Tęsinys Visuotiniame Bažnyčios Susirinkime priimto Dekreto apie Ekumenizmą (išleidžiamas skyrius apie Rytų Bažnyčias).

II. EKUMENINIO UŽDAVINIO VYKDYMAS

     Vienybės atstatymas yra visos Bažnyčios rūpestis — tiek tikinčiųjų, tiek ganytojų. Jis yra kiekvieno reikalas pagal turimus sugebėjimus — ar susivienijimo būtų siekiama kasdieniniu krikščionišku gyvenimu, ar teologinėmis ir istorinėmis studijomis. Jau pats šis rūpestis savo būdu atskleidžia visus krikščionis jungiantį ryšį ir veda į pilną, tobulą, maloningojo Dievo norimą vienybę.

Bažnyčios atsinaujinimas

     Kiekvieno Bažnyčios atsinaujinimo esmė yra didesnė ištikimybė savo pašaukimui. Toji ištikimybė neabejotinai yra vienybės siekimo pagrindas. Keliaujanti Bažnyčia yra Kristaus šaukiama imtis šio nuolatinio reformavimosi, kuris jai, kaip žmogiškai ir žemiškai institucijai, yra visuomet reikalingas. Jei tad, atsižvelgus į esamas aplinkybes, doriniame gyvenime, bažnytinėje drausmėje arba net mokslo perteikimo būde — kurį reikia griežtai skirti nuo paties tikėjimo lobio — kai kurie dalykai bėra mažiau tikslūs, jie turi būti tinkamu metu reikiamai atnaujinti.

     Šis atsinaujinimas turi svarbią ekumeninę reikšmę. Įvairias Bažnyčios gyvenimo apraiškas, kuriomis jau atsinaujinama — biblinį ir liturginį sąjūdį, Dievo žodžio skelbimą ir katekizaciją, pasauliečių apaštalavimą, naujas vienuolinio gyvenimo formas, tobulybės siekimą vedybų luomu. Bažnyčios mokslą ir veiklą visuomeninėje srityje — reikia laikyti daug žadančiu būsimos ekumenizmo pažangos laidu ir ženklu.

Vidinis pakitimas

     Nėra tikro ekumenizmo be vidinio pakitimo. Juk vienybės troškimas gimsta ir auga iš dvasios atsinaujinimo (plg. Efez. 4, 23), savęs išsižadėjimo ir grynos, dosnios meilės. Todėl turime dieviškąją Dvasią melsti malonės atvirai savęs išsižadėti, nuolankiai ir romiai tarnauti, pasižymėti brolišku dosnumu kitiems. "Aš kalinys Viešpatyje", sako tautų apaštalas, "raginu jus taip gyventi, kad būtute verti savo pašaukimo. Būkite visiškai nuolankūs, romūs, kantrūs; mielai vienas kitam padėkite ir rūpestingai stenkitės išlaikyti dvasios vienybę taikos ryšiais" (Efez. 4, 1-3). Šis raginimas ypač liečia tuos, kurie yra gavę šventimus būti Kristaus misijos tęsėjais. O jis pas mus "neatėjo tam, kad būtų aptarnaujamas, bet kad tarnautų" (Mt. 20, 28).

     Šv. Jonas liudija: "Jei sakome, kad nenusidėjome, darome melagiu Dievą, ir jo žodžio nėra mumyse" (1 Jo. 1, 10). Tai pasakytina ir apie nusikaltimus prieš vienybę. Todėl prašome Dievą ir atsiskyrusiuosius brolius mums atleisti, kaip ir patys atleidžiame savo kaltininkams.

     Visi krikščionys privalo atsiminti, kad tuo labiau ugdys ir net įgyvendins krikščionių vienybę, kuo tyriau stengsis gyventi, kaip moko evangelija. Kuo glaudžiau bendraus su Tėvu, Žodžiu ir Dvasia, tuo nuoširdžiau ir lengviau įstengs didinti tarpusavio brolybę.

