Jo keturių šimtų metų gimimo sukakties proga

ALFONSAS GRAUSLYS

     1567 metų rugpiūčio 21 dieną Prancūzijos Savojoje Thorenso pilyje Alpių Jūros kalnų supamoje didikų Salezu šeimoje gimė sūnus — Pranciškus. Tai busimasis Ženevos vyskupas, didelis ir sėkmingas apaštalas reformatų tarpe, Aplankymo vienuolijos steigėjas drauge su šv. Joanna de Chantal, garsus pamokslininkas bei dvasinio gyvenimo ugdytojas, brandžių religinių knygų autorius, vėliau užsitarnavęs Bažnyčios Daktaro titulą bei katalikų žurnalistų ir rašytojų globėjo vardą, ir pagaliau — šventasis.

     Šio šventojo itaka ir jo palikti Bažnyčios gyvenime pėdsakai yra taip reikšmingi, kad pažinusieji jo gyvenimą bei jo raštus jį aptaria ir įvertina neįprastais žodžiais. Tik prisiminkime kad Ir mūsų Enciklopedijoje (XXIII tomas, 435-436 psl.) V. Blč. straipsnyje talpinamą Paryžiaus kardinolo Retz susižavėjimą šventuoju, kai, anot jo, po šv. Martyno ir šv. Ambroziejaus Bažnyčia nėra turėjusi šventesnio vyskupo už šv. Pranciškų Salezą, po šv. Augustino ir šv. Tomo Akviniečio — mokytesnio ir pagaliau po šv. Bernardo ir šv. Ildefonso nebuvo pamaldesnio. Šiame posakyje minėtas kardinolas sugretino jį su didžiausiais Bažnyčios šulais. Tuo tarpu anglų kritikas Leigh Hunt dėl šventojo švelnumo, mandagumo ir takto pavadino jį “Gentleman-Saint”.

     Šiame straipsnyje mums ypatingai rūpi jo dvasingumo mokslas, kuriuo jis įnešė į krikšniškos dvasios ugdymą naujų žmogaus prigimtį atitinkančių sveikų minčių bei paties žmogaus supratimo. Už tai krikščioniško dvasingumo istorijoje jis tapo žinomas kaip krikščioniškas humanistas. Jo dvasingumu susidomėti mus ragina ir tasai faktas, kad visa eilė vienuolijų savo dvasinio gyvenimo pagrindu yra pasirinkę šv. Pranciškaus Salezo skelbtąjį dvasingumą. Tų vienuolijų tarpe randasi ir mums žinomi šv. kun. Jono Bosko įkurti saleziečiai.

IŠ TAMSOS PAKELIUI Į ŠVIESĄ

     Norint įsisąmoninti šv. Pranciškaus Salezo dvasingumo mokslo palaimą ir šviesą, reikia prieš tai pažinti tą tamsią aplinką, kurioje ta šviesa suspindėjo. Toji gi aplinka Europoj, ypač Prancūzijoj, buvo aptamsinta tuo metu pasklidusio beviltiškai pesimistinio ir griežto jansenizmo. Tasai gi mokslas, vienašališkai ir klaidingai aiškindamas šv. Augustiną, skelbė, kad žmogaus prigimtis buvo visiškai sugadinta gimtosios nuodėmės ir kad žmogus neteko laisvos valios, negalėdamas pasipriešinti jokiam moraliniam blogiui. Kristus, anot jansenizmo, nemirė už visus žmones, o tik už išrinktuosius, iš anksto paskirtus išganymui; kiti gi visi, nežiūrint kokie jie bebūtų doroviniu atžvilgiu, yra skirti amžinai pražūčiai. Nežiūrint tokio liūdno ir beviltiško mokslo, jansenistai reikalavo iš visų griežtai dorovingo gyvenimo.

