MARIE F. C. CARON

    Kuomet ateis momentas, kai, pasimetusi akivaizdoj savo pirmo moters skausmo ir nedrįsdama klausti manęs gyvu žodžiu, tu pajusi norą ieškoti šiose eilutėse paramos ar patarimo, aš norėčiau, kad tu nepasipiktintum manim, jei dėl šito sielvarto aš tau pasakysiu: “Kaip tau pasisekė!...” Aš žinau, kokiam laipsny ta frazė atrodys tau pilna žiaurios ironijos. Vienok, kad tu žinotum, kokia ji nuoširdi! Meilės skausmas, mano brangioji, visų pirma tai ir yra meilė... Tai yra tas puikus sugebėjimas visiškai tikėti vienam žmogui, kurio išnykimas iš tavo egzistencijos sudaro tau vieną iš giliausių skausmų, kokį tik galima patirti. Tai yra tos, taip pilnos valandos, kuriose daugiau negyvenama dėl savęs, bet dėl kito ir prieš kurias dingsta smulkūs rūpesčiai ir visa, kas širdy yra žema ir egoistiška. Pirm negu dejuosi, pagalvok apie visas tas, kurios paseno, nepažindamos šitų valandų ir kurios atiduotų savo gyvenimą už patį nereikšmingiausią iš tavo prisiminimų.

    Tą skausmą, kurį jauti, išsaugok dėl savęs; nekalbėk apie jį; jis neliečia kitų. Taip, kaip nuoširdi, tikra ir gili meilė priklauso tik tiems, kurie mylisi, taip ir su ja besirišąs skausmas priklauso tik tau. Bet niekuomet nepamiršk, kad aš esu prie tavęs, kad tave suprasčiau bei nuraminčiau, ir kad galima patikėti motinai tai, ko neatidengiama niekam kitam.

    Bet, gal būt, tu būsi taip pat išdidi kentėti viena, kaip kad ir aš savo gyvenime, verčiau tylėdama apie savo skausmą žmogiškoms ausims. Tuomet rask progą, kad galėtum būti viena, visiškai viena ten, kur tavęs niekas negalės girdėti ir šauk garsiai savo skausmą. Leisk jam išeiti iš tavęs. Palik instinktui rūpesti atspėti tai, kas tave troškina ir tau daro bloga. Bet negalvok apie tai, ką tu sakai. Neklausyk pasakymo apie tai neprisiminti. Ir kai prasiverš ašaros, nesigink nuo jų. Verk be apgaulingos gėdos, visiškai apleisdama savo būtybę taip, kaip tu verkei, būdama maža mergaitė prie sudužusios lėlės ar mirusio paukščio...

    Kuomet tu būsi nusiraminusi, nusiprausk akis, susišukuok plaukus, pasižiūrėk į veidrodį ir pamėgink sau nusišypsoti. Mėgink tai visomis savo jėgomis ir visa savo valia. Galvok apie pirmutinį tau į galvą atėjusį malonų dalyką... ir nusišypsok jam. Po to, ilgai, ilgai pasivaikščiok, stengdamasi savo mintis užimti tik išoriniu aplinkos vaizdu. Ir vėl pradėk gyvenimą...

    Aš gerai žinau, kad gyvenimas, kurį tu rasi po šios krizės, tau atrodys ūkanotas, nes nustojęs būtybės, kuri užpildė viską. Bet kodėl tą būtybę galutinai pašalinti? Jei tu fiziškai esi atskirta nuo to, kurį tu mylėjai, kodėl neleisti jam dar gyventi tavo atminty? Leisk jam tenai palengva pasidaryti sau vietą, susikurti gražią pasaką, kuri sudarys tau džiaugsmą, kai tu ją atrasi vėliau, kuomet ateis amžius, kai prisimenama. Neišmesk jo per duris kaip piktadario. Suteik prabėgusioms valandoms tokį pat nuolankumą, kurį tu joms telkei jas išgyvendama, ir, sąmoningai nekreipdama dėmesio į savo dabartinį skausmą, atleisk joms, kad jos yra vien tik praeitis dėl dabarties, kurią jos tau davė. Aš neprašau tavęs rezignacijos, bet kažko daugiau... Aš tavęs prašau nepriimti to skausmo tokio, kokį savo samprotavimu pirma suvokei, t. y. su priemaiša pasipiktinimo, neapykantos ir kartėlio. Leisk nusistovėti savo skausmui ir pailsėti savo širdžiai: yra žmonių, kurie pastatė savo gyvenimą ant to blogio, dėl kurio tu kenti, kuriems jis buvo išeities taškas į daug didesnį žmonių supratimą, į jų tikros asmenybės atidengimą... Nepagadink jo...

    Bet pirm visko, neklausyk tuojau pat, kaip ir su gailesčiu, tų žodžių, kuriais žmonės, atspėję tavo sielvartą, norės tave nuraminti. Būk ištikima tam prisiminimui ir neverk dėl to įžeidimo. Bet nepaaukok jam savo egzistencijos. Leisk gyvenimui palengva tave sustiprinti ir, nepamiršdama praeities, pasitikėk ateitimi, kurią jis tau ruošia ir tau duos, jei tu sugebėsi juo nesipiktinti, prisimindama, kad tai nėra jo klaida, jei tą meilę, kurią jis tau davė, žmonių pamišimas padarė skausmu...

Iš prancūzų k. vertė J. Rudavičienė