Spausdinti

PRANAS RAZMINAS

     Šeima laikosi ant keturių pagrindinių kolonų: religinės, tautinės, dorinės ir socialinės.

RELIGINĖ KOLONA

     Religinis momentas šeimoje yra pagrindinės reikšmės. Labai būtų sunku rasti harmoningą šeimą, kur religinis momentas ne visų vienodai yra priimamas ir įvertinamas. Kad ir didelė būtų kurios nors vienos pusės tolerancija antrajai pusei, tačiau vis tiek atsiras tam tikrų šešėlių, kurie temdys šeimos laimę. Reta laiminga šeima, kur vyrauja įvairios religinės nuotaikos; reta laiminga šeima, kur susiduria dvi konfesijos arba kur neatstovaujama jokiai konfesijai. Jaunoji karta tada pastatoma į didelius bandymus, dažnai tragiškai besibaigiančius. Joje atsiranda gera dirva indeferencijai ir ateizmui, o jei ji ir suranda kelią į šviesą, tai jau čia veikia kiti veiksniai, kurie nesiriša su tėvų įtaka. Tad tėvų ir bręstančio jaunimo santykiuose religija yra tas cementas, kuris duoda šeimai patvarumą bei kilnumą.

     Tačiau, kaip jau daugelis pastebėjo, lietuviškoji šeima tremtyje nepasižymi didesniu religingumu, nors save laiko religinga. Norėtųsi konstatuoti, kad lietuviškoji šeima, keliaudama per pasaulį, šiuo atžvilgiu nei nieko neprarado, nei nieko neišmoko, o tėvai, vyresnioji karta, savo bręstančiam jaunimui pasilieka ir toliau skolinga. Taigi, šeimos religinė kolona, nors ir nekeldama įkyraus rūpesčio, pasilieka ir toliau gyva problema mūsų tremties tėvų ir jaunimo ypatingų uždavinių situacijoje. Kai laukiama, kad jaunimas eitų tėvų pėdomis, tai reikia pripažinti, jog tėvai per maža kreipia dėmesio į religinės kolonos spragas.

TAUTINĖ KOLONA

     Apie tautinę šeimos koloną galima būtų daug kalbėti. Tiesa, apie ją dabar labai daug rašoma ir kalbama. Pasirodė stambūs ir reikšmingi darbai, tačiau jais labiau domisi ir taiko praktiškajam gyvenimui vyresnioji karta, kuri ir šiaip gyvai reiškiasi tautinės kolonos veikloje. Bet truputį sunkiau su jaunimu, kurio tremties uždavinių supratimas kai kur gyvai kertasi su tuo, ką pasiūlo vyresnieji. Tačiau čia gerokai kalti ir vyresnieji, kurie dažnai per juodai nudažo lietuviškosios veiklos neigiamąsias puses. Senojoje tėvynėje tautinės problemos kristalizavosi kitokiose aplinkybėse. Pasiblaškęs jaunuolis vis vien atsisėsdavo šalia savo tautos vyresniojo, kur jis ir nenoromis turėdavo bręsti ir mokytis valstybingumo bei gyvenimo logikos, kuri yra kietesnė už patį logikos mokslą. Tremtyje yra taip pat galimybių mokytis valstybingumo ir kitų tautinių dorybių, tačiau pašalinės neigiamos įtakos sumenkina ir didelių pastangų rezultatus. Taip palengva atitrūkstama nuo tautos rūpesčių ir vyresniųjų. Jaunuolis mokosi ir toliau, bet daugiau iš tų, kurie jam viršininkauja, su kuriais jis kiekvieną dieną susitinka. O šie gali būti ir priešingų nuotaikų bei aspiracijų. Čia jaunuolis ne visados atsispirs priešingiems įtaigojlmams.

     Kai kurie mūsų jaunuoliai sukuria šeimą, nesulaukę nė devyniolikos metų. Per ankstyvos vedybos, nors ir tos pačios tautos partnerių, nėra palankios tautinio išlikimo reikalui. Tai kaip ir paukštis, per anksti išskridęs iš saugaus tėvų susukto lizdo. Jie dar pilnai nepasisavinę tautos tradicijų, dar gerai nepažinę tautos kultūros. Žinoma, kad ir labai jauna šeima, badu nemirs šioje šalyje, jei tik viena duona gali būti gyva.

