Prieš save turiu vieną iš svarbiausių, o gal net ir pačią svarbiausią, lietuvišką meno knygą. Tai Pauliaus Augiaus monografija. Ji svarbi ir reikšminga ne vien tik dėl to, kad tai yra amžinas paminklas vienam iš mūsų garsiausių grafikų, bet ir dėl to, kad savo atvaizdu, didumu ir puošnumu ji gali prilygti ir gal net pralenkti geriausias šiame šimtmetyje išleistas meno knygas. Jos išleidimui tikrai reikėjo daug laiko ir pasišventimo, o tą dideli užsimojimą atliko ne kokie komitetai, bet dailininko našlė Danutė, talkininkaujant dail. Algirdui Kurauskui ir Vytautui Sauliui.
Knyga didelio formato, turinti 364 puslapius, kietuose viršeliuose įrišta, su menišku aplanku, kuriam panaudotas vienas iš Augiaus piešinių. Tekstas, kuris užima apie ketvirtadalį visos knygos, išdėstomas lietuvių ir anglų kalbomis ir susideda iš leidėjos žodžio, dail. Telesforo Valiaus straipsnio apie Augių kaipo žmogų ir dailininką, dail. Algirdo Kurausko straipsnio apie Augiaus raižinius ir bibliografijos, kurioje sužymėti Augiaus straipsniai periodikoje, parodų katalogai, dailės parodos, Augiaus iliustruotos knygos ir meno kritikų atsiliepimai apie jo kūrybą. Tekstas iliustruotas dailininko piešiniais, paimtais iš jo škicų knygelės.
Šioje knygoje spausdinami visi žinomi Augiaus raižiniai bei iliustracijos. Čia randasi jo pavieniai raižiniai, jo raižinių ciklai, jo knygų iliustracijos, tušo piešiniai, emblemos, Kalėdų atvirukai, ekslibrisai ir kt., apimantys jo kūrybą nuo 1935 metų iki pat jo mirties. Chronologinė piešinių tvarka leidžia skaitytojui sekti Augiaus karjerą nuo pat jo Kauno Meno Mokyklos dienų, stebint įvairius jo kūrybos periodus bei kitų įtakas. Iki jo išvykimo į Paryžių Augiaus darbuose pastebima didelė lietuvių liaudies grafikos įtaka, ypač technikoje. Bet Paryžiaus laikotarpis, prasidedantis su jo “Malda”, pakeičia jo stilių; jis pasidaro laisvesnis, daugiau stilizuotas ir originalesnis.
“Žemaičių vestuvės” ciklas yra, mano nuomone, Augiaus geriausias darbas. Jis jį sukūrė 1937 metais, kaipo diplominį darbą dėl “L’ecole National des Beaux Arts” ir “Conservatoire des Arts” Paryžiuje. Šis ciklas jam laimėjo premiją 1938 metų tarptautinėje parodoje. Tame cikle, nors ir pastebima šiokia tokia tų laikų Paryžiaus Mokyklos dailininkų įtaka, visgi dvelkia originalumu ir lietuviška dvasia. Tais laikais Paryžiuje buvo labai populiaru iliustruoti garsiųjų rašytojų veikalus originaliais metalo ar medžio raižiniais. Braque, Picasso, Matisse, Rouault, Chagallis ir daugelis kitų stengėsi vienas kitą pralenkti šiame darbe. Bet ir Augius neatsiliko. Tuo pačiu laiku Chagallis iliustravo “La Fontaino Pasakėčias”, kurios savo charakteriu ir stiliumi labai primena Augiaus “Vestuves”. Ar Augius pasiskolino ką nors iš Chagallio, sunku pasakyti, bet tiesioginiai ar netiesioginiai ta įtaka pastebima kai kuriuose jo raižiniuose.
Toliau knygoje seka du “Eglės žalčių karalienės” iliustracijų ciklai. Viena Salomėjos Nėries, antra S. Bačinskaitės. Aš abejoju, ar reikėjo dėti abidvi iliustracijų serijas į šią knygą. Nors abi labai gerai atliktos, tarp jų yra per didelis panašumas. Iliustruodamas Bačinskaitės pasaką, Augius tikriausiai panaudojo pirmosios versijos eskizus ir užtai daugelis raižinių knygoje kartojasi. Būtų užtekę įdėti tiktai Bačinskaitės knygos iliustracijas, kurios, mano nuomone, yra daug geriau atliktos.
Paskutinė knygos dalis susideda iš “Pupos pasakos” iliustracijų, knygų viršelių, ekslibrisų ir kt. Iš tų keletą buvo galima nedėti. Nors jie ir parodo Augiaus didelį meninį kūrybingumą, jie nėra iš jo geriausių pavyzdžių. O “Pupos pasakos” iliustracijos nelabai pritinka prie visos knygos grafikinio pobūdžio.
Visuotinai knygą apžvelgiant, galima drąsiai sakyti, kad tai yra labai didelis įnašas mūsų kultūrai. Galime tikrai didžiuotis, turėdami tokį puikų leidinį mūsų tarpe. Malonu pastebėti, kad šiais laikais, kada viskas bėga nežmoniškai greitu tempu ir materializmas vyrauja virš visų kitų interesų, atsiranda pasišventusių žmonių, kurie, negailėdami laiko nei išlaidų, suteikia mums tokias malonias ir brangias kultūrines staigmenas.
Valentinas Ramonis
Valentinas Ramonis, vienas jaunesniųjų dailininku Čikagoje, domisi ypač grafika. Neseniai “Draugo” kultūriniame priede buvo atspausdinta jo straipsnių serija apie grafiką.