     Šitokio jansenizmo ir jam giminingo kalvinizmo (gimusio XVI šimtmečio religinės reformacijos eigoje) įtakoje religiniai dvasinis gyvenimas ir katalikų tarpe buvo vaizduojamas kaip vos pakeliamų nuolatinių atsižadėjimų grandinė: atrodė, kad į aukštesnę tobulybę bei šventumą, jei kas galėjo siekti, tai tik atsiskyrę nuo pasaulio vienuoliai, bet jokiu būdu ne eiliniai tikintieji, ypač vedę pasauliečiai. Kūnas buvo niekinamas, o, pagal tam tikros rūšies religinę literatūrą, pati svarbiausia dorybė buvo skaistybė. Dvasiniame gyvenime vyravo rūsti baudžiančio Dievo sąvoka ir todėl baimės dvasia, nustelbdama Dievo meilę, vertė tolintis nuo sakramentų. Net ir vienuolynuose komunijos priėmimas nebuvo dažnas ir todėl mėnesinė komunija buvo laikoma dažna. Šitokių ir panašių aplinkybių dėka religiniai dvasinis tikinčiųjų gyvenimas skurdžiai merdėjo, stumdamas žmones į abejingumą bei atšalimą.

     Šv. Pranciškus Salezas dėl šių jansenistiniai kalvinistinių idėjų savo jaunystėje nemažai kentėjo. Ji ypač kankino predestinacijos mokslas, kuriuo buvo skelbiama neteisinga ir baisi Dievo sąvoka: anot šio mokslo, Dievas iš anksto vienus skiria išganymui, jiems duodamas užtenkamos malonės, kitus gi skiria pražūčiai — ir tai ne dėl to, kad Dievas pirmžinojimu žino, jog šie nebendradarbiaus su jo malone, bet vien dėl to, kad jis yra nutaręs juos pasmerkti. Argi toksai mokslas nevaizduoja neteisingą Dievą, ar jis neteršia Dievo sąvokos?! Tam savo mokslui įrodyti ir pateisinti jie rėmėsi šv. Pauliaus žodžiais laiške Romėnams: “Mes taip pat žinome, kad Dievą mylintiesiems, tiems, kurie, kaip jo nutarta, pašaukti būti šventaisiais, visi dalykai išeina į gera. Nes kuriuos jis iš anksto pažino, tuos iš anksto ir paskyrė, kad jie būtų tos pačios išvaizdos, kaip jo Sūnaus paveikslas, kad jis būtų pirmagimis daugelio brolių tarpe, kuriuos gi jis iš anksto paskyrė tuos ir pašaukė; kuriuos pašaukė, tuos ir nuteisino; kuriuos nuteisino, tuos ir pašlovino” (Rom. 8, 28-30). Čia arkivysk. J. Skvirecko vertime žodis “nuteisino”, turi reikšmę: “pateisino, išteisino”.

     Iš pradžių jaunasis Pranciškus Salezas manydamas, jog šis šv. Pauliaus posakis šiuo atžvilgiu remia jansenistų mokslą, dėl tokios Dievo sąvokos labai kentėjo ir baiminosi dėl savo išganymo. Šiokio tokio susiraminimo jis rado jėzuitu moksle, pas kuriuos jis mokėsi savo jaunystėje. Anot jėzuitų teologų, tiesa, Dievas iš anksto žino, kurie bus išganyti ir kurie pasmerkti, nes žino, kurie bendradarbiaus su Dievo malone ir todėl, nusipelnę ir pašventėję, bus verti išganymo, o, iš antros pusės, jis: žino ir tuos, kurie laisva valia tą malonę atmes. Dievas tad iš anksto nieko neapsprendžia, neatsižvelgdamas jų vertingumo.

     Savo jaunystės kančioje svyruodamas ir syki Marijos tarpininkavimo maldoje karštai prašydamas, jis turėjo mistinį išgyvenimą, kuriame išgirdo žodžius: “Aš neesu tas, kuris pasmerkiu. Mano vardas yra Jėzus”. Nuo to laiko jis nurimo visam gyvenimui. Jame nušvito teisinga ir giedri sąvoka Dievo, kuris nori visų išganymo ir visiems duoda malonės, kurios pakanka jų išganymui; todėl Dievas, ta prasme, apsprendžia mūsų amžiną ateitį, nes jis iš anksto žino, kaip mes patys apsispręsime. Ši teisinga ir giedri Dievo sąvoka jam padėjo sukurti optimistinį dvasingumo mokslą.

