Jėzuitų Ordino generolas tėv. Pedro Arrupe ir tėv. Bruno Markaitis.

Interviu su Jėzuitų Ordino generalinėje kongregacijoje dalyvavusiu lietuvių jėzuitų išeivijoje vyresniuoju tėv. Bruno Markaičiu, S. J.

KLAUSIMAS: Kada ir kokiais tikslais yra šaukiamos Jėzuitų Ordino generalinės kongregacijos?

TĖVAS MARKAITIS: Paprastai generalinės kongregacijos šaukiamos. Ordino generolui mirus, naujam tėvui generolui išrinkti. Tai pagrindinis tikslas; tačiau jos taip pat šaukiamos svarbiesiems viso Ordino reikalams svarstyti. Tokios kongregacijos įvyksta maždaug kas dvylika metų. Maždaug kas šeši metai šaukiamos taip vadinamos "prokuratorių kongregacijos", kuriose dalyvauja ne pareigūnai, bet eiliniai Ordino atstovai. Jie sprendžia, ar jau atėjęs laikas šaukti generalinę kongregaciją.

     Dabartinę kongregaciją dviejose sesijose iššaukė dvi priežastys — tėvo generolo Janssens mirtis ir Vatikano II Susirinkimas.

     Kadangi kongregacija buvo paskelbta prieš šešis mėnesius, tai buvo proga pasisakyti tiek atskiriems asmenims, tiek bendruomenėms apie problemas, kurios jiems atrodė spręstinos dabar, neatidėliotinai.

KLAUSIMAS: Kaip vyko generalinės kongregacijos darbas?

TĖVAS MARKAITIS: Į Romoje vykusia generalinę kongregaciją atvažiavo 225 asmenys, kurie atstovavo 36,000 Ordino vyrų. Kongregacija vyko dviejose sesijose — 1965 ir 1966 metais. Pačioje pradžioje išrinktas naujas tėvas generolas — baskų kilmės tėv. Pedro Arrupe, paskutiniu metu buvęs Japonijos Provincijos galva. Jau prieš tėvo generolo išrinkimą buvo aišku, kad šioji kongregacija bus skirtinga nuo kitų, kadangi ji buvo II Vatikano Suvažiavimo šešėlyje. Girdėjosi balsų ir nuomonių, kurių dar prieš penkis metus nebūtų buvę įmanoma užgirsti. Kai kurie iš jėzuitų ekspertų, dalyvavusių Suvažiavime, taip pat dalyvavo ir kongregacijoje, kaip Hirschmann, Smulders, Fransen, Ochagavia ir kt. Jie atnešė tam tikrą naujumą, II Vatikano Suvažiavimo pulsą ir globalinių problemų pajutimą. Kitas aspektas: nevienam delegatui atrodė, kad Tridentino era pasibaigė, kad prasideda nauji laikai. Nebuvo aišku, ką reikėtų daryti, tačiau buvo matyti, kad šiuo metu, kai demokratija viena ar kita forma valdo didesnę pasaulio dalį, tuo tarpu vienuolynų organizacija dar tebėra gerokai feodališka. Nevienam delegatui atrodė, kad ir mūsų Ordino struktūra turėtų būti demokratiškesnė. Tokiu būdu, pavyzdžiui, ir tėvo generolo kadencija neturėtų būti visam amžiui, bet gal ji turėtų būti apribota. Šis klausimas buvo net penkias dienas diskutuojamas iš visų pusių.

     Kongregacijos dalyvių Romoje jau laukė du tūkstančiai įvairių pasiūlymų, kurie buvo gauti iš atskirų Ordino narių ar jo vienetų. Šie 2000 pasiūlymų buvo suskirstyti į šešias grupes: 1) Ordino valdžia ir valdymas, 2) apaštalavimo darbai, 3) studijos ir narių formavimas, 4) dvasinis gyvenimas, 5) Ordino konstitucijos, 6) jo misija šių dienų pasaulyje. Kiekvienai sričiai buvo skirta komisijos. Šios gi savo ruožtu buvo padalintos į 30 subkomisijų. Pavyzdžiui, aš pirmojoje sesijoje buvau socialinio apaštalavimo ir moderniųjų komunikacijos priemonių subkomisijoje, tos sesijos gale dalyvavau rezidencijų subkomisijoje; antrojoj gi sesijoj teko vadovauti subkomisijai menų klausimu.