Bendra malda

     Tą širdies atsivertimą ir gyvenimo šventumą, lydimą privačių ir viešų maldų už krikščionių vienybę, reikia laikyti tarsi viso ekumeninio sąjūdžio siela ir pagrįstai galima vadinti dvasiniu ekumenizmu.

     Katalikų tarpe yra įsigalėjęs paprotys dažnai rinktis ir melstis už Bažnyčios vienybę tąja malda, kuria pats Išganytojas mirties išvakarėse prašė Tėvą: "Kad visi būtų viena" (Jo. 17, 21).

     Kai kuriais ypatingais atvejais, pavyzdžiui, susirinkus maldoms "už vienybę" ir ekumeniniuose suvažiavimuose, katalikams yra leista ir net patariama melstis išvien su atsiskyrusiaisiais broliais. Tokios bendros maldos iš tikrųjų yra didžiai sėkminga priemonė vienybės malonei išmelsti ir gūdnai parodo ryšius, kurie katalikus su atsiskyrusiaisiais broliais tebejungia: "Kur tik du arba trys yra susirinkę mano vardu, ten aš esu jų tarpe" (Mt. 18, 20).

     Tačiau bendravimo kulto apeigose (communicatio in sacris) negalima laikyti be skirtumo vartotina priemone krikščionių vienybei atstatyti. Šios rūšies bendravimą svarbiausia nulemia du principai: Bažnyčios vienybė, kurią turi išreikšti, ir malonės priemonės, kurias neša. Vienybės išraiška dažniausiai šitaip bendrauti draudžia, o siekiama malonė kai kada skatina. Kaip čia konkrečiai elgtinasi, atsižvelgus į visas laiko, vietos ir asmenų aplinkybes, paliekama protingai nuspręsti vietos vyskupo galiai, nebent vyskupų konferencija, laikydamasi savo statutų, arba Šventasis Sostas nutartų ką kita.

Abipusė broliška pažintis

     Reikia pažinti atsiskyrusių jų brolių dvasios laikyseną. Tam yra būtinai reikalingos studijos, pagrįstos tiesa ir palankumu. Tinkamai paruošti katalikai turi geriau pažinti brolių doktriną ir istoriją, dvasinį ir liturginį gyvenimą, religinę psichologiją ir kultūrą. Tam tikslui daug padeda abiejų pusių susitikimai, ypač teologiniams klausimams svarstyti, kur kiekvienas kalba su kitu kaip lygus su lygiu. Tik asmenys, kurie su vyskupų žinia susitikimuose dalyvauja, turi būti tikrai patyrę. Iš tokio pokalbio taip pat geriau paaiškėja tikroji Katalikų Bažnyčios padėtis. Tuo būdu mums labiau išryškėja atsiskyrusiųjų brolių laikysena, o jiems yra tinkamiau pristatomas mūsų tikėjimas.

Ekumeninis paruošimas

     Šventoji teologija bei kiti, ypač istoriniai, dalykai turi būti dėstomi ir ekumeniškai, kad labiau atitiktų tikruosius faktus. Yra labai svarbu, kad busimieji ganytojai ir kunigai turėtų tiksliai šiuo būdu pateiktų, o ne polemiškai pristatytų teologijos žinių, visų pirma ten, kur liečiami atsiskyrusiųjų brolių santykiai su Katalikų Bažnyčia. Juk nuo kunigų paruošimo nepaprastai daug priklauso, kaip bus šviečiami, auklėjami pasauliečiai ir vienuoliai.

     Katalikai, atlieką misijų darbą tose pačiose šalyse kaip ir kiti krikščionys, ypač šiandien turi būti susipažinę su klausimais ir vaisiais, kurie kyla iš ekumenizmo jų apaštalavimo lauke.

Savojo tikėjimo pristatymas

     Katalikų tikėjimo pristatymas jokiu būdu neturi tapti kliūtimi pokalbiui su broliais. Absoliučiai privalu aiškiai išdėstyti pilnutinę doktriną. Ekumenizmui nieko nėra svetimesnio, kaip klaidingas irenizmas, kenkiąs katalikybės grynumui ir aptemdąs jos tikrąją, nekintančią prasmę.