DIDIEJI DVASINGUMO PRADAI

     Jei tuo laiku labiau buvo pabrėžiamas Dievo teisingumas, tai šventasis, nepaneigdamas to Dievo savumo, pabrėžė labiau Dievo gerumą ir gailestingumą. Dievas yra toks geras, kad, anot jo, jis neapleidžia nei didžiausio nusidėjėlio. Jokio tad nusidėjėlio šventasis nepasmerkia nevilčiai, jei tik tasai parodo gerą valią, kad ir mažiausiame laipsnyje. Nenuostabu, kad iš šventojo lūpų pamokslų metu kai kada pasigirsdavo: “O mano brangūs nusidėjėliai”. Pasitikėdamas Dievo gerumu, jis pasitiki ir žmogaus prigimtim ir todėl kad ir žemiausiam žmogaus gerumo laipsnyje jis jau matė Dievo meilės užuomazgą. Dievo malonė, anot jo, turi sąjungininką mūsų prigimtyje, nes gimtoji nuodėmė joje nėra užgesinusi palinkimo kibirkštį į gera. Tad pasitikėjimas ir optimizmas Dievu bei jo tvariniu glūdi jo dvasingumo mokslo pačiuose pagrinduose.

     Pranciškus savo dvasingumo mokslo kertiniu akmeniu paskelbia Dievo meilę, nes jis suprato, kad Dievas myli žmogų ir kad žmoguje yra palinkimas i Dievo meilę, kuris, nors nuodėmių nuslopintas, tačiau yra nesunkiai atgaivinamas. Tai buvo tikra revoliucija, kai tuo laiku visur viešpatavo Dievo baimės jausmas. Dėdamas šį kertinį akmenį į savo dvasingumo rūmu pagrindus, jis, atrodo, vadovavosi šv. Augustino įsitikinimais, kurie skelbė, kad į Dievą artėjame meilės žingsniais ir kad mylinčiam Dievą galima duoti ta augustiniškai nusakomą laisve: “Mylėk ir daryk, ką nori”. Juk Dievą mylėdamas nieko nedoro nenorėsi daryti, o vien tik vis tobuliau jo valią bei įkvėpimus vykdysi ir tuo būdu šventėsi. Visa mūsų tobulybė ir jos augimas priklauso nuo didėjančios Dievo meilės laipsnio mumyse. Visos dvasinės pratybos, anot jo, tik tiek vertos, kiek jos padeda išlaikyti tą meilę, ją padauginti ar prarastą atgauti. Dievo meilė, liepsnojanti žmogaus širdyje ir gaivinanti jo visus darbus, mintis bei jausmus — tai jo skelbiamo dvasingumo siela. Jo mokslo žinovų ir vertintoju tvirtinimu nė vienas didžiųjų šventųjų savo mokomo dvasingumo pagrindan nebuvo paskyręs Dievo meilei tokią centrinę vietą, kaip šv. Pranciškus Salezas.

     Kalbant apie šį Dievo meilės vaidmenį jo moksle konkrečiau, reikia nepamiršti, kad, anot jo, Dievo meilė labiausiai saugo žmogų nuo pikto, ji sėkmingiausiai įskiepija prieš nedorybę, nes, mūsų žodžiais tariant, ji yra stipriausia ir atspariausia sielos sveikata. Nuo pikto žmogų apsaugo ne tiek išorinės priemonės, kiek tasai vidinis stiprumas, įsigytas Dievo meilės dėka. Tos meilės remiami pasiekiame visų dorybių net heroiškam laipsnyje, kai tuo tarpu visos įsigytos dorybės, jei neturime Dievo meilės, yra nepatikimos ir silpnos. Anot šventojo, “meilė, apimdama mūsų širdį, atsiveda su savim įvairių dorybių...” ir dar daugiau, nes kiekviena dorybė tampa nuopelninga ir vertinga tik tos meilės dėka. Net indiferentiški darbai, t. y. nei geri nei blogi, tos meilės įkvėpti, pasidaro nuopelningi. Iš viso net gerų darbų vertingumas nematuojamas jų kiekiu ar medžiaginiu svoriu, o meilės laipsnio kokybe. Kuo didesnė meilė, tuo didesnė kad ir, regis, savyje nereikšmingo darbo vertė. Todėl, kalbėdamas apie dvasines pratybas, jis skelbia šūkį: ne daug, bet gerai. Mes dvasiniam gyvenime darome pažangą tik tais atvejais, kai mūsų darbai ir darbeliai vis tobuliau, vis labiau juos Dievo meile persunkiant, atliekiami:

