meilė buvo atskirta nuo moterystės, laikant jas skirtingais ir netaikintinais dalykais. Galimas dalykas, kad toji praeitis veikia mus šiandien, gal ir nesąmoningai, kliudydama susirūpinti meilės ugdymu moterystėje. Juk toje praeityje tėvai parinkdavo vaikams gyvenimo draugą ar draugę, visai nesiskaitydami su jų širdžių nuotaikomis, o vien tik remdamiesi savo praktiškais apsiskaičiavimais. Moterystė tebuvo vien kūno ryšiai, nesiskaitant su žmogumi kaipo asmeniu. Ji buvo labiau visuomeninis, visos šeimos, o ne asmens reikalas. Kad ir pas didikus — žmonos paskirtis buvo pagimdyti įpėdinių šeimai; savo meilę jie nukreipdavo į pašalines moteris. Toji mintis, kad galima žmoną mylėti kaip mylimąją, atrodė juokinga. Garbinamoji riterių meilė, tiesa, dažniausiai buvo dvasinga, bet ir ji buvo skiriama svetimoms moterims. Ir tik pradėjus moterims kovoti už savo teises, joms pasijutus nepriklausomais asmenimis su teise į laisvę, laimę ir savos asmenybės išsivystimą, jos pradėjo reikalauti meilės moterystėje ir kratytis tokių vedybų, kuriose nebuvo skaitomasi su jų norais ir sentimentais.

     Praeities laikų moterystė faktiškai rėmėsi moters pavergimu ir su ja nesiskaitymu. Ji žemino moterį, vyrą ir pačią moterystę. Moteris buvo laikoma netinkama ir nepriaugusia dvasiniam bendravimui ir todėl, pavyzdžiui, Anglijoje taip gausiai kūrėsi įvairūs vyrų klubai. Ir šiandien, neugdydami savyje vedybinės meilės ir net nerasdami reikalo jos ugdyti, daugelis nesąmoningai gyvena praeities atgyvenomis, žiūrėdami į moterystę vien kūno akimis. Šia nuotaika moterystėje besivadovaudama, nekartą ir šiandien stipresnioji pusė stengiasi pavergti silpnesniąją ir nuolaidesniąją. Prievarta nudvasindami vedybas, jie silpnesnės pusės buvusią meilę sunaikina, pamiršdami, kad meilė tegali tarpti tik savarankiškumo ir laisvės atmosferoje, nes vergės ar vergai negali mylėti savo pavergėjų.

     Nors moterystėje tikrai yra daugiau progų nesusipratimams (kaip ir kiekvienoje fizinėje artumoje) ir meilės gesimui, tačiau ji taip pat turi ir daugiau priemonių meilei parodyti ir pašalinti nesusipratimams. Viena tų priemonių yra apsipratimas, virtęs reikalingumu vienas kitam, pasireiškiančiu kūno artumo aktu. Nevienas žmogaus kūniškumą, didesni už gyvulių, bando aiškinti žmogaus prigimties nenaudai ir negarbei. Visgi dvasia apdovanota būtybė turi ir daug dvasinių painių savitarpių nesusipratimų, kurių negali būti pas gyvulius ir kuriems pašalinti, susitaikant, nekartą labiausiai patarnauja kūnų artumas. Tuo dalinai kūniškumas labiau įprasminamas ir pajungiamas dvasios tarnybai.

     Jei, anot P. Claudelio, “meilės sutikimas, kuriuo du laisvi asmenys vienas kitam atsiduoda, Dievo akyse buvo taip didelis dalykas, kad jis jį pavertė sakramentu”, tai toji meilė vedybomis buvo išaukštinta tam, kad būtų išlaikyta. Dievo planuose vedybos neturi ir negali tapti meilės kapu, bet proga meilei subręsti.

MEILEI MIRUS

     Jei pas abu meilės dalyviu meilė miršta tuo pačiu metu, tada mažiausiai kenčiama. O jei, vieno meilei mirus, kitas ir toliau myli, tada šio paskutiniojo meilės mirtis teateina į jį tik lėtais žingsniais, lydima įvairiopų kančių agonijos. Buvusios meilės išgyvenimai ir prisiminimai ilgesnį laiką banguoja jo sąmonėje, ardydami jo nervus ir sveikatą. Kiekvienam grožiui vystant, graudu ir liūdna, o juk tikra abipusė meilė — tai gražiausia, kas yra žemės gamtinėje santvarkoje.