     Katalikų tikėjimą pristatant, jis taip pat turi būti apsčiau ir tiksliau paaiškintas, vartojant formą bei kalbą, kurią ir atsiskyrusieji broliai galėtų tikrai suprasti.

     Be to, susirinkę ekumeniniam pokalbiui, katalikų teologai, laikydamiesi Bažnyčios mokslo ir drauge su atsiskyrusiaisiais broliais nagrinėdami dieviškąsias paslaptis, turi vadovautis tiesos troškimu, meile ir nuolankumu. Palygindami doktrinas, turi atsiminti, jog katalikybės tiesose esama laipsniškos tvarkos arba "hierarchijos", nes šiųjų ryšys su krikščionių tikėjimo pamatu yra nevienodas. Tuo būdu taps paruoštas kelias, kuriuo eidami ir broliškai lenktyniaudami, visi bus skatinami geriau pažinti ir aiškiau išreikšti neišmatuojamus Kristaus turtus (plg. Efez. 3, 8).

Bendradarbiavimas su atsiskyrusiaisiais broliais

     Visi krikščionys prieš visus žmones teišpažįsta tikį vieną triasmenį Dievą ir įsikūnijusį Dievo Sūnų, Atpirkėją bei Viešpatį. Bendromis pastangomis ir gerbdami vieni kitus teliudija apie mūsų viltį, kuri neapvilia. Kadangi dabartiniu metu smarkiai platėja bendradarbiavimas visuomeninėje srityje, visi žmonės be išimties yra šaukiami veikti kartu. Juo labiau bendrai veikti yra šaukiami tikintieji Dievą, o svarbiausia visi krikščionys, nes juk vadinasi Kristaus vardu. Visų krikščionių bendradarbiavimas gyvai atskleidžia ryšį, kuriuo jau yra siejami, ir leidžia pilniau suspindėti tarnaujančio Kristaus veidui.

     Šis bendradarbiavimas, daugelyje kraštų jau pradėtas, turi būti vis labiau tobulinamas, ypač visuomeniškai ir techniškai besivystančiose šalyse. Bendradarbiautina ir tinkamai iškeliant žmogaus asmens vertybę, ir skleidžiant taiką, ir pritaikant evangeliją visuomeninio gyvenimo problemoms, ir apsupant krikščioniškąja dvasia mokslo bei kūrybos pažangą, ir vartojant kiekvieną vaistą gydyti mūsų meto vargams — badui ir nelaimėms, analfabetizmui ir skurdui, butų trūkumui ir neteisingam gėrybių padalinimui. Tas bendradarbiavimas visus, kurie tiki Kristų, lengvai išmoko vienas kitą geriau pažinti, daugiau įvertinti ir tiesia kelią krikščionių vienybei.

III. 2. VAKARUOSE ATSISKYRUSIOS BAŽNYČIOS IR BAŽNYTINĖS BENDRUOMENĖS

Y patinga šių bendruomenių padėtis

     Bažnyčias ir bažnytines bendruomenes, atsiskyrusias nuo Romos Apaštališkojo Sosto didžios krizės metu, kuri vakaruose prasidėjo jau baigiantis viduramžiams, arba vėlesniais laikais, su Katalikų Bažnyčia jungia ypatingas artumas ir glaudūs ryšiai. Juk krikščionių tauta ilgus praėjusius šimtmečius gyveno bažnytiškai bendraudama.

     Kadangi šios bažnyčios ir bažnytinės bendruomenės savo kilme, doktrina ir dvasiniu gyvenimu nemažai skiriasi ne vien nuo mūsų, bet ir tarp savęs, jas išsamiau apibūdinti yra gana platus darbas, kurio čia nemanome imtis.

     Nors ekumeninis sąjūdis ir troškimas susitaikyti su Katalikų Bažnyčia dar ne visur įsigalėjo, turime vilties, kad visuose palengva augs ekumeninė dvasia ir tarpusavio pagarba.