     Turėdami galvoje tą jo skelbiamo dvasingumo Dievo meilės lemiamą vaidmenį ir atsimindami, kad didesni šventumą nulemia didesnė meilė, prieiname prie sekančio jo dvasingumo mokslo prado, kad visi, taigi ir pasauliečiai, yra šaukiami į aukštesnį šventumą, nes Dievą mylėti gali visi. Tobulybė, šventumas yra galimi bet kuriame luome ar bet kurias pareigas einant ir net, anot šventojo, “būtų tikėjimo klaida, jei kas norėtu ir stengtųsi pašalinti maldingumą iš šeimų, iš moterystės, iš darbininkų ir karių...” Kelias į šventumą visiems atviras — ir tai tobulai atliekant savo pašaukimo pareigas. Ši tiesa nėra šiandien naujiena mums, bet anais laikais, ji buvo sunkiai įsivaizduojama. O tačiau anos praeities pažiūros, kad šventumu turi rūpintis tik vienuolynai ir dvasiškiai, yra kai kur užsilikusios ir mūsų laikais. Ir todėl nemaža dalis tikinčiųjų pasauliečių, pamiršusių savo per krikštą gautą garbę, kurios dėka jau pirmieji krikščionybės amžiai kartojo: “krikščionis, tai antrasis Kristus”, ramiai apsileidžia, tuo būdu prisidėdami prie diskriminavimo, kuriuo atrodytų, kad yra aukštesnio ir žemesnio laipsnio krikščionių. Tokioms nuotaikoms priešindamasis ir tvirtindamas, kad yra daug kelių į Dievą, šv. Pranciškus Salezas kaip tik ir sukūrė tokį dvasingumo mokslą, kuris tinka visiems.

     Susirūpinęs visų geros valios žmonių aukštesniu šventumu, šv. Pranciškus Salezas sukūrė net tokią vienuoliją, kuri būtų prieinama platesniems moterų sluoksniams, t. y. vyresnėms ir našlėms. Jis sukūrė vienuoliją be iškilmingų ižadų (kurie reiškė griežtesnius įpareigojimus), be griežtos klauzūros, t. y. be užsidarymo ir išsiskyrimo iš pasaulio, be varginančių ir fiziškai jėgas išsemiančių apsimarinimų. Šventasis labiau buvo susirūpinęs drausminti ne tiek kūną, kiek širdį, kad pastaroji daugiau pribręstų Dievo meilei.

     Didelė naujiena buvo ir šv. Pranciškaus Salezo dvasingumo skelbiama tiesa, kad bet kuris pasiaukojimas ar kančia, Dievo Apvaizdos atsiųsti ar iš paklusnumo atlikti ar iškentėti, yra tobulesni, negu tie patys pasiaukojimai ar kančios, mūsų pačių pasirinkti. Iki tol gi, dvasinio gyvenimo vadovų vis buvo skelbiama, kad savo pasirinkimu atlikta laisva auka yra vertingesnė bei nuopelningesnė už Dievo Apvaizdos mums siųstąją. Šventasis gi priešingai pabrėžė nusilenkimą Apvaizdos siunčiamiems kryžiams ir jų prisiėmimą, nes jis matė juose paties Kristaus kryžių. Be to, jis bijojo savojo, kad ir, regis, kilniausio pasirinkimo, nes bijojo savimeilės ir puikybės pavojaus, kurie tokių pasirinkimų proga galėjo pasireikšti. Jo tos dvasingumo tiesos įtakoje tapo paskelbta žinoma gyvenimiškos laikysenos taisyklė: “nieko neprašyti, nieko neatmesti”, t. y. priimti ramiai, kantriai ir su meile Dievui viską, ką jis mums siunčia gero ar blogo (mūsų akimis žiūrint). Tuo būdu, anot šventojo, mes nešame savo kryžių, o ne vien tik pakenčiame. Nors atrodo, jog ši taisyklė skelbia abejingumą ir bejėgį pasyvumą, tačiau taip nėra, nes mūsų valia pasilieka veikli: ji nori to, ko nori Dievas, ir dėl to tai yra nuopelningiau.

     Svarbiausia priemonė tobulybei pasiekti ir Dievo meilei išugdyti bei išlaikyti, anot šv. Pranciškaus Saleziečio, yra mąstymo malda.

