Žinių kronika iš gyvenimo Lietuvoje
MINDAUGAS BANĖNAS
DOMIMASI
Netrukus Lietuvoje turėtų pasirodyti jauno architekto Jono Minkevičiaus plačios apimties iliustruotas veikalas “Užsienio architektūros srovės”. Knyga pristatys skaitytojui pagrindines XX-ojo amžiaus architektūros kryptis ir pažiūrą į žmogų. J. Minkevičius, laisvai skaitąs vokiečių, anglų, prancūzų, lenkų ir čekų kalbomis, pradėjo ruošti šį veikalą prieš dvejus metus. “Supažindinti besidominčius su architektūros filosofija, žinoti, kas vertingiausio nuveikta šioje srityje pasaulyje, mokytis iš pasaulinės architektūros korifėjų ir panašiai — šitoks J. Minkevičiaus knygos tikslas. Tik — keturių tūkstančių egzempliorių tiražas — ar ne per mažą nustatė “Minties” leidykla?” — užklausia “Komjaunimo Tiesos” laikraščio korespondentas.
STATOMA
Kaip praneša mėnesinis žurnalas “Kultūros Barai” (1966, 7 nr.), Vilniuje Neries dešiniajame krante už šv. Rapolo bažnyčios yra suprojektuotas nemažos apimties, naujoviškas ir įdomus architektūrinis kompleksas. Jau dabar jame yra numatyta pastatyti du viešbučiai, didelė universalinė parduotuvė, tūkstančio vietų talpos kino teatras ir šokių salė bei kiti pastatai. Dar šiais metais turi prasidėti abiejų viešbučių statybos. Vienas iš jų, pavadintas “Lietuva”, bus 24 aukštų, 85 tūkstančių kubinių metrų pastatas, architektų Algimanto ir Vytauto Nasvyčių projektas. Pastate bus įrengtas “mikroklimatas” — kondicionuotas oras, t. y. šildymo bei šaldymo sistema ir lietuviška pirtis su baseiniuku. Šalia visos eilės kavinių ir valgyklų, viena bus pačiame viršuje, iš kurios bus galima gėrėtis Vilniaus panorama. Iš pagirtinų aspektų šiame projekte bus dar viena naujovė — architektūrinio komplekso centre mašinos nepasirodys. “Automobiliai važinės po žeme, prekes pristatydami ūkiniais privažiavimais”.
Planuodami šiuolaikinį modernų architektūros kompleksą, architektai atsižvelgė į bendrąjį Vilniaus miesto charakterį ir net paskirus miesto objektus, kaip pvz. į artimai stovinčią šv. Rapolo bažnyčią. “Vilnius ne iš tų miestų, kurie gali pamiršti savo praeitį. Vilnius turi likti Vilniumi ir naujuosiuose miesto kvartaluose. Mielą, nepakartojamą senamiesčio charakterį, istorijos aromatą architektai stengėsi pernešti į dešinįjį Neries krantą. Kuo mažiau šalto oficialumo ir kuo daugiau intymių kampelių, raiškaus silueto, netikėtų perspektyvų, posūkių, žodžiu, tą, be ko Vilnius nebūtų Vilniumi...”
GRIAUNAMA
Deja, šalia džiuginančių kūrybiškų projektų, Vilniuje iš kažkur atsiranda trumparegiškų, tiesiog griaunančių sumanymų. “Tiesa” š. m. rugsėjo 13 d. atspausdino vienuolikos kompetentingu asmenų atvirą laišką. Štai jo esminės ištraukos:
“Vilniaus Žemutinės pilies archeologinių ir architektūrinių paminklų draustinyje prie esamo telegrafo pastato projektuojamas didžiulis keturių aukštų pramoninio profilio priestatas. Savo moderniu fasadu jis išeitų į Stuokos-Gucevičiaus gatvę, įsiterptų tarp Bonifratų bažnyčios ansamblio, pakliūtų į bendrą Katedros ir jos varpinės aplinkos kompoziciją ir perspektyvas. Tuo pat metu Stuokos-Gucevičiaus gatvę numatoma paversti transporto magistrale, praplatinant ją iki 40 metrų ir nugriaunant visus gatvės vakarinės pusės namus. Vienu ypu suardoma susiklosčiusi kvartalo struktūra, į magistralę atveriami nukapotų namų galai ir kiemų vidus. Nugriaunamas namas, kuriame gyveno liaudies rašytoja Žemaitė...
Nugriovus vakarinius gatvės pusės pastatus, magistralės plotis tarp išliekančių pastatų ties įsiliejimu į Gedimino aikštę tampa 70 metrų — maždaug tiek, kiek turi pločio pati Gedimino aikštė. Tokiu būdu naujoji magistralė optiškai taptų lyg Gedimino aikštės tąsa. Būtų galutinai sudarkyta aikštės struktūra.
Ryšių ministerija centrinį telegrafo ir telefonų stotį nori plėsti būtinai Gedimino aikštėje, nors būtų žymiai geriau pastatyti naujus modernius centrinius telegrafo rūmus kur nors naujame sklype (tokių sklypų miesto centre apstu) pagal paskutinį architektūros ir ryšių technikos žodį.