     Žmogus gyvenimo gale dažniausiai “pasilieka tuščiomis rankomis ir šalančia širdimi” (H. Hesse). Bet nereikia nei gyvenimo galo, nes tą visą nejaukios vienatvės dar sutirštintą nuotaiką jis jau pajunta, mirus jo mylimo žmogaus meilei jam. Kažin ar yra kitas kuris išgyvenimas, kuris būtų artimesnis gyvenimo pabaigai, kaip šitokia meilės mirtis?! Juk neturį religinio, kančias įprasminančio tikėjimo žmonės, paliesti tokios nelaimės, net pasikėsina prieš savo gyvybę. Jei prie tokios tragiškos ribos jie ir neprieina, tai meilės mirimas nusėda į jų sielų dugną sunkios melancholijos pavidalu. Jų nevienas iš viso nusivilia meile, jos daugiau neieško ir net bijosi. Jie pasilieka viengungiai ir vieniši visą gyvenimą.

     Tokia meilės mirtis, ar net jos grėsmė, paliestuosius pripildo sukrečiančiais jausmais. “Ne taip seniai tos rankos jį glamonėjo. Kaip greitai tas viskas praėjo! Liko tik atsiminimai, taip nereikšmingi, kaip neesančių daiktų šešėlis... Nejudėdama ji sėdėjo, perblokšta tos bedugnės, kuri atsirado tarp jų. Tartum žemės drebėjimui ištikus, staiga atsivėrė plyšiai ir atskyrė juos...” (Mazo de la Roche).

     Šitoks meilės mirimo iššauktas dvasinis sukrėtimas, anot rašytojų, verčia paliestuosius padaryti liūdniausias išvadas. Vietoj visai teisingai nepasitikint meilei nepribrendusiais žmonėmis, jie nuvertina pačią meilę. “Jis prisiminė, kaip aistringai jis mylėjo ją ir kaip dabar jis, visiškai abejingas, stovėjo prieš ją. Tas pasikeitimas jį pripildė buku skausmu. Jam atrodė, kad visa kančia, kurią jis dėl jos kentėjo, buvo nereikalinga ir beprasmė” (S. Maugham).

     “Niekai yra vienatvės kančios, palyginus su tuo įžvelgimu, kad buvai toks kvailas ir apgavimo nepastebėjai” (E. Hoppe). Pati gi juodžiausia ir beviltiškiausia išvada meilei mirus: “Tai, už ką paprastai žmonės brangiausiai moka, bet kas to mokesčio yra mažiausiai vertas, yra meilė, kuri greitai praeina” (Maxence van der Meersch).

     Garsusis prancūzų skulptorius A. Rodin savo kūriniu “Amor fugit” (Meilė bėga) vaizduoja vakarykščius besimylinčius, klaikiai besižvalgančius, šiandien jau svetimus vienas kitam. Jausmo pražydėjimas sustingdė jų širdis ir jų visą buvimą.

     Meilės mirtis — ar tik ji nėra apčiuopiamiausias įspėjimas, kad žmogus tik trumpai valandėlei tariasi išeinąs iš vienatvės, o po to jis vėl atsiranda vienatvės tyruose?! Tokiose sunkiose valandose laimingas yra tas tikintysis, kuriam gali įtikinamai suskambėti didžiojo pamokslininko J. B. Lacordaire žodžiai: “Yra tik viena Meilė” ir kuriam griuvusi meilė atveria naujus akiračius Didžiajai Meilei.

     O tokiam, kurs tokio gilaus tikėjimo malonės dar neturi, reikėtų įsidėmėti kad ir tuos raminančius žodžius, kuriuos yra pasakęs vienas draugas meile nusivylusiam ir kenčiančiam prancūzų poetui A. Musset: “Norėti kasdieniniame gyvenime ieškoti amžinos ir tobulos meilės yra tas pat,kaip ieškoti rinkoje moterų, lygiai gražių kaip Venera, arba pageidauti, kad lakštingalos čiulbėtų Bethoveno simfonijas”. Nėra tad pagrindo iš laikinybės jau čia reikalauti amžinų vertybių: jei mes netobuli, tad kuriuo pagrindu galėtų būti tobula mūsų meilė, ir jei mes patys mirštame, kodėl neturėtų mirti ir mūsų meilė?! Viena tik turėtų rūpėti krikščioniškos ir kilnios širdies žmogui, kad jis pats neprisidėtų prie meilės numarinimo, nes negalima nepagrįstai nužudyti meilės, bent dalinai nenužudant paties žmogaus ir nenusikalstant Didžiajai Meilei.