Spausdinti

Kiek kainuoja gamta?

    Kiek kamuoja gamta? Kodėl Lietuvoje baigia išnykti vėžiai?klausia "Švyturys" (1967, Nr. 14). Neefektingai vykdoma nuodingų pramonės atliekų kontrolė, beatodairiška melioracija ir neatsargus chemikalų vartojimas žemės ūkyje neša žalą Lietuvos žmonėms ir gamtai. Visoje eilėje upių ir ežerų, pramonės atliekoms užnuodinus vandenį, išnyko žuvys, vėžiai ir augmenija. Metai iš metų pastebimas bičių nykimas. Melioracijos pasėkoje pradėjo nykti kai kurių vandenį mėgstančių paukščių rūšys. Neapdairiai ir bereikalingai nusausinus eilę mažesnių ežerų ėmė keistis gamtos vaizdas.

    Žemiau perspausdiname "Švyturio" žurnalui atsiųstą laišką ir kelis specialistų komentarus tuo klausimu.

    Dažnai važinėju po kolūkius, susitinku su žemdirbiais, žvejais, medžiotojais. Tenka išgirsti visokių kalbų: — Jeigu ne tie chemikalai, kuriais nupurškė laukus, paežery ir dabar vėžiautume, — šneka vyrai — O kiek čia vėžių buvo!

    — Kad juos kur galas, tuos chemikalus. Visas mano bites išnuodijo, — skundžiasi senas bitininkas. — Pasiskundžiau kolūkio pirmininkui, o jis numojo ranka ir atrėžė, girdi, nekvaršink galvos su savo bitėmis. Duona jam, girdi, reikia rūpintis, o ne bitėmis.

    Senas kuršėnietis papasakojo, kad daug stirnų, šernų pernai krito po to, kai dobilai buvo apipurkšti heksachloranu. Dobilai gražiai žaliavo, grakštuolės stirnos atėjo pasmaguriauti jais ir krito viena po kitos. O kiškučiai, sako, styksėję lyg girti. Vėliau ir jie nugaišo...

    Skaičiau, kad kai kuriose užsienio šalyse, siekiant didelių derlių, atsisakoma chemikalų. Su dideliais kenkėjais ten dažniausiai kovojama biologiniu būdu. Kalbama, kad mūsų žemės ūkis bus dar labiau chemizuotas. Tad koks tolimesnis likimas ištiks mūsų žaliuosius namus? Prie šio laiško pridedu nuotrauką, kurią padariau Spindžio ežero pakrantėje.

    M. Ramanauskaitė (Vilniaus klinikinės ligoninės skyriaus vedėja, medicinos mokslų kandidatė): Mano manymu, netvarkos yra labai daug. Juk pačių nuodingųjų chemikalų rekomenduojama daugiau kaip pusantro šimto. Vienam kolūky naudojami vieni, kitam — kiti. Jų pavadinimai netelpa galvoje. Net specialistai apie tas medžiagas blogai informuoti. Be to, nėra rimtos kontrolės, kaip vykdomos augalų apsaugos priemonės. Taip dirbdami, galime susilaukti pačių netikėčiausių siurprizų. Mūsų žemdirbiai mažai ką žino apie tas medžiagas, kurias naudoja.

    A. Stancevičius (Žemės Ūkio Akademijos žemdirbystės katedros vedėjas, docentas): Kartais mane ima pyktis. Mes, miestiečiai, kurie gyvename mažiausiai chemikalais apnuodytoje zonoje, keliame didžiausią triukšmą ir kaltiname kaimo žmones, kad šie nežino augalų apdorojimo nuodingomis medžiagomis terminų, barsto ne tą, barsto ne taip. O mano galva, viską reikia pradėti nuo miesto. Pirmiausia kalta pramonė. Herbicidai ir nuodingosios medžiagos išleidžiamos neišfasuotos. Sakom, griežtai laikykitės dozių, sverkit kaip vaistinėj, o žemdirbys neturi tikslių svarstyklių. Kodėl chemikalų gamintojai negali savo produktu suskirstyti hektarinėm ar dar mažesnėm dozėm?

    P. Zajančkauskas (Zoologijos ir parazitologijos instituto direktorius, biologijos mokslų kandidatas): Latviai atsisakė naudoti chloroorganinius junginius. Tos medžiagos žudo ne tik žalingus, bet ir naudingus vabzdžius, ardo gamtoje nusistovėjusią pusiausvyrą... Bites jau tiriame. Tų tyrimų pradžia rodo, kad vis dėlto ir herbicidai bitėms žalingi. Bitės praranda orientaciją. Iš lauko, apipurkšto herbicidais, į savo avilį grįžta tik 12-14 procentų bičių. Kitos tampa bitėmis benamėmis.