     Vis dėlto reikia pripažinti, kad tarp tų bažnyčių arba bendruomenių ir Katalikų Bažnyčios esama svarių skirtumų — ne vien istorinėje, visuomeninėje, psichologinėje, kultūrinėje, bet visų pirma apreikštosios tiesos aiškinimo srityje. Kad lengviau, nežiūrint tų skirtumų, užsimegztų ekumeninis pokalbis, norime iškelti keletą dalykų, kurie gali ir turi būti šiam dialogui pamatas ir paskata.

Kristų liečiąs tikėjimas

     Mūsų dėmesys visų pirma krypsta į tuos krikščionis, kurie vieno Dievo — Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios — garbei viešai išpažįsta Jėzų Kristų kaip Dievą ir Viešpatį, vienintelį Dievo ir žmonių tarpininką. Tiesa, žinome, kad tarp jų ir katalikų doktrinos esama nemenkų skirtumų, liečiančių net Kristų, įsikūnijusį Dievo Žodį, bei atpirkimo darbą, taigi ir Bažnyčios paslaptį bei uždavinį ir Marijos vaidmenį išganymo vyksme. Tačiau džiaugiamės, matydami, jog atsiskyrusieji broliai žvelgia į Kristų kaip bažnytinio bendravimo šaltinį ir centrą. Trokšdami jungtis su Kristumi, jie jaučia reikalą vis daugiau siekti vienybės ir visur liudyti savo tikėjimą prieš žmones.

Šventojo Rašto studijos

     Mylėdami ir gerbdami — beveik garbindami — Šventąjį Raštą, mūsų broliai nuolat ir sumaniai gilinasi į jo puslapius: evangelija "juk yra Dievo galia kiekvieno tikinčiojo išganymui, pirmiausia žydo, paskui ir graiko" (Rom. 1, 16).

     Šaukdamiesi Šventosios Dvasios, Raštuose ieško Dievo — ką jiems kalba Kristuje, pranašų paskelbtajame, už mus įsikūnijusiame Dievo Žodyje. Juose žvelgia į Kristaus gyvenimą ir į tai, ką dieviškasis Mokytojas žmonių išganymui skelbė ir darė, ypač į jo mirties ir prisikėlimo paslaptis.

     Tačiau kuomet nuo mūsų atsiskyrusieji broliai tvirtina, kad šventosioms Knygoms yra priskirtinas dieviškas autoritetas, kitaip negu mes — įvairios grupės įvairiai — žiūri į santykius tarp Rašto ir Bažnyčios. Pagal katalikų tikėjimą, aiškinant ir skelbiant rašytąjį Dievo žodį, ypatingą rolę vaidina autoritatyvi Bažnyčios mokomoji galia. Toskirtumo neneigiant, Šventasis Raštas, kaip tik susitikus pokalbiui, lieka puikiu įrankiu galingojo Dievo rankoje pasiekti tajai vienybei, kurią Išganytojas siūlo visiems žmonėms.

Sakramentai

     Krikšto sakramentas, kada tik yra tinkamai suteikiamas Viešpaties nustatytu būdu ir priimamas reikiamai nusistačius dvasia, žmogų tikrai įjungia į nukryžiuotąjį ir išaukštintąjį Kristų, atgimdo dalyvauti dieviškajame gyvenime, kaip sako apaštalas: "Krikštu esate drauge su juo palaidoti; su juo ir prisikėlėte, tikėdami jį iš numirusiųjų prikėlusio Dievo galia" (Kol. 2, 12; plg. Rom. 6, 4).

     Krikštas tad yra sakramentinis vienybės ryšys tarp visų, kurie juo atgimė. Tačiau iš savęs krikštas tereiškia vien pradžią, pirmąjį žingsnį, nes yra kaip tik duotas pasiekti gyvenimo pilnybei Kristuje. Jis yra skirtas pilnam tikėjimo išpažinimui, pilnam įsijungimui į išganymo instituciją, kaip pats Kristus to norėjo, galų gale pilnam eucharistiniam bendravimui.

