Spausdinti

■  Kongresas ir reikalai

     Lietuvių religinis kongresas ir Šiluvos koplyčios šventinimas Washingtone turėjo visą eilę vertingų bruožų: 1) dalyviais tai buvo gausus suvažiavimas, 2) tikslas — tautiniai religinis, 3) išskirtinė proga — dedikuoti amerikiečių katalikų svarbiausioje šventovėje pačioje JAV sostinėje lietuvių aukomis pastatytą, lietuvių kūrėjų darbais išpuoštą, ateity šimtmečiais išliksiantį paminklą. Be to, įvykis susilaukė amerikiečių spaudos dėmesio ir buvo pagerbtas visos eilės amerikiečių katalikų hierarchijos aukštųjų asmenų.

     Išvardijus gerąsias įvykio puses, tenka suminėti ir tuos dalykus, kurių pasigesta — ne sugadinti bendrą praėjusį įspūdį, bet atkreipti dėmesį į reikalus, kurie reikalais tebelieka. O buvo pasigesta svarbių, labai svarbių dalykų.

     Amerikiečių jėzuitų leidžiamas savaitraštis America VIII 27 įsidėjo mažą žinutę apie Šiluvos koplyčios šventinimą su pastaba, kad ta proga įvyks "lietuvių parapijų mažasis Konsiliumas". O kad toks suvažiavimas būtų tikrai įvykęs! Deja, nieko, kas Kongrese vyko, negalima laikyti tokiu ar panašiu konsiliumu. O jo reikėjo ir tebereikia.

     Tikrai, ko labiausiai religiniame kongrese pasigesta, tai planingo, rimto ir rūpestingo svarstymo lietuvių katalikų uždavinių dabartyje. Šiandien gi tie uždaviniai neperskiriamai rišasi su Visuotinio Bažnyčios Susirinkimo nutarimais: krikščioniškai atsinaujinti (kiek ir kaip galima tą atsinaujinimo dvasią mūsų visuomenėje paskleisti?), įvesti lietuviškas Mišias visose lietuvių parapijose bei jų gausiau gyvenamose vietovėse (kokios kliūtys ir kaip jas pašalinti?), išsaugoti lietuvių parapijas, ieškoti artimesnių ryšių tarp kunigų ir pasauliečių per parapijų sinodus, komitetus ir kt., daugiau koordinuoti lietuvių vienuolynų veiklą, už-megsti draugiškesnius ryšius su lietuviais evangelikais ir t. t.

     Vienas kitas čia suminėtas klausimas buvo šiek tiek paliestas vienur ar kitur — bet tik atsitiktinai, prabėgomis, be reikiamo dėmesio, be praktiško nutarimo.

     Tokiuo lietuvių katalikų Konsiliumu negalima laikyti nei Kongrese įvykusio ALRK Federacijos suvažiavimo, nei Kunigų Vienybės seimo, nei pagaliau paties Kongreso. Jie įvyko — ir gerai, kad įvyko. Tačiau juose rimtoms gyvybinėms problemoms buvo skirta per maža laiko, dėmesio ir rūpesčio.

     Gyvą, naują šviežumą teįnešė A.L.R.K. Federacijos darbo posėdyje skaityta kun. V. Bagdanavičiaus, M.I.C., paskaita, siūlanti Federacijai naują užduotį — steigti lietuvių altorių bendruomenes. Su tikrove konkrečiai buvo susidurta ir sekcijoje, svarstančioje pašaukimų reikalą (jų mintys ras vietos ir "L. L."; apie pašaukimus — jau šiame numeryje).

     Kai kam gali atrodyti, kad masinis suvažiavimas netinka praktiškiems reikalams svarstyti — taigi, nei konsiliumui. Mums taip neatrodo. Juk nebūtinai visa masė turi tuose svarstymuose dalyvauti, kaip ne visi dalyvavo Kunigų Vienybės seime ar Federacijos posėdžiuose. Tačiau pats Šiluvos koplyčios šventinimas tada suteikė išskirtinę progą suvažiuoti visai eilei rinktinių lietuvių katalikų — tiek dvasiškių, tiek pasauliečių — beveik iš visų JAV ir Kanados kolonijų. Tą progą tad ir reikėjo išnaudoti, nes kitos tokios progos vargiai ar besulauksime.

     Tada ir pati koplyčios dedikacija būtų atsistojusi kitoje — prasmingesnėje — šviesoje. Konsiliumu ir jo nutarimų vykdymu stipriau įrodytume pasiryžimą savo gyvenimu statyti Bažnyčią. Dabar, kad ir pastačius koplyčią, dar vis lieka klausimas: Kiek — ir kaip mes, lietuviai išeiviai katalikai, statysime Kristaus Bažnyčią šių laikų Bažnyčios Suvažiavimo nurodytu keliu?