     Subkomisijų pagrindinis darbas — paruošti siūlymus svarstymui pačioje kongregacijoje ir suredaguoti dekretus, kuriuos pilnaties posėdžiai svarstytų ir evantualiai priimtų. Darbas buvo gana įtemptas. Išklausiau apie 1900 kalbų, o balsavau virš 1200 kartų. Išvažiuodamas palikau sunaikinimui dviejų pėdų aukščio popieriaus krūvą su įvairiomis pasiūlymų ir dekretų redakcijomis.

     Pirmojoj sesijoj darbą trukdė ir pasenusios taisyklės — pilnaties sesijoje visos kalbos turėjo būti lotyniškai. Kiekvienas kalbėtojas gaudavo po dešimtį minučių laiko. Vykdavo dažni pasikartojimai. Svarstymų tempas buvo labai lėtas. Prie viso to dar prisidėjo ir faktas, kad II Vatikano Suvažiavimas dar nebuvo pasibaigęs — nebuvo galima turėti ir jo nutarimų bendro vaizdo.

     Antrojoj sesijoj svarstymai vyko pagreitintu tempu. Kalbėtojų laikas buvo ribojamas iki 7 bei 5 minučių. Nebuvo leidžiami pasikartojimai. Buvo eksperimentuojama su simultaninio vertimo sistema į anglų, prancūzų, ispanų ir italų kalbas. Įvesta ir truputis anglosaksiškos parlamentarinės procedūros, kas irgi pagreitino svarstymų tempą.

KLAUSIMAS: Kaip apibūdintumėte kongregacijos dalyvių nuotaiką?

TĖVAS MARKAITIS: Nors pirmosios sesijos metu Vatikano II Suvažiavimas buvo dar nepasibaigęs, kongregacijoje jau buvo jaučiama nauja atmosfera, naujos idėjos, naujas priėjimas prie problemų. Delegatų dauguma neturėjo jokio noro analizuoti detales, smulkintis, bet tuojau eiti prie svarbiausių dalykų. Pats II Vatikano Suvažiavimas davė pavyzdį, kad reikia drąsiai svarstyti, pervertinti ir interpretuoti pagrindinius klausimus ir problemas naujuose laikuose. Nenuostabu, kad visa eilė delegatų atvažiavo nusistatę prieš cenzūras, tradicinį nelankstumą ir norėjo tuojau pat ieškoti atsakymo toms sunkenybėms, kurios slėgė visų mūsų pečius. Kongregacija jokių varžtų sau neužsidėjo. Platforma buvo atvira visoms svarbioms problemoms.

     Kongregacija buvo miniatūrinis Bažnyčios Suvažiavimas. Svarstomos problemos irgi beveik tos pačios. Dalyvių tarpe jautėsi amžiaus skirtumų — buvo jaunų delegatų, neturinčių 40 metų, buvo ir delegatų 70 su viršum metų amžiaus. Atstovai iš įvairių tautų, kultūrų, rasių. Kiekvienas iš jų atsinešė savo pažiūras, lengvumą ar sunkenybes kai kurias problemas suprasti. Aiškiai matėsi skirtumai tarp lotynų ir anglosaksų, tarp Rytų ir Vakarų, tarp civilizuotų ir atsilikusių kraštų. Tie skirtumai buvo realūs. Su jais reikėjo skaitytis, reikėjo išmokti su jais gyventi. Teko prieit prie išvados, kad šimtaprocentinio sprendimo šioje žemėje nėra, kad kompromisas yra būtinybė ten, kur nuomonės diametraliai skiriasi. Organiškai ir savaime susidarė panašiai galvojančiųjų grupės, tačiau organizuotų blokų kongregacijoje nebuvo.

KLAUSIMAS: Gal galėtumėte duoti pavyzdį, kaip skamba kongregacijos priimti dekretai? Jūs vadovavote menų subkomisijai. Gal galėtumėte papasakoti apie šį dekretą?

