Spausdinti

20 - Meilė gyvenimo ir literatūros šviesoje

ALFONSAS GRAUSLYS


     Konkrečios meilės kilmė yra mįslinga, nes joje reiškiasi įvairūs sąmoningi ir nesąmoningi veiksniai. Tuo labiau mįslinga yra meilės pradžia apskritai žmonijos gyvenime. Kelti meilės atsiradimo pasaulyje klausimą yra pagrindo, nes įvairių tautų skirtingais istorijos tarpais gyvenimo stebėjimas, o tuo labiau priešistorinių laikų kad ir negausūs daviniai duoda teisę tvirtinti, kad tokia meilė, kaip mes ją iki šiol supratome vakarų pasaulyje, nebuvo amžina. Kad ji nebuvo ir nėra amžina, tai patvirtina ir mūsų gyvenami laikai, nes ir šiandien tikros dvasinės meilės sąvoka vis labiau blanksta jaunosios kartos sąmonėje ir vis grėsmingiau kylantis seksualumo tvanas baigia tapatinti meilę ir seksualumą, visai sunaikindamas meilę.

     Sociologai ir psichologai tvirtina, kad tikra meilė yra atsiradusi ilgo išsivystymo keliu; ji yra aukštesnės, dvasinės kultūros padaras. Taip mano ir šių laikų pasaulietis teologas J. Guitton. Savo knygoje "L'amour humain" (Žmogiškoji meilė) jis duoda suprasti, kad meilė nėra šiandien tokia, kokia ji turėtų būti savo prigimtim, ir kad gimtosios nuodėmės pasekmėje ji labai anksti išsigimė. Anot jo, "švelnus ir garbingas jausmas, kuris vakarų pasaulyje vadinamas meile, atrodo, vėlai atsirado".

     Kada, kur, kurių veiksnių įtakoje gimė meilė — tai vis įdomūs klausimai, į kuriuos nelengva rasti tikslų atsakymą. Nors šiandien ir neturime tikrų davinių, kurie mus įgalintų meilės atsiradimo istoriją bei jos eigą pasekti, nes ją pastūmėję veiksniai skęsta priešistorinių laikų tamsumoje, tačiau mokslininkai, remdamies anų tolimų laikų socialinių santykių galimybėmis bei psichologiniais paties žmogaus bei lyčių skirtingumo daviniais, bando spėlioti meilės gimimo istoriją žmonijoje. Gal kuriam nors skaitytojui šis straipsnis ir padvelks beletristine vaizduote, tačiau jį rašantis yra įsitikinęs, kad šitokia "beletristika" nėra negyvenimiška ir nėra negalima.

MEILĖS NEBUVO, KOL MOTERIS BUVO ŽEMINAMA

     Kad tolimoje praeityje meilės, tikra jos prasme, negalėjo būti, tai aišku iš to, kad moteris tūkstančių tūkstančiais metų buvo žeminama ir pavergta. Ji nebuvo lygiavertė nei lygiateisė vyrui nei papročiais, nei įstatymais, nei pačiu gyvenimu. Ii buvo beveik vergė ar bent tarnaitė, ant kurios buvo kraunami sunkiausi darbai. (Tik kai kuriose neskaitlingose tautose ir neilgais žmonijos istorijos tarpais matriarchato, moters pirmavimo, laikotarpyje buvo kitaip). To moters pavergimo ir žeminimo aidai dar ir dabar banguoja net kultūringose tautose, jau nekalbant apie atsilikusias tautas, kur šiandien moteris yra beveik beteisė. Meilėie gi reikia abiejų lyqybės ir abipusio vienodo branginimo. Tad, anot teisingo J. Guitton tvirtinimo, tikra meilė atsirado tik tada, kai moteris susilygino su vyru.

     Kad moteris tikrai buvo žeminama net ir aukštai kultūringų tautų senovėje, galima pastebėti iš tų tautų didžiųjų pasisakymų apie moterį ir tenai viešpatavusios gyvenimo praktikos. Imkime, pavyzdžiui, kad ir Graikiją anais prieš Kristų laikais. Moteris tenai buvo beveik beteisė, nes visą gyvenimą (moterystėje ar šalia jos) kurių nors oficialiu, įstatymais numatytų vyrų globojama. Jos padėtis buvo lygi šiandieninei nepilnamečių padėčiai. (Tik graikų Spartoje moterys buvo lygiateisės vyrams). Net aname klasiškame graikų kultūros laikotarpyje meilė nebuvo skiriama žmonoms, o vien tik laisvo elgesio išlavintoms moterims. Mylėti žmoną atrodė juokinga, nes žmona, jų supratimu, vien buvo vaikų gimdytoja ir tarnaitė.

