■ Dvasia ir darbai

     Pastebima, kad panaikinus nuodėme baudžiamąjį pasninko įstatymą, tikinčiųjų tarpe, šalia teisingo nusistatymo, pasireiškia ir du kraštutiniai nusiteikimai: atsileidusiųjų ir griežtųjų. Atsileidusieji linksta visai nepasninkauti (anot jų, juk tam ir įstatymas panaikintas), o griežtieji nelanksčiai laikosi pasninko papročio ("kad popiežius ir lieptų nepasninkauti, aš vis vien pasninkausiu"). Ieškant teisingo nusistatymo, ypač dabar besiartinant naujam atgailos laikotarpiui — gavėniai, verta vėl prisiminti apie atgailą, jos dvasią ir darbus.

     1966 II 17 išleistoje apaštališkoje konstitucijoje popiežius Paulius VI nurodė tris faktus atgailos dvasiai žadinti: 1) Bažnyčia ir jos nariai jungiasi su Kristumi jo išganomajame darbe, taigi ir atsiteisiant už blogį; 2) nors Bažnyčia yra šventa pašaukimu, bet dėmėta savo narių žmogiškumu, todėl reikalinga pasikeitimo - atsinaujinimo; 3) Bažnyčios narių uždavinys yra pašvęsti pasaulį, prie jo neprisirišant, bet susilaikant.

     Atsiteisti, atsinaujinti, susilaikyti — šį vidinį nusiteikimą reikia išreikšti išoriniais atgailos ir artimo meilės darbais.

     Apie tuos atgailos darbus užsimena ir vysk. V. Brizgys savo laiške lietuviams laisvame pasaulyje: "Užaugusieji katalikai galėtų visi atsižadėti advento ir gavėnios metu, pvz. rūkymo, alkoholio vartojimo, nebūtinų pramogų, o sutaupas iš to skirti kokiam nors geram darbui. Mums, lietuviams, ypatingai tuo metu dera nuoširdžiau atsiminti, negu kada, kad mes turime svarbių reikalų, liečiančių visą tautą, Lietuvoje vargstančių labui turime Religinę Šalpą ir BALFą, Romoje turime šv. Kazimiero Kolegiją, turime vienuolijas ir jų veiklą, turime savas mokyklas ir jaunimo organizacijas, esame reikalingi pagalbos mūsų lietuviškai liturginei, religinei ir kitokiai gerai spaudai".

     Nereikšmingi yra darbai, jei negyvinami dvasia. Nelieka nei dvasios, jei ji neišreiškiama darbais. Kaip neužtenka užlaikyti pasninką vien iš įpročio be dvasios skatinimo, taip nėra ten dvasios, kur pamirštamas pasninkas ar kiti jo vietoj siūlomi darbai. Dvasios skatinami tevystosi darbai.

■ Ar nereikia vyskupų išeivijoj?

     Kas išlaikys lietuviškas parapijas? Kas steigs lietuviškas pamaldas? Ar nereikia savos bažnytinės vadovybės išeivijoje? Šie klausimai keliami ypač šiuo metu po Moksleivių Ateitininkų Sąjungos viešo kvietimo žygiui pas šv. Tėvą prašyti jo daugiau savų vyskupų.

     Tuo reikalu teigiama (pvz. vysk. V. Brizgys Drauge, Al. Gimantas Tėviškės Žiburiuose I 5), kad savoms pamaldoms bei parapijoms išlaikyti reikia tautiečiams aktyviau jose dalyvauti. Anot vysk. V. Brizgio, yra reikalingas žygis į savąsias parapijas bei pamaldas.

     Tiesa, yra būtina pabrėžti šią tautiečių atsakomybę. Kitaip prarasime ir tai, ką turim. Tačiau yra ir kita medalio pusė: dar yra daug, ko neturime, nors pagal krikščionišką ir tautinę teisę galėtume turėti. Ir tai priklauso vien nuo vietinės bažnytinės vadovybės, kaip rodo pakol kas nesėkmingos Detroito lietuvių pastangos turėti daugiau gimtosios kalbos religinėse apeigose lietuvių parapijoj.

     O tokių epizodų yra daugiau. Šie epizodai ir visa eilė kitų reikalų skatinte skatina mus, išeivius lietuvius, prašyti savų vyskupų.

     Tėviškės Žiburiai (1966 XI 10) pastebėjo, kad "iniciatyvos pirmiausia tektų laukti iš mūsų išeivijos vyskupų, iškiliųjų kunigų ir vadovaujančiųjų pasauliečių". Pirmoji iš jų viešai pasisakė Amerikos Lietuvių Romos Katalikų Federacijos Valdyba savo kalėdiniame atsišaukime: "Matome, kad lietuvių grupės Amerikoje religiniai reikalai yra ne tik svarbūs, bet ir reikalaujantys sprendimo. ALR Katalikų Federacijos Valdyba apsisprendė siekti, kad lietuvių katalikų reikalų atstovavimas ir tvarkymas būtų patikėtas lietuviui vyskupui".