     Nenorėtųsi prieštarauti patarlei, kuri sako: “Nesigailėsi anksti kėlęs ir anksti vedęs”. Bet ši patarlė susiformavo normaliose tautos gyvenimo aplinkybėse. Tos problemos ten ir nebūta. Ten nebuvo pavojaus atsiskirti nuo tautos kamieno ir pasimesti.

     Mišrioje šeimoje jaunimas kenčia tikrą tautinį badą. Jis dažnai nežino, į kurią pusę linkti. Jis neturi prisirišimo prie jokios šalies. Apskritai, jis neturi stipresnių ryšių nei su viena tautybe. Argi jis nebus jaunystėje girdėjęs aštrių tėvo ir motinos pokalbių ir priekaištų vieno kitam? Į klausimą, kuriai jis tautybei priklauso, atsakys: “Mano motina lietuvė, tėvas lenkas, o aš... amerikietis! Kai kada jis bus lietuvis, kai kada lenkas, bet ilgiausios gyvenimo distancijos bus užpildytos betautinio gyvenimo rūpesčiais. Mišrių šeimų vaikai kuria savo šeimas tik pagal sutikto asmens patikimą, neklausdami, kurios tautos antroji pusė. Tautinė kolona, į kurią remiasi kalba, istorija, papročiai, charakteris, jiems beveik neegzistuoja.

     Mišrioje šeimoje dažnai kovoja dvi priešingos jėgos už jaunąją kartą, nesileisdamos į jokius kompromisus. Laimi stipresnės asmenybės bei vienos kurios pusės stipresnis tautinis sąmoningumas, prasiveržiąs net iki šovinizmo. Tad beveik visos mišrios šeimos nurašomos į tautos nuostolius. Tėvų ir bręstančio jaunimo santykiuose tremtyje tautinė šeimos kolona yra tas ugnies stulpas, kuris turi dvasinės jėgos, galinčios ir po ilgų klajonių sugrąžinti išblaškytus tautos vaikus atgal į tėvų žemę.

MORALINĖ KOLONA

     Labiausiai tėvų ir bręstančio jaunimo santykius ardo moraliniai nesklandumai: skyrybos, neištikimybė, girtavimas, apkalbos ir visos aplinkos niekinimas. Kur rasi, sakysim, pašaukimų tokiose šeimose, kur neišgirsti pagarbaus žodžio apie dvasiškį, apie krikščionybės kilnumą, kur šeima eina i bažnyčią šventą dieną tik tada, kai turi laiko, kur vyresniųjų riebūs anekdotai yra kasdieninis maistas, jaunuoliams besiklausant. Morališkai pairusiose šeimose nėra prasmės ir ieškoti giedresnių prošvaisčių. Nėra reikalo ir klausti, kokį sunkų įspūdį sudaro valkams moraliniai tėvų nukrypimai. Koks tėvų ir jaunimo santykių vaizdas gali būti ten, kur barniai yra kasdieninė vyro ir moters duona, kur vienas keikiasi, o kitas verkia, kur vienas nusigėręs parsirioglina, trankydamas duris, o kitas verkia, apsikabinęs vaikus. Gal tai nėra dažnas vaizdas tremtinio šeimoje? Bet perskyros ir nauji susigrupavimai neįvyksta po švelnaus, rimto pasikalbėjimo prie šeimos stalo, girdint ir stebint kitiems nariams. Dažni išgėrimai ir nusigėrimai yra visa to rimta pradžia. Tiesa, gali ir niekas iš šalies neprisidėti prie šeimos tragedijos. Pati šeima iš vidaus gali imti irti dėl kartais labai intymių dalykų, bet tai tik rodytų jos narių dvasinį nesubrendimą ir pasiaukojimo stoką. Tačiau beveik neįmanoma, kad to nepastebėtų jaunimas. Kyla klausimas, ar apskritai verta kalbėti apie tėvų ir jaunimo santykius išsigimusioje šeimoje. Juk iš tokios šeimos jaunuoliai neišsineša nieko, į ką jie galėtų atsiremti gyvenime. Gal būt, liūdni jaunų dienų prisiminimai galėtų juos paskatinti siekti gėrio, kurio pasigedo tėvų namuose. Bet tai nebus joks tėvų laimėjimas. Matydama duktė, kaip motina kenčia nuo morališkai smunkančio tėvo, galimas dalykas, labai bus atsargi su ieškančiais jos draugystės vyrais, bijodama pakartoti motinos istoriją. Tas pat būtų galima pasakyti ir apie sūnų, kurio motina blaškosi svetimų vyrų glėbiuose. O nuo jaunimo akių sunku pasislėpti, nes jis juk pirmiausia mokosi stebėjimu.