TĖVAS MARKAITIS: Mūsų Ordinas prieš panaikinimą, prieš 1773 m., turėjo nepaprastai plačią ir stiprią meninę ir kultūrinę tradiciją. Ordinas reiškėsi visuose menuose: teatre, architektūroje, muzikoje, skulptūroje, tapyboje, poezijoje, literatūroje. Mes turėjome net kelis brolius, kurie vargonus statydavo. Truko penkiasdešimt metų, kol Ordinas atsistatė. Ir tada jis neišvengė buržuazinės pažiūros į menus, būk tai, kad jie yra tiktai pramogai, turtingų žmonių privilegija. Jei esi turtingas, gali pasikviest menininkus, kurie išdekoruos tavo namus, paveikslų pritapys, skulptūrų pridarys, tave muzika palinksmins. Tada atrodė, kad menai Ordinui nenaudingi, ir menininkas jame nepageidaujamas. Bet šiandien, kai menai siekia plačias mases, turime prisiminti, kad žmogus dažnai yra labiau paveikiamas meno, negu filosofinių argumentų. Mes šiandien vėl matom, kokį nepaprastą vaidmenį menai vaidina žmonių bendruomenėje. Ir todėl kongregacija, matydama šiuos naujų laikų ženklus, nepaprastą menų svarbą šių dienų gyvenime, kaip tik akcentuoja faktą, kad Bažnyčia ir mūsų Ordinas remia menus, jais mielai naudojasi ir pripažįsta, kad menai yra puildos vertybės savyje. Ir nebūtina, kad menai tarnautų kokiam nors tikslui. Todėl mes pabrėžiam menų vertę, norim, kad ypatingai jauni jėzuitai turėtų progą susipažinti su menais, įsigyti estetinį pajautimą, geresnį menų supratimą, ir kad tie, kurie turi talentus menui, gautų progos juos išvystyti, juos įjungti į Ordino gyvenimą, į savo kunigišką veiklą, ypatingai misijose. Taip pat pageidaujama, kad jėzuitai menininkai turėtų progų susitikti, bendradarbiauti.

KLAUSIMAS: Kokios pagrindinės kongregacijos svarstymų išdavos?

TĖVAS MARKAITIS: Visi nutarimai, aišku, liečia Ordino vidaus gyvenimą. Nutarta, kad generolas teberenkamas visam amžiui. Tačiau jei jis pareigų negalėtų eiti, sudaryta galimybės jam atsistatyti ar būti pakviestam atsistatyti. Taip pat pastebėta, kad Ordino gyvenime reikia griežčiau atskirti valdymą nuo administracijos: tai reiškia, kad centrinė Ordino valdžia daugiau rūpinsis bendrų gairių nustatymu ir žiūrės, kad jos būtų provincijų vykdomos. Pabrėžiama decentralizacija — administracinis darbas mažiau vyks centre, o daugiau provincijose. Generolui išrenkami keturi pagrindiniai patarėjai — generaliniai asistentai, kurie jam asmeniškai padės valdyme. Taip pat palikti vienuolika regionalinių asistentų, kurie bus tėvo generolo burna, akys ir ausys — jie bus ryšys tarp tėvo generolo ir provincijų, suburtų asistencijose.

     Bendram vaizdui perbėgsiu per priimtus dekretus. Pirmasis yra apie šiandieninę Ordino misiją, antras apie mūsų įstatymų atnaujinimą ir pritaikymą dabartinei situacijai; mūsų misija sąryšyje su ateizmu, mūsų konstitucijos, vidinė Ordino struktūra, narių formavimas, diakonatas, broliai, malda, studijos, darbų atrinkimas, mokslinis darbas, menai, misijos, ekumenizmas, socialinis apaštalavimas, komunikacijos priemonės, bendradarbiavimas su pasauliečiais ir t. t.

     Kai kurie žmonės nuvažiuoja į savaitės konvenciją ir grįžta pavargę. Šios gi sesijos reiškė po dešimtį įtempto darbo savaičių. Man, kaip jėzuitui, ši kongregacija buvo vienas pačių reikšmingiausių gyvenimo įvykių. Mačiau labai gabių žmonių, daug nuveikusių, plačiai žinomų, stipriai pasišventusių, giliai subrendusių, plačiai žinomų, apdovanotų nepaprasta išmintimi. Mačiau žmogaus prigimtį iš arčiau, su jos įkyriu lėtumu, nepaslankumu, baime rizikuoti, užsidengiant stoiško protingumo saugia skraiste. Bet taip pat mačiau didį idealizmą, entuziazmą, ugningą norą burtis svarbiems, toli siekiantiems darbams.

KLAUSIMAS: Suvažiavimo pabaigoje popiežiaus pasakyta kalba spaudos plačiai buvo apibūdinta kaip jėzuitų išbarimas. Jūs girdėjote tą kalbą savo ausimis. Kokį įspūdį ji jums paliko?