     Mąstyti, anot jo, reiškia pažvelgti iš visų pusių idėjon, ją pasisavinti ir įjungti į savo dvasią. Mąstyti — tai sodinti dvasinius dorybių diegus, iš kurių galima tikėtis augimo. Mūsų tobulybės troškimo diegas, mąstymo maldos laistomas, praturtėja gerais jausmais ir pasiryžimais. Toji malda yra šv. Pranciškaus dvasingumo auklėtoja. Ji yra taip svarbi ir vaisinga, kad jo noru ji turėtų lydėti ir visas mūsų lūpų maldas.

     Šv. Pranciškus Salezas perdaug nepasitikėjo mąstymo maldos metodais galvodamas, kad kiekviena siela turi susirasti tokį mąstymo būdą, kuris jai labiausiai tinka. Tačiau tiems, kuriems tai tiktų, jis pataria mąstymui pasiruošti, o paties mąstymo metu duoti veikti protui mąstomą dalyką apsvarstant, širdžiai — jo sukeltais jausmais pagyventi ir valiai — pasiryžti išganingam dvasingumą ugdančiam veiklumui.

     Šalia tiesioginės mąstymo maldos, jis ragina dažnai dienos bėgyje kreiptis į Dievą — atodūsiais ar trumpais maldos sakiniais. Tokie atodūsiai yra pagrindinės maldos pratęsimas —-maldos tų, kurie dėl įvairių priežasčių negali melstis ilgesne apmąstymo malda. Šventasis tokius atodūsius labai vertino ir kažin ar iš viso yra kitų dvasingumo ugdytojų, kurie būtų skyrę didesnę vertę tai maldingumo pratybai.

 

     Pagaliau jis savo dvasingumo moksle skelbė atgailos ir švenčiausiojo sakramento dažną praktiką. Žinodamas, kad gerai paruoštas su apetitu valgomas valgis yra lengviau pasisavinamas ir naudingesnis žmogaus organizmui, jis rūpinosi, kad tikintieji, pasiruošdami uoliau bei tinkamiau tų sakramentų ėmimui, jų teikiamos malonės gausiau laimėtų. Jis buvo vienas tų anais laikais neskaitlingų, dažnos, net kasdieninės komunijos apaštalų, kai komunijos ėmimas buvo toks retas net vienuolynuose.

ŠVENTOJO LITERATŪRINĖ KŪRYBA

     Savo dvasingumo mokslą bei atskirų asmenų sielos vadovavimo nuostatus ir patarimus jis išdėsto ypač savo dvejose knygose ir po jo mirties surinktuose jo laiškuose bei vienuolių seserų surašytuose jo pamokymuose. Oficialūs, kritiški jo visos religinės kūrybos leidiniai Prancūzijoje sudaro 26 didelius tomus.

     Jo pirmoji reikšmingoji, ypač pasauliečiams skirtoji knyga, tai “Introduction a la vie devote” (Įvadas į maldingą gyvenimą) paprastai dar vadinama Filiotėja (t. y. graikiškai “Dievo mylėtoja”). Ši knyga, pradedant 17 šimtmečio pradžia, vis naujai leidžiama yra sulaukusi tūkstančio su viršum laidų įvairiomis kalbomis ir tapusi klasikiniu religiniu veikalu. Lietuvos nepriklausomybės laikais, regis, du syk išleista, 1967 metais buvo vėl išleista Tėvų Marijonų Čikagoje “Išganymo kelias” vardu. Tai dvasinių patarimų ir pamokymų knyga, kuri labai apčiuopiamai ir gyvenimiškai pasauliečio gyvenimu gyvenančiam tikinčiajam rodo kelią į tobulybę.

     Antroji ir pati svarbiausioji jo knyga yra dviejų tomų veikalas “Traite de l’Amour de Dieu” (Traktatas apie Dievo meilę), kitaip dar vadinamas “Theotimus”.