Labai dažnai motinos sutaria su dukterimis, o tėvai su sūnumis materialiniuose dalykuose, bet tuojau pasireiškia priešingumai, kai užkliudoma jaunesniosios kartos dvasinės aspiracijos. Nebus didelio ginčo ir dėl skonio, nes tai nėra esminis dalykas, bet tuojau bus susikirsta dėl kalbos, idėjų, moralinių dalykų. Sakysim, šiuo metu dukteriai ar sūnui bučiuotis su mergaite ar berniuku, kurie kažin dar kieno bus vyras ar žmona, yra tiesiog “natūralus” dalykas, kai tėvui ar motinai tai reiškia jau stiprų angažavimąsi, nekalbant apie galimą neigiamą moralinį atspalvį. Tėvai čia su savo pastabomis neranda vietos. Jų atsakymas bus panašus į šį: “Mes nieko blogo nedarome. Mes tik bučiuojamės!” Žinoma, po mėnesio kito jau kitas bučiavimosl partneris. Ir su tuo partneriu nieko blogo... Gal kas ir pateisins šluos meilės pareiškimus, bet tai yra vis tiek pavojingas ke-lias, kuris veda į jaunystės nusidėvėjimą, o vėliau ir į su kelintuoju ar kelintąja sukurtos šeimos ryšių palaidumą. “Ši nemoka manęs taip bučiuoti, kaip anoji mane bučiuodavo...” Iškils ir meilės klausimas, bet laisva jaunystė bus palikta beverkianti už durų...

Ir taip begalės probleminių klausimų šeimoje, kurioje bręsta busimosios žmonos ir busimieji vyrai. Akylus tėvai erzinsis, viešai pareikš savo nepasitenkinimą, bet atsakymas spontaniškas: “Mes nieko blogo...”

SOCIALINĖ KOLONA

Šis momentas, gal būt, nėra toks svarbus šeimos santykiuose, bet nebūtų galima laikyti ir visai nereikšmingu. Nėra tas pat, ar šeima bus turtais pertekusi, ar galo su galu nesuvedanti, visko stokojanti ir susirūpinusi dėl sotesnio duonos kąsnio. Varginga šeima dažnai bus gyvenanti tik iš juodo darbo, neturinti giedresnių ateities perspektyvų. Tėvų didžiausias nusiraminimas: atsipūsim, kai vaikai užaugs... Tokia šeima nėra pajėgi pati savo jėgomis daugiau duoti vaikams, kaip tik pradinį mokslą, jei ir už jį nereikia mokėti. Vaikai patys turi skintis kelią į ateiti. Dirbti ir mokytis, žvalgantis paramos iš šalies. Šiaip jau šios kategorijos jaunimas užpildo fabrikus, kaip eiliniai darbininkai, kurie apskritai, kaip ir jų tėvai, sunkiai vargsta. Kitas yra vaizdas tokios šeimos, kuri verčiasi prekyba ar šiaip turi pelningą darbą. Jos vaikai jau turi giedresnių ateities perspektyvų. Tačiau čia, Amerikoje, į veržlų ir ambicingą jaunuolį turtai neturi didesnės reikšmės. Jis sugeba prasiveržti pro visas skurdo užtvaras ir susikurti sau šviesesnę ateiti. Laimė visai nepalieka dar ir tų, kurie nori būti turtingi, jei jie turi prekybinio judrumo su gera inteligencijos doze. Tad jaunimui čia dar plačios galimybės. Tačiau pradinis išeities taškas yra šeima, kuri šiokiu ar tokiu būdu padeda įstoti jaunuoliui į gyvenimo vėžes. Socialinė padėtis daugiau lėmė senojoje tėvynėje, nors ir ten net našlė motina, stambesnio ūkio daržininkė ar padienė darbininkė, labai stengdamosi, sugebėjo savo gabų sūnų ar dukterį išleisti į aukštuosius mokslus. Tad socialinė padėtis neturėtų iš esmės pažeisti tėvų ir bręstančio jaunimo normalių santykių. Tie santykiai, atrodo, gali būti labiau pažeidžiami šeimose, kur vyrauja materialinių gėrybių perteklius.

     Užsklendžiant šį kelių minčių rašinį, norėtųsi pasakyti, kad šeimos problemos yra amžinos problemos. Pilnas jų išsprendimas nėra įmanomas, tačiau vargas tai šeimai, kuri nėra atsirėmusi į tas keturias stiprias granitines kolonas.