     Būtų lauktina, kad šiai visas lietuvių katalikų organizacijas apjungiančiai federacijai "apsisprendus siekti" lietuviškos bažnytinės vadovybės, taip pat ir kiti vadovaujantys veiksniai prie tų siekių prisidėtų.

     Reikalas yra. Kyla klausimas tik dėl būdo, kaip tai atsiekti. Stengiamasi tai išsamiau apsvarstyti.

■    Spaudos silpnybės

     Niekas negali paneigti šių laikų spaudos svarbos žinioms skleisti. Deja, taip pat niekas negali paneigti, kad spaudoje dažnokai pasitaiko iškreiptų ar bent netikslių pranešimų, žalingų skaitytojams, o ypač tiems, apie kuriuos klaidingai rašoma.

     "Kad ir suponuojant rašančiojo gerą valią", rašo jėzuitų generolas tėv. P. Arrupe saviesiems po spaudoj vienpusiškai aprašytos popiežiaus Pauliaus VI kalbos jėzuitų suvažiavime Romoje (plačiau žr. šio L. L. nr. "Popiežius ir spauda apie jėzuitus", 28 psl. ir interviu su lietuvių jėzuitų provincijolu tėv. Br. Markaičiu, S. J., 14 psl.), "neturime pamiršti dažnai pasitaikančias silpnybes žiniose: 1) sensacionalizmą, t. y. nenuosaikų norą net tiesos pažeidimo kaina laimėti dėmesį: antraštės yra linkusios perdėti, o citatos ne visada tikslios; 2) informacijos stoką: kai trūksta faktų, gali pasireikšti vaizduotė; 3) aprašomojo dalyko nepakankamą supratimą: kai kuriose žiniose neretai pastebima, kaip labai nesusivokiama faktuose ir jų aplinkybėse; 4) klaidingą straipsnio redagavimą: kartais redaktorius, pagal savo tikslus, kai ką pakeičia reporterio kruopščiai parašytame pranešime".

     Kol spauda pilnai neapsisaugo nuo šių silpnybių, skaitytojai, žinodami šį faktą, turi budėti ir ne per greitai įtikėti sensacingumu dvelkiančioms naujienoms. Tai yra ypač taikytina sekuliariniuose laikraščiuose pasitaikančioms religiją liečiančioms žinioms.

■    Rusas sako, kad Amerika...

     "Rusas sako, kad Amerika gyvena kava" — tokia antrašte The New York Times (XII 12) pranešė apie Alberto Laurinčiuko keturių metų JAV viešnagės įspūdžius naujai rusų kalba Maskvoje pasirodžiusioje knygoje Trečioji dolerio pusė.

     Atrodo, kad didžiausią įspūdį Laurinčiukui padarė kava (gal dėl to, kad Rusijoje kava įspūdingai blogos kokybės). Pagal jį, jei amerikietis nustoja gėręs kavą darbo metu, jis pradeda jaudintis ir nebegali dirbti. Ruso akimis amerikiečiai yra "gudrūs, sunkiai dirbantys, greiti, apsukrūs ir mandagūs, nes kitaip jie prarastų savo darbus". Amerikos širdis esanti bankai, o jos kraujas yra auksas — "auksas, kuris iščiulptas ir išpumpuotas iš kitų šalių, paliekant jas agonijoje ir visiškame neturte". Laurinčiukas sako, kad visi atstovai Kongrese yra papirkti, kad senatoriai turi balsuoti, bet neturi galvoti, nes už juos galvoja jų papirkėjai. Amerikos demokratija susidedanti iš to, kad "varguoliams leidžiama pasilikti neturtingiems, o badaujantiems leidžiama badauti".

     Abejotina, ar Sovietų Sąjungos skaitytojas sužinos ką apie Ameriką iš Laurinčiuko knygos. Štai net 494, paskutiniame, knygos puslapyje, palikdamas Ameriką, autorius mato laisvės statulą, "amžiams prirakintą prie savo uolos, pakėlusią ranką ir atsukusią nugarą Amerikos krantui, žvelgiančią su viltimi į rytus".

     Taip norėtųsi "užfundyti" šią knygą pasiskaityti tiems amerikiečiams, kurie yra atsakingi už rusų "burbulinės" propagandos įsileidimą į JAV, pvz. kad ir filmo "Bing Crosby in Cinerama's Russian Adventure" gamintojams (šio filmo recenziją žr. "L. L.", 1965, gegužio mėn., 218 psl.).

■ Pernai ir šįmet

     Pernai: Ką Pasaulio Lietuvių Bendruomenė paskelbė iš anksto, o "Time" žurnalas patvirtinotik daug vėliau? Ogi 1966 m. esant Jaunimo Metais! Argi ne taip? Juk tas žurnalas (I. 6) pripažino pernai pasaulio viešumai daugiausia įtakos padarius ne kurį vieną asmenį, bet jaunimą bendrai...

     Šįmet: Kur keliausim? Jungtinės Tautos, laikydamos keliavimą "esminga ir labiausiai pageidaujama žmonių veikla, nusipelniusia visų tautų ir valdžių pagyrimo ir skatinimo", paskelbė 1967 m. keliavimo metais.