TĖVAS MARKAITIS: Visų delegatų įspūdis apie popiežiaus kalbą buvo, kad tai buvo viena iš gražiausių kalbų bet kada pasakytų jėzuitams. Šv. Tėvas kreipėsi į mus, kaip tėvas į savo sūnus. Jis nenorėjo barti, nudrąsinti, bet geidė atkreipti mūsų dėmesį į tai, ką Bažnyčia mums reiškia, ko ji iš mūsų laukia. Šv. Tėvas turėjo progos susipažinti su tuo, ką kongregacija nutarė, ir mielai mūsų nutarimams pritarė. Kalba buvo nepaprastai šilta, ir keletą kartų mes visi pajutom tam tikrą susijaudinimą, tam tikrą šiltą emociją ir dėkingumą, kad jis mums parodė tokį dėmesį, kad į mus tokį pasitikėjimą sudeda ir kad jo lūpomis Bažnyčia mums sako, kad ji ir toliau nori mūsų pagalbos ir tikisi, kad ateityje šios kongregacijos nutarimų dvasioje dar reikšmingiau galėsime pasidarbuoti jos naudai.

Kas buvo spaudoje, neatitinka tikrenybei. Pamatę italų ir kitų kraštų laikraščius, negalėjome suprasti, kas vertė tuos žmones taip iškreipti šv. Tėvo kalbą.

(Tęsinys sekančiame numeryje)



 

BENDRADARBIAVĘ "LAISKUOSE LIETUVIAMS" 1966 METAIS:Rašytu žodžiu: Motina M.. Aloyza, Pranys Alšėnas, Danutė Augienė, Balys Auginas, prel. Audrys Bačkis, Vytautas Bagdonavičius, M.I.C., prel. Vytautas Balčiūnas, Albinas Baranauskas, prof. dr. Vytautas Bieliauskas, Vitalija Bogutaitė, Kazys Bradūnas, vysk. Pranas Brazys, M.I.C., vysk. Vincentas Brizgys, Kornelijus Bučmys, O.F.M., Kęstutis Butkus, O.F.M., kun. dr. Valdemaras Cukuras, kun. Vingaudas Damijonaitis, kun. Povilas Dilys, Leokadija Gailiušienė, Eugenius Gerulis, Aušra Gylytė, kun. Alfonsas Grauslys, Lilė Gražuliene, Kotrina Grigaitytė, Jeronimas Ignatonis, Gintarė Ivaškienė, kun. dr. Feliksas Jucevičius, Viktutė Jurgaitytė, sesuo M. Jurgita, Alfonsas Jurskis, Vytautas Kasniūnas, Algimantas Kezys, S.J., Vaclovas Kleiza, Romas Kriaučiūnas, Bronius Krokys, Mečys Landas, dr. Arūnas Liulevičius, Aušrelė Liulevičienė, Dalė Lukienė, Bruno Markaitis, S. J., Birutė Mažeikienė, Jonas Medušauskas, Leonas Meškauskas, Antanas Nakas, kun. Kazimieras Pugevičius, Vincentas Pupinis, S. J., Vladas Ramojus, Rūta Rastonytė, Pranas Razminas, Alė Rūta, Danguolė Sadūnaitė-Sealey, Antanas Saulaitis, S. J., Stasė Semėnienė, Vladas Šlaitas, Viktorija Smaižienė, Jonas Šulcas, Anicetas Tamošaitis, S. J., kun. Ansas Trakis, Kęstutis Trimakas, S. J., Leonas Urbonas, Juozas Vaišnys, S. ]., kun. Vincas Valkavičius, Zuzana Vanagaitė, Juozas Venckus, S. J., kun. Vytautas Zakaras, kun. Kęstutis Žemaitis, kun. Algimantas Žilinskas.

Dailės darbais: Birutė Bulotaitė, Kristina Bulotaitė, Dalia Kolbaitė, J. Grabošas, R. Juknevičius, Algirdas Kurauskas, R. Laniauskas, Juozas Mieliulis, Antanas Nakas, D. Paulionis, R. Renkauskaitė, Zita Sodeikienė, Algirdas Trinkūnas, Leonas Urbonas, A. M. Vakterytė, Giedrė Žumbakienė. Fotografijomis: Algimantas Kezys, S. J., Gediminas Naujokaitis, V. Noreika ir Vytas Valaitis.