    J. Šeštokas (Zoologijos ir parazitologijos instituto vyresnysis inžinierius-konstruktorius): Gelminauskas (laiško autorius — M.B.), susirūpinęs rašo, kad žuvo vėžiai. Iš tiesų jų kasmet sugaudavome vis mažiau. 1962 metais — 170 centnerių, 1963 — 148, 1964 — 101, 1965 — 58, 196' tik 32 centnerius, o 1924-1929 metais buvo sugaunama po 600 centnerių kasmet. Šiemet vėžių visai neeksportuojame.

    Pirmutinis vėžių ir visų žuvų priešas yra vandens teršimas. Vėžiai praranda maisto atsargas, užterštuose vandenyse atsiranda infekcinių ligų, cheminės medžiagos susilpnina vėžių organizmą. Daug vandens gyvūnų žūva, kaip į upes ir ežerus patenka amoniakinis vanduo, amonio salietra, DDT, heksachloranas. Kitas vėžių priešas — melioracija.

    A. Grigalauskienė (“Lietuvos žemės ūkio technika” susivienijimo chemizavimo valdybos viršininko pavaduotoja): Grubiai šnekant, iškyla lyg kokia dilema: ar sėdėti be duonos, ar valgyti maistą, užnuodytą chemikalais, gyventi be bičių, be vėžių. Apie tai nekalbėtume, jei būtų daugiau tvarkos visame chemijos ūkyje: ir gamyboje, ir vartojime. Reikia mažinti nuodingųjų medžiagų asortmentą, reikia sandėlių, reikia specialistų. Būtina turėti aparatūrą, kuria greitai būtų galima nustatyti, kokių chemikalų ir kiek augaluose, dirvoje, produktuose.

    Įdomu, kad JAV iš 70 milijonų dolerių, skirtų 1967 m. augalų apsaugos darbų tyrimams, 79 procentai skirti ne cheminių kovos metodų sukūrimui. Lenkijoje daug ūkių įsisavina grynai biologines kovos priemones.

    Vis didesniems pramonės kompleksams vystantis Lietuvoje, efektinga kenksmingų pramonės procesų atliekų kontrolė, t. y. efektingas dūmų ir chemikalais užteršto nuleidžiamo vandens filtravimas, darosi vis aktualesnis. Gamtos apsaugos komitetas, atrodo, neturi pakankamai galios ir priemonių sukontroliuoti nesąžiningus ir vien tik pelno bežiūrinčius fabrikų ir gamyklų direktorius. Bet problema yra kur kas didesnė ir gilesnė, negu paskirų įmonių ar kolūkių vadovų neatsakingumas. Pirmoje vietoje yra atsakingi valstybinio masto ideologiniai planuotojai, kurie patvirtina efektingų filtravimo priemonių (mašinų, personalo ir kt.) neturinčių pramoninių įmonių konstrukciją. Lietuvoje rūpestį kelia arti Jurbarko rengiama didžiulė naftos apdirbimo įmonė. Jei šis pramoninis kompleksas neturės reikiamos dūmų ir vandens filtravimo sistemos, Nemunas žemiau Jurbarko ir Kuršių marios taps "Mirties jūra" ir žymiai nukentės Lietuvos miškai ir augmenija.

Lietuviai grafikai užsienyje

    Ruduo Paryžiuje — parodų metas. Kas antri metai viename Paryžiaus parodų salone savo darbus eksponuoja jaunieji pasaulio dailininkai. Šiemetinėje parodoje paryžiečiai išvys ir lietuvio dailininko Rimtauto Gibavičlaus grafikos darbus “Lietuvaitė”, “Vilnius”, “Motina”.

    Kvietimą iš Lenkijos suruošti savo darbų parodą ir atsilankyti joje gavo dailininkas Stasys Krasauskas. Jo grafikos darbų paroda Lenkijos Liaudies Respublikoje numatoma surengti lapkričio mėnesi.

    Prieš porą metų Vilniuje viešėjo Magdeburgo dailininkai. Tąsyk jie susipažino su mūsų dailininkais ir jų darbais, susidomėjo lietuvių grafika. Dabar Magdeburgo dailės ratelio kvietimu viešnagėn į VDR (Rytų Vokietiją — M.B.) ruošiasi išvykti mūsų grafikai J. Kuzminskis, V. Kalinauskas, B. Žilytė, S. Krasauskas, E. Jurėnas, S. Valiuvienė. Vokiečių dailininkų prašymu, jie vežasi ir savo darbus (“Tiesa”, 1967, 202 nr.).

Režisoriaus idėjos

    Lietuvos spaudoje plačiai paminėtaLietuvos ribų pagarsėjusio aktoriaus-režisoriaus Juozo Miltinio 60 metų sukaktis. Sukaktuvininkasviena iš spalvingiausių ir intelektuališkiausių asmenybių Lietuvoje. Spausdiname keletą J. Miltinio pasisakymų apie teatrą iš "Kultūros barų" (1967, Nr. 8).