     Tiesa, nuo mūsų atsiskyrusiosioms bažnytinėms bendruomenėms trūksta pilnos, iš krikšto plaukiančios, vienybės su mumis; jos, mūsų tikėjimu, svarbiausia dėl kunigystės sakramento trūkumo, neišlaikė gūdnos ir pilnos eucharistinės paslapties tikrovės. Tačiau kuomet šventojoje Vakarienėje mini Viešpaties mirtį ir prisikėlimą, išpažįsta, jog tuo yra pareiškiamas gyvybinis bendravimas su Kristumi, ir laukia jo garbingo atėjimo. Todėl pokalbis turėtų suktis apie Viešpaties Vakarienės, kitų sakramentų, liturgijos ir Bažnyčios uždavinių prasmę.

Krikščioniškasis gyvenimas

     Krikščioniškąjį šių brolių gyvenimą maitina tikėjimas Kristumi, krikšto malonė ir girdimas Dievo žodis. Tas gyvenimas yra reiškiamas privačia malda. Šventojo Rašto mąstymu, krikščionišku elgesiu šeimoje. Dievo garbei susirinkusios bendruomenės apeigomis. Pastebėtina, kad jų apeigose kartais yra žymių bendrosios senovinės liturgijos elementų.

     Tikėjimas Kristumi neša vaisių — šlovę ir padėką už Dievo suteiktąsias dovanas, sujungtą su gyvu teisingumo jausmu ir nuoširdžia artimo meile. Iš šio veiklaus tikėjimo yra netgi kilę nemaža institucijų lengvinti dvasios ir kūno skurdui, ugdyti jaunimo auklėjimui, pakreipti į žmoniškesnį kelią visuomeninėms gyvenimo sąlygoms, kurti pasaulyje taikai.

     Daugelis krikščionių ne visuomet tuo pačiu būdu kaip katalikai aiškina evangeliją dorinėje srityje ir sprendžia painesnes šiandieninės visuomenės problemas. Vis dėlto nori drauge su mumis laikytis Dievo žodžio, kaip krikščioniškosios dorybės šaltinio, ir klausyti apaštalo įsakymo "Ką tik darote žodžiu arba veiksmu, darykite Viešpaties Jėzaus vardu, dėkodami per jį Dievui Tėvui" (Kol. 3, 17). Todėl čia ekumeninį pokalbį galima pradėti nuo evangelijos pritaikymo dorai.

BAIGIAMASIS ŽODIS

     Trumpai nušvietę sąlygas, kurioms ekumeninis darbas yra išstatytas, ir principus, kuriais turi vadovautis, dabar su pasitikėjimu kreipiame savo žvilgsnį į ateitį. Šis šventasis Sinodas ragina tikinčiuosius susilaikyti nuo bet kokio lengvabūdiškumo arba neprotingo įkarščio, kurie galėtų pakenkti tikrajai vienybės pažangai. Jų ekumeninė veikla tegali būti vien pilnai ir nuoširdžiai katalikiška, tai yra ištikima tiesai, kurią perėmė iš apaštalų bei Tėvų, ir atitinkanti tikėjimą, kurį Katalikų Bažnyčia visuomet išpažino. Drauge privalo žengti į pilnatvę, kurios Viešpaties valia jo kūnas vis daugiau amžiams slenkant turi pasiekti.

     Šventasis Sinodas karštai trokšta, kad Katalikų Bažnyčios vaikų užsimojimai būtų vykdomi išvien su atsiskyrusiųjų brolių planais, nedarant jokių kliūčių Dievo apvaizdos keliams ir neužbėgant už akių būsimoms Šventosios Dvasios paskatoms. Be to, pareiškia žinąs, jog šis šventas siekis — vieningai sujungti visus krikščionis į vieną vienintelę Kristaus Bažnyčią — prašoka žmogaus jėgas ir talentus. Todėl visą savo viltį sudeda į Kristaus maldą už Bažnyčią, Tėvo meilę mums. Šventosios Dvasios galią. "O viltis neapvilia, nes mums duota Šventoji Dvasia yra pažėrusi į mūsų širdis Dievo meilės" (Rom. 5, 5).    * * *