     Tai geriausias kūrinys apie Dievo meilę. Šiuo klausimu religinėje literatūroje niekas nėra jo pralenkęs. To kūrinio parašymu jis po mirties nusipelnė Bažnyčios daktaro titulą. Tame dideliame 700 puslapių veikale jis išdėsto Dievo meilės kilmę, tos dorybės augimą, subrendimą bei jos žuvimą ir pagaliau Dievo meilės pasireiškimo būdus ypač aukštesnių maldos laipsnių eigoje. Veikalo pabaigoje jis nurodo tas priemones, kurios padeda įvykdyti įsakymą mylėti Dievą labiau už viską. Jėzuitas H. Bremond (miręs 1933 m.) savo didžiuliame veikale apie religinį Prancūzijos gyvenimą teigė, kad šio šventojo knyga yra “viena gražiausių religinių knygų, kurią XVII šimtmetis yra mums dovanojęs”. Gi šv. Vincentas Paulietis jo traktatą apie Dievo meilę vadino “nemirtingu kūriniu”. Reikia visgi pastebėti, kad, šis kūrinys yra nepalyginamai sunkesnis suprasti, negu “Filiotėja” ir todėl labiau skirtas dvasiniame gyvenime pažengusioms sieloms.

     Kadangi šventasis buvo garsus savo giliai turiningais, labai sėkmingais viešais pamokslais ir konferencijomis bei pasikalbėjimais su

     Aplankymo vienuolijos seserimis, tai seserys ir kiti jo artimieji rūpinosi visa surašyti. Tokių pamokslų ir pamokymų yra net keli tomai jo visos kūrybos oficialiame leidinyje.

     Kaip gyvu žodžiu, taip panašiai laiškais šv. Joannai de Chantal Ir kitoms vienuolėms bei pasauliečiams šv. Pranciškus Salezas buvo genialus sielų vadovas jų dvasinės pažangos keliuose. Tokių laiškų rinkinių jo veikalų leidinyje irgi randame keletą tomų.

     Vertinant šv. Pranciškaus Salezo rašto kūrybą bei jos dvasią, labiausiai pastebima krikščioniško humanizmo, gerumo bei švelnumo dvasia. Toji šventojo meilė žmogui ir iš jos spinduliuojąs gerumas buvo taip dideli, kad iš šv. Vincento Pauliečio yra išsiveržę šie žodžiai: “Mano Dieve, kaip tu esi geras, jei jau vyskupas Pranciškus Salezas, tavo tvarinys, yra pilnas tokio gerumo!” Nenuostabu tad, kad šventojo visas dvasingumo mokslas persunktas pagarba žmogui ir kiekvienam jo geram jausmui. Jo širdis, jautri visam kas žmogiška, stengėsi suprasti visus žmogaus išgyvenimus ir jausmus.

     Kaip tikram humanistui, jam rūpi ir žmogaus kūno kultūra, galvodamas, kad sveikame kūne — sveika dvasia. Iki tol kūnas buvo laikomas dvasios priešu bei buvo silpninamas. Šventasis gi reikalavo kūnui pakankamai maisto, miego ir fizinių pratybų, kad jis galėtų tarnauti artimui, kad dvasia galėtų siekti tobulybės. Jis reikalavo kūno švaros, džiaugsmo ir pramogų, kurie kūną gaivina ir pateisino rūpinimąsi kūno grožiu. Elegancija išvaizdoje ir rūbuose jam atrodė patartinu ir reikalingu, nes jie tam tikru būdu liudija ir vidinę tvarką. Apskritai jis leido laikytis papročių viešpataujančių pasaulyje visame, kas neprieštarauja Dievo Įstatymui.

     Nors jo metodai buvo švelnesni, kaip kitų tais laikais siekiančiųjų šventumo, tačiau jo reikalavimai siekiant tobulybės esminiuose dalykuose buvo griežti ir nenuolaidūs. Todėl, anot dvasinio gyvenimo ugdytojo J. Chapmano, “šv. Jono nuo Kryžiaus mokslas yra griežtas, bet ir šv. Pranciškus Salezas lygiai to paties moko, tik giedresniu būdu”.

     Šv. Pranciškaus Salezo 400 metų gimimo sukakties proga, popiežius Paulius VI Prancūzijos vyskupams skirtu raštu (žr. “Actą Apostolicae Sedis, 1967, 2 nr.) pagerbia šventąjį ir jį pavadina “dieviškos meilės ir evangeliško švelnumo Daktaru”. Jis primena, kad šventasis turėjo įtakos tokiems Prancūzijos Bažnyčios šulams, kaip šv. Vincentui Pauliečiui, vyskupui P. Berulle, šv. J. Eudes, J. Olier, ir kad jis pasilieka aktualus ir mūsų