    Tik tas teatras yra teatras tikrąja žodžio prasme, kuris aprėpia ir sprendžia esminius dvasinius konfliktus, susijusius su savęs pažinimu ir gyvenimo prasmės ieškojimu. Jis veikia ne informuojančiai, ne instruktuojančiai, bet įsiliedamas, užkrėsdamas. Aš turiu galvoje ne buitinio stiliaus ir ne utilitarinio, o poetinio stiliaus ir filosofinio turinio, giliai gyvenimišką teatrą. Jis it gyvas šaltinio vanduo, — gimęs iš gamtos, malšins smalsumo ir paslapčių troškulį Ir bus atrama žmogui, palinkusiam ieškoti savęs.

    Šiuolaikinį teatro meną gal tiktų pavadinti fantastinio ir psichologinio realizmo susitelkimu — sintetiniu realizmu, nes jis privalo suimti, susintetinti visą sąmoningąjį ir pasąmoningąjį žmogaus minčių telkinį ir kurti spektaklius, įsiskverbiančius į aukščiausiai civilizuotos visuomenės dvasios problematiką. Žmogus yra visada ištroškęs sužinoti, patirti ir suprasti daugiau, nors ir bijo ar net kovoja prieš pažinimo rezultatus. Bet jis atgal nebeis, jis eis tik pirmyn per visas kliūtis ir tragedijas; nuo medžio nuskintas pažinimo vaisius atgal į medį nebegrįš.

    Mano švenčiausias neliečiamumas — AUTORIUS, kas jis bebūtų — Šekspyras ar kas kitas. Kai Imu statyti kurio nors autoriaus kurią nors pjesę, nebeturiu jokių abejonių, kad jis tikrai padarė visa taip, kaip reikėjo, ir tai, ką reikėjo; būtent, tik dėl to aš jį imu statyti. Man tiesiog nėra reikalo ir neįdomu ką nors keisti (aš turiu galvoje tik dialogų tekstą. Visam kitam naudojuos licentia poetica). Nūdie-niškumo klausimas man susiformuluoja labai paprastai suspension of disbelief (netikėjimo nutraukimo) kriterijumi.

    AKTORIUS — tai tas ypatingas žmogus, kuris scenoje yra kartu ir kūrėjas, ir kūrinys. Maniškai, aktorius turi būti žmogus su poliarinėmis priešingybėmis savo viduje, su jautria ir aktyvia sąmone, pasamone ir supersąmone. Psichologijos dalykuose jis turėtų nusimanyti ypač, par excelence, sirgti tik klostrofobija, t. y. uždaros patalpos baime, susigaudyti raganių, šamanų, magų, psichiatrų įtaigos technikoje, mokėti nepriekaištingai kalbėti ir neišlavintu balsu, būti šiokiu tokiu akrobatu, mokėti fechtuotis, šokti, groti nors vienu instrumentu, susigaudyti dialektikoje, nebūti profanu istorijoje, geografijoje, meno istorijoje, gamtos moksluose, mokėti, jei daugiau neįmanoma, bent porą svetimų kalbų (ne dėl to, kad kažkas pasakė, jog, kiek kalbų moki, tiek kartu esi žmogus, bet dėl to, kad svetimų kalbų mokėjimas pagelbsti ir savosios didesniam supratimui), jausti pašaukimą ir turėti talentą. Aišku, tokių aktorių maža. Na, bet šiek tiek yra.

    Dramaturgas turi rašyti tik tada, kai jaučia turįs ką esminio ir prasmingo pasakyti apie žmogų ir gyvenimą, o ne šiaip sau, dėl įdomumo, įvairumo ar dėl to, kad apsimoka. Kiekviena pjesė turi būti kažkoks sielos šauksmas, būtinybė pasakyti. Arba kai juokas širdį drasko, kai negali išsitverti nesikvatojus... Tada greit griebk plunksną ir rašyk komediją. Bet dėlioti žodžius ant popieriaus, juos neprasmingai vartalioti ir stumdyti nevertėtų. Tegul jie ramiai sau guli žodyne. Tai ne profesija, ne amatas, tai būtinumas.

Ar patogiau gyventojams?

    Siūlai, sagos, muilas, adatos, batams tepalas... Vis tai tokie dalykai, kurių kartais prireikia labai netikėtai ir nelauktai. Blogiausia, kad dažniausiai jų prireikia labai skubiai.

    Prieš porą metų Vilniuje, Antakalnio gatvėje, veikė keletas nedidelių kioskų, kuriuos visa tai be didelio vargo galėjai įsigyti. Bet paskiau gatvės gale buvo atidaryta pramoninių prekių parduotuvė, ir visi kioskai išnyko. Net ir tie, kurie buvo labai toli nuo jos...

    Mes suprantame. Prekybininkams taip parankiau, kai viskas vietoje, viskas centralizuota. Bet ar patogiau šitaip gyventojams? Taupydami vienur, mes prarandame daug brangaus laiko kitur. Argi žmogaus laikas, prarastas važiuojant ieškoti siūlų ar adatos, ne mažiau brangus! Pagalvokime (“Tiesa”, 1967 rug-piūčio 4 d.)

Paruošė Mindaugas Banėnas