■    Nusikaltimų priežastys

     Po Antrojo pasaulinio karo Japonijoje paauglių nusikaltimai tiek padažnėjo, kad, palyginus su prieškario laikais, jų yra penkis kartus daugiau. Žinovai nustatė šias nusikaltimų pagausėjimo priežastis: šeimos ryšiai susilpnėjo, religinis mokymas buvo išmestas iš mokyklų, į švietimą-auklėjimą žiūrima tik kaip į materialiniai geresno gyvenimo sąlygą.

     Susirūpinus ta problema, mokyklose vėl imta dėstyti moralės kodeksą. Bet kažin ar to užteks? Ir moralė be religijos per silpna, ir mokykla be šeimos neefektinga...

■    ... ir šeimų pagalba mokykloms

     Sakoma, kad pirma pareiga vaikus auklėti priklauso tėvams šeimose. Mokyklos tėvams tik pagelbsti. Dabar pastebima, kad nei mokyklos neatsiekia tinkamų rezultatų, jeigu šeimoj jos darbas neparemiamas. Kad ir moralės ir religijos srityje... Pagal Notre Dame Universiteto ir Greeley-Rossi studijų pranešimus, katalikų mokyklos sėkmingai išmoko vaikus branginti religines vertybes tik tada, kai ir tėvai namuose prie to prisideda.

■    Mylimas vyskupas

     Okupuotoje Lietuvoje gegužės mėn. mirė žmonių mėgiamas vyskupas Maželis. Kaip ir kodėl jis buvo mėgiamas, matosi kad ir iš sekančių iš Lietuvos gauto laiško ištraukų: "Jis per savo 71 metus, begyvendamas, pasistatė sau paminklą visų žmonių širdyse — ... jam nebuvo nei žydo, nei ruso, nei tikinčio ar netikinčio; visi tie žmonės jam buvo broliai". Paminėjus, kad laidotuvėse dalyvavo keturi vyskupai ir apie 300 kunigų, pridedama: "Niekas negalėjo sulaikyti žmonių minių, kurie per 4 dienas ėjo ir ėjo prie jo karsto".

■    Studentų sąmoningumas

     1966 m. Lietuvių Studentų Sąjungos išleistame "Metraštyje" yra pateikti socialinės anketos duomenys, kuriuose atsispindi lietuvių studentų tautinis sąmoningumas. Į akis teigiamai krenta šie faktai: 1965 m.

     Lietuvos bylą kitataučių tarpe iškėlusių ar ją gynusių virš 10 kartų buvo 16.46% studentų, o iki 10 kartų 68%. Tie, kurie stengsis sukurti lietuviškas šeimą — 81%; 1965 m. dalyvavusiųjų Vasario 16 minėjime — 76.83%; o birželio įvykių minėjime 87.33%. Iš neigiamų faktų paminėtina, kad daug (net 45.49%!) 1965 m. nėra perskaitę nė vienos lietuviškos knygos!

     Įdomu, kokia periodinė spauda studentų skaitoma. "Draugą" skaito 85,07%, "Dirvą" —    48.21%, "Lituanus" — 42.86%, "Laiškus Lietuviams" — 36.31%, "Ateitį" — 33.31%, "Skautų Aidą" — 29.76%, "Mūsų Vytį" — 26.20% ir t. t. Malonu pastebėti, kad mūsų žurnalas yra studentų labiausiai skaitomas lietuviškas žurnalas, nors norėtųsi, kad tiek jis, tiek kiti laikraščiai būtų skatomi dar didesnio studentų skaičiaus.

■ Pasauliečių rūpestis

     Pasauliečiai neužims kunigų vietų atsinaujinančioj Bažnyčioj, bet jau seniai jiems turėjo būti suteikta didesnė galimybė tiek savo rūpesčiams išsipasakoti, tiek Bažnyčios reikalais rūpintis. Apačioj keletas būdų, kaip Bažnyčioj tai pradėta vykdyti:

     —    Vedusiųjų poros sakykloje: Liepos 24 d. Meksikos sostinėje vedusiųjų poros sakė pamokslus, prašydamos ugdyti daugiau pašaukimų, nes didžiausios pasaulyje Meksikos Miesto arkivyskupijoje yra labai maža kunigų.

     — Dėžutės sugestijoms bažnyčiose. Olandų bažnyčiose buvo išdėstytos dėžutės sugestijoms, kaip ir ką turėtų svarstyti vyskupų krašto sinodas, stengdamasis įgyvendinti Vatikano II Suvažiavimo nutarimus. Sugestijų tikimasi ne tik iš katalikų (pasauliečių ir kunigų), bet ir iš protestantų.

     —    Beklausinėjant jų nuomonės. "Aš atėjau pasiklausyti?... Ką mes turime daryti?"

     —    užklausė Viktorijos vyskupas Remi J. De Roo dvidešimties asmenų grupės (15 pasauliečių, dviejų seselių ir trijų kunigų), kurią jis sukvietė išdiskutuoti 662 atsiliepimų į jo išsiuntinėtą anketą apie Bažnyčios stovį jo vyskupijoje. Vyskupas į diskusijas atėjo apsirengęs sportiniais marškiniais taip, kad viena seselė, neatpažindama, jo paklausė: "Kas Jūs esate?"