     Pažvelgę į graikų didžiuosius mąstytojus, jų moksle ir raštuose nesurandame nieko teigiamo apie moterį. Juk, anot Pitagoro, "yra gerasis pradas, kuris sutvėrė tvarką, šviesą bei vyrą, ir blogasis, sukūręs chaosą, tamsą ir moterį". Platonas gi dėkoja dievams už dvi geradarybes: vieną, kad jis ne vergas, bet laisvas; ir antrą, kad jis yra vyras, o ne moteris. Aristotelis mano, kad "moteris yra moteris dėl to, kad turi kai kurių savybių trūkumų", t. y. ji yra netobulas tvarinys,, palyginus su vyru. Jį sekdami, kai kurie net viduramžių teologai moterį vadino "nepasisekusiu vyru" ar "pripuolama būtybe", tuo pasisakydami už viešpatavusią pažiūrą, kad esminis pilnas žmogus yra tik vyras. Čia tenka vien stebėtis, kaip tie teologai buvo pamiršę, kad niekas visoje žmonijoje nebuvo taip iškeltas ir išaukštintas, kaip moteris Marija, visų labiausiai priartinta prie Dievo. Šia mintimi jokiu būdu nepažeminamas Kristus, nes, viena, jis nebuvo vien žmogus, bet Dievažmogis, o antra, prisiėmęs tvarinio prigimtį, jis savęs neišaukštino, bet vien tik pažemino.

     Jei žvelgiame į Izraelio tautą prieš Kristaus gimimą, tai matome, kad joje, panašiai kaip beveik visose anų laikų tautose (o kai kur ir dabar), viešpatavo daugpatystė. Tasai faktas rodė, 1) kad meilės nebuvo ir ja niekas nesirūpino (nes meilė galima tik tarp vieno ir vienos) ir 2) kad daugpatystė buvo viešpatavusios sąmonės išraiška, jog moteris yra vyro nuosavybė. Jei ji nuosavybė, tai turtingesnieji vyrai galėjo jų turėti pagal savo ekonominį pajėgumą. Kad moterystė buvo vertinama iš nuosavybės taško, tai rodė ir tasai faktas, kad suviliojimas svetimos žmonos buvo skaitomas vagyste. Šia pažiūra moteris buvo giliai žeminama, nes su kiekvienu nuosavu daiktu savininkas gali elgtis, kaip nori — ji yra atiduota jo savivaliavimui. Esant tokioms nuotaikoms, aplinka buvo nepalankiausia meilei pasireikšti ir jai ugdyti.

     To negana. Moteris anų laikų žydų ir kitose skaitlingose tautose buvo žeminama ir neteisingo su ja elgesio slegiama, kai buvo jai taikomas kitas dorovės matas, kaip vyrams (tai ataidėjo iki mūsų laikų net kultūringų tautų gyvenime): iš moters buvo reikalaujama aukštesnio dorovingumo kaip iš vyro ir jos neištikimybė buvo baudžiama sunkiausiom bausmėm, kai tuo tarpu apie vyro neištikimybę niekas nekalbėdavo ir nebandydavo jo bausti. Žydų tautoje neištikima moteris buvo nužudoma akmenimis; niekas nebuvo girdėjęs, kad taip būtų elgiamasi su neištikimu vyru! Tokios dvigubos moralės pagrindas — tai moters žeminimas, kuris tenai viešpatavo. Kaip to žeminimo išraiška, lai būna čia suminimas tik vienas faktas, kad, mergaitei gimus, motina buvo laikoma nešvari du syk ilgesnį laiką, negu gimus berniukui. O juk buvo ir tokių tautų senovėje ir dabar, kur tėvas, nesiskaitydamas su motinos jausmais, turėjo teisę gimusį nepatinkamą vaiką išmesti į griovį. Ypač buvo išmetamos mergaitės. Ar toks moters žeminimas nėra pasiekęs mūsų laikų, kai dar dabar berniuko gimimu didžiuojamasi, o dėl mergaitės gimimo liūstama?!

     Reikia tačiau pripažinti, kad geresnės buvo sąlygos moteriai senovės Babilonijoje, o ypač Egipte, kur moterys buvo beveik lygiateisės. Nors ir tenai buvo daugpatystė, bet visų "žmonų" vaikai buvo lygiai teisėti ir tik viena jų tebuvo laikoma tikra žmona.

MOTERS KOVA UŽ IŠSILAISVINIMĄ IR MEILĘ

     Kuriais keliais ir būdais kilo tikra meilė tarp vyro ir moters? Koksai buvo bendravimas tarp vyro ir moters priešistoriniais laikais? Atsakyti į tai pilnai neįmanoma. Čia tik galimi spėjimai, kurie tik tiek priimtini, kiek įtikina.

     Meilės istorikų (jei galima juos taip pavadinti) tvirtinimu, dvasinė, romantinė meilė yra visai naujas dalykas. Gilioje priešistorinėje senovėje vyro ir moters momentų ryšius lėmė vyrų geidimas, jėga ir seksualumas. Moterys buvo, tikra prasme, prievartaujamos: jokių švelnių jausmų nebuvo. Tai buvo ko tik ne gyvuliškas bendravimas. Tai buvo ne asmenų, o vien lyčių bendravimas. Moteris, kaipo tokia, vyrui nieko nereiškė, nes, šalia lytinio akto, jis neturėjo su ja nieko bendro. Reikia manyti, kad ilgainiui prieš tokį brutalų vyrų elgesį atskiros moterys pradėjo protestuoti. Jos pradėjo maištauti ir ieškoti būdų iš tokios padėties išsilaisvinti. Dėl tokio vyrų elgesio jos ne tik negalėjo jų mylėti, bet, reikia manyti, jų nekentė, nes matė juose tik savimeilius patinus, kuriems jos buvo tik priemonė aistrai patenkinti. Norėdamos išsilaisvinti iš nepakenčiamo stovio, vis daugiau moterų per ilgų šimtmečių kovą, nežinia kuriom priemonėm, pasiekė to, kad vyrai pradėjo su jomis skaitytis. Moterys išugdė vyrus žmoniškumui ir dvasingumui šioje opioje lyčių artimybės srityje. Jos išugdė vyruose meilę joms.

     Besigilindami į to ugdymo galimą eigą, galime nujausti, kad moterys sugebėjo vyrus moraliai taip paveikti, kad tie, norėdami jas turėti, buvo priversti savo žiaurų elgesį pakeisti švelnesniu. Tasai paveikimas galėjo atskirais atvejais tuo būdu įvykti, kad kai kurioms moterims pavykdavo vyrų jėgai pasipriešinti. Dėl tokio pasipriešinimo vyrai tokiomis moterimis susidomėdavo ir pradėdavo jų ilgėtis, apie jas svajoti. O “moters valdžia vyrui pradėjo stiprėti, kai vyrai pradėjo apie moterį svajoti" (Th. Reik), nes kiekviena svajonė apie konkrečią moterį yra jau gimstančios meilės pasiuntinė.

     Moterys vengdamos atsidavimo ar jame iš savo pusės nedalyvaudamos, vis labiau apkartindavo vyrams jų elgesį ir, tuo būdu besigindamos, jos pradėjo būti labiau vertinamos. Grynai egoistinio instinkto vedami, vyrai pradėjo rūpintis moterims įtikti, kad jas laimėtų. Moterys sugebėjo vyruose sukelti pavydą ir tuo būdu jas dar labiau branginti. Kadangi visi vaikai, įskaitant ir berniukus, vaikystėje laikėsi arčiau motinos ir buvo jos įtakoje, galimas dalykas, kad, matydami jos kančią ir iš vyrų pusės jai daromą skriaudą, gailėdamiesi jos, pradėjo ir apskritai moters gailėtis.

     Kaip ten bebuvo, viena tik aišku, kad skriaudžiama moteris, save gindama, į lyčių bendravimą pamažu įnešė daugiau žmoniškumo, kilnumo, o tos naujos nuotaikos pradėjo virsti meile. Meilės atsiradimas lyčių bendravime virto tikra revoliucija žmonijos vystymosi ir jos civilizacijos eigoje. "Su meile kažkas naujo atėjo pasaulin, ką galima palyginti su atsiradimu žmogaus gyvulių pasaulyje" (Th. Reik). Tasai kažkas naujo — tai žmoniškumo padaugėjimas, kuris atvėrė kelią pagerinti moters padėtį ir sumažinti josios kančias. Tuo būdu patsai erotiniai seksualinis gyvenimas, meilės praturtintas, pagilėjo, nes džiaugsmas per dvasingumą padvigubėjo. Tasai džiaugsmas padidėjo dar ir todėl, kad ir moteris pradėjo irgi dalyvauti jame. Vyro egoistinis jausmas, praskaidrintas, kad ir mažiausia meilės užuomazga, pasidarė altruistiškesnis ir ilgainiui virto švelnumo ir artimo meilės moteriai šaltiniu. Tad moters pastangos, kovojant prieš jos pažeminimą ir jai daromą skriaudą, liko apvainikuotos jos pačios iškėlimu, nes meilė atsistojo moters vertybės ir gerovės sargyboje. Sužadinusi vyro meilę sau, ji ir pati vyrą pamilo. Gyvuliškas lyčių bendravimas virto žmogiška ir žmoniška artimybe.

     Meilė tad neatsirado, kaip tvirtina Freudo sekėjai, kaip seksualumo padaras, bet, priešingai, ji gimė tada, kai seksualumo brutalumui liko pasipriešinta. "Meilė nėra pakeistas seksualumas, bet ji pati seksualumą pakeitė" (Th. Reik).

     Pažadinusi pas vyrą meilę jai, moteris išugdė jį, kad jis pradėjo joje matyti ne vien kūną, bet ir asmenį su jos visu dvasios pasauliu. Pradėjęs kurią moterį mylėti, jis ją pradėjo mylėti kaipo tokią, kuri nepakeičiama bet kuria kita moterim. Jam pasidarė reikalinga pati moteris, o ne vien jos kūnas. Meilė, įnešusi daugiau žmoniškumo į pasaulį, prisidėjo bent prie pasaulio dalies didesnio sukrikščionėjimo. Šiuo atveju per moters kovą už meilę ir žmoniškumą išsipildė prancūzų posakis, kad "to, ko nori moteris, to nori ir Dievas".

KRIKŠČIONYBĖS ĮNAŠAS

     Krikščionybė lemiamai prisidėjo prie meilės vystymosi, iškeldama moters vertę. Kristus, paskelbdamas vienpatystę ir uždrausdamas daugpatystę, pagrindė moters vertybę. Farisiejams atvedus pas jį moterį, sugautą svetimoteriaujant, ir jiems laukiant, kad jis drauge su Moze pasmerktų ją nužudyti akmenimis, Kristus sugėdino juos, nurodydamas jų pačių dvigubą dorovės matą, kurių vieną jie taikė jai, o kitą sau: ''Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas meta į ją akmenį" (Jon. 8, 7). Kristus jos nuodėmės nepateisino, bet priminė jiems, kad ir jie tokių nuodėmių turi ir todėl patys yra verti panašios bausmės. Nepamirškime dar ir to, kad paskui Kristų sekė ir moterys, kurios jam rodė ypatingą meilę ir prisirišimą, ir visa tai jis iš jų priėmė. Galimas dalykas, kad šiuo atžvilgiu evangelistai ne viską apie Kristų parašė, nes moters žeminimas, visur dar viešpatavęs, slėgė ir juos. Tik prisiminkime kad ir apaštalų nustebimą, pamačius Kristų kalbantis su moterim samariete (Jon. 4, 27)!

     Keliolika metų po Kristaus prisikėlimo, rašydamas krikščionims savo laiškus, šv. Povilas jau drąsiai tvirtina, kad krikščionių tarpe "nebėra nei vyro, nei moterį, nes jūs esate vienas Kristuje Jėzuje" (Gal. 3, 28) — reiškia, visi, dalyvaudami tame pačiame Kristuje, esate lygios vertės. Tiesa, šv. Povilo laiškuose dar yra anuomet viešpatavusio moters pavergimo pėdsakų, tačiau, minėtu posakiu paskelbęs lyčių lygiavertiškumą, jis dar jį sustiprino, liepdamas vyrams mylėti moterį, "kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir pats save atidavė už ją" (Efez. 5, 25). Įvairiuose savo laiškuose jis siunčia linkėjimus savo bendradarbėms moterims, kurios jam padėjo dirbti evangelijos darbą.

     Tą moters vertę ir jos lygiateisiškumą pirmais krikščionybės amžiais pagrindė ir prasidėjęs Marijos garbinimas (suprantama, kad tas garbinimas nebuvo tokios rūšies, kaip Kristaus garbinimas) bei kankinių moterų paskelbimas šventosiomis, įrašant jų vardus į švenčiausią Mišių dalį — kanoną.

     Tie visi čia suminėti moterį aukštinantys posakiai bei faktai krikščionybėje (kurie labai prisidėjo prie tikros meilės ugdymo lyčių tarpe), šiandien mums nedaro įspūdžio, bet anais amžiais jie buvo revoliucingi žygiai. Jei iš jų būtų buvusios padarytos nuoseklesnės išvados ir pritaikymai gyvenime, visi moters pavergimo ir pažeminimo pėdsakai būtų jau tada išnykę gyvenime. Tačiau, šiaip ar taip kalbant, turint galvoje moters beteisiškumą anais prieš Kristaus laikais, anot J. Guitton, "beveik reikėjo ypatingo (Dievo) apreiškimo, kad moterį pakeltų į mylimos moters laipsnį" — tas apreiškimas kaip tik ir atėjo su krikščionybe. Ir jei dar net po to apreiškimo tam tikro nepagrįsto antifeminizmo vis tebesurandame praeities moralistų ir net kai kada senovės šventųjų Tėvų raštuose, tai galima išaiškinti ir iš dalies pateisinti, kaip tam tikros nekrikščioniškumo iš praeities paveldėtos liekanos be jų asmeninės kaltės.

     Nepamirškime dar ir to, kad krikščionybės supratimas ir jos praktiškas vykdymas tobulėjo tik lėtu vystymosi keliu, kratydamasis pagoniškumo nuosėdų, tūkstantmečiais nusėdusių į žmonių pasąmonę, galvoseną ir visą gyvenimą. Todėl "katalikybė (ir apskritai krikščionybė — A. G.) dar nepasiekė savo idealo ir istorijoje jo niekuomet nebuvo pasiekusi" (K. Adam).

     Čia svarstydami meilės kilmės galimybes ir jos gimimą ypač vakarų pasaulyje, tuo dar nepasakėme, kad toji tikra meilė jau yra visuotinai įleidusi šaknis į žmonių širdis. Stipresniojo partnerio egoizmas visada stengėsi ir stengiasi silpnesnįjį pavergti. Kaip visi kilnesni jausmai, taip ir tikra meilė nėra taip dažnas dalykas. Tačiau, nežiūrint viso to, yra gera, kad tikros meilės idealas yra susektas ir atrastas ir kad visi geros valios ir švelnesnės širdies žmonės yra lenkiami juo vadovautis.

     Baigiant šį straipsnį, čia verta iškalti Rusų Teologinio Instituto Paryžiuje profesoriaus P. Evdokimovo vieną originalią mintį. Savo prancūzų kalba parašytoje knygoje "Sacrament de l'Amour" (Meilės sakramentas) šis pasaulietis teologas tarp kitko sako, kad šių laikų pasaulis, o taip pat ir jo moterys, vyriškėja ir todėl tokiame pasaulyje moteriškumas jau nevaidina jokio vaidmens. Viso to vaisius: toks pasaulis vis labiau virsta pasauliu be Dievo, nes jame nebeliko motinos, Dievo gimdytojos, ir Dievas negali gimti jame. Darydami iš to tolimesnę išvadą, galime pasakyti, kad moteriai nustojant moteriškumo, tikros meilės galimybės pasaulyje mažėja (nes tikra dvasingumo persunkta meilė tegali būti tarp tikrų vyrų ir moteriškų moterų!) ir tuo būdu pasaulyje dvasingumas mažėja, o nedvasingame pasaulyje vis mažiau lieka vietos Dievui. Kovoti už tikrą, gilią meilę reiškia kovoti už dvasingumą ir, dar platesne prasme, kovoti už pačią religiją.

*  *  *

     Šiuo straipsniu baigiu šį dvejų metų straipsnių ciklą apie meilę. Jei kas stebėjosi, kad iš viso šia tema buvo taip ilgai rašoma, tai turiu pasakyti, kad tikrą meilę laikiau ir laikau dvasingumo teigėją, o tuo pačiu šį klausimą skaitau religiniu klausimu — jau nekalbant apie dorovinę jo pusę, nes "meilės" vardu yra vykdomi visokie nusikaltimai, kurie tikrąją meilę žemina ir kurie šaukiasi meilės sąvokos atitaisymo. Šiuo ciklu meilės klausimas jokiu būdu nėra išsemtas, o vien tik plačiau paliestas. Todėl prie šio klausimo kai kada atskirais straipsniais dar grįšime.