Perkeliant miesto telefonizavimo centrinį mazgą į laisvesnę vietą už senamiesčio ribų, visi klausimai spręstųsi daug paprasčiau. Miestas galėtų laiku gauti centrinio telegrafo stotį, pilnai atitinkančią visus šiuolaikinius reikalavimus ir atkristų reikalas skubotoms neapgalvotoms statyboms Gedimino aikštėje 1967 metais. Nebūtų užkirstas kelias Žemutinės pilies liekanų restauracinio išryškinimo darbams”.
Tiesiog nuostabu, iš kur gali atsirasti tokia tamsi ryšių ministerija, kuri drįstų kėsintis sužaloti nepakartotiną žmogaus kūrybos genijaus ir šimtmečių tėkmės suformuotą istorijos, estetikos ir architektūros ansamblį. Jei neišsilavinusių centro biurokratų sukurta problema nebus patyliais likviduota ir bus toliau mėginama sužaloti Vilniaus miesto istorinį kultūrinį palikimą, kils rimtas reikalas susidariusią padėtį iškelti už lietuvių visuomenės ribų.
“PAGAMINTA TSRS”
Dvi didelės apimties lietuvių grafikos parodos šiuo metu keliauja per eilę Lenkijos ir Jugoslavijos miestų. Į Rytų Vokietijos Erfurto miestą yra nusiųsta lietuvių keramikos, tapybos ir grafikos darbų paroda.
Vilniuje, Vingio parke, beveik visą mėnesį veikė Pabaltijo respublikų suvenyrų paroda. Lietuviški suvenyrai — miniatūrinės klumpaitės, gintaru inkrustuotos statinaitės, tautiniais ornamentais išrašytos dėžutės ir kt. yra eksportuojami į Lenkiją ir Rytų Vokietiją. Yra gauta užsakymų iš Kanados. Origanalūs iš medžio pagaminti žemaitiški suvenyrai keliaus į Montrealyje įvyksiančią tarptautinę parodą.
Eksportuojama iš Lietuvos ne vien tik suvenyrai, bet ir mokykliniai baldai į Jemeną. Tik kažin ar kas Jemene žino, kad baldai pagaminti Lietuvoje, nes ant jų užrašyta “Pagaminta TSRS” (“Tiesa”, 1966, 217 nr.).
IŠ LENKIJOS
Vilniuje neseniai baigėsi lenkų knygos dekada. Susidomėjimas ir paklausa lenkiškoms knygoms buvo didelis. Parduota apie šeši tūkstančiai knygų ir dar teko papildomai užsakyti du tūkstančius geriausių leidinių. Pagal “Tiesos” pranešimą, skaitytojai labai pirko “Mažąją populiariąją enciklopediją nuo A iki Z”, “Mažąją antikinės kultūros enciklopediją”, lenkų literatūros klasikus ir šiuolaikinius Lenkijos autorius, meno ir architektūros albumus. Šalia knygų buvo pardavinėjamos lenkų kompozitorių kūrinių gaidos ir plokštelės. Knygų dekadai pasibaigus, Vilniaus ir Kauno kino teatruose prasidėjo lenkų kino festivalis, skirtas Lenkijos valstybės tūkstantmečiui.
NEREKLAMUOJAMA
Rugsėjo mėnesį įvykusioje Leipcigo tarptautinėje mugėje, šalia Berlyno, Paryžiaus, Vienos ir Varšuvos madų, buvo demonstruojami Vilniaus madų modeliai. Anot L. Stepanausko pranešimo (“Tiesa”, 1966, 213 nr.) buvo šiltai priimti Vilniuje pagaminti vakariniai rūbai. Paryžietė madų žurnalistė Beatričė Lo pareiškė: “Stebėtina, kad jūsų modelių namai neįvertina reklamos ir mados populiarizavimo priemonių. Jie atvyko be specialių nuotraukų, skirtų užsienio spaudai, be prospektų. Ypač būtų įdomu gauti puikiu modelių atvaizdų Lietuvos aplinkos fone. Asmeniškai man labai patiko modelis — Šefas kviečia. Toks modelis tuojau paplistų Paryžiuje”.
NE LIETUVAI
Lietuvos sporto klubo “Žalgiris” irkluotojai, kaip ir ankstyvesniais metais, skina laimėjimus. Rugpiūčio gale Amsterdame įvykusiose Europos moterų akademinio irklavimo pirmenybėse Vilniaus žalgiriečių aštuonvietė laimėjo antrą vietą — sidabro medalį. Rugsėjo vidury Jugoslavijoje įvykusiame pasaulio akademinio irklavimo pirmenybėse Vilniaus “Žalgirio” vyrų keturvietė laimėjo taipogi sidabro medalį. Deja, tų laimėjimų kreditas neina Lietuvai, nes, kaip ir už eksportuojamus baldus Jemanan, kreditą gauna TSRS. Sovietų keliomis kalbomis leidžiami periodiniai leidiniai, kaip “Soviet Union”, “Žalgirio” klubą pristato kaip “Soviet team” (sovietų komandą), nepaminėdami Lietuvos nei lietuvių tautos. Tad iš kur Lietuva yra laisva, ir “lygi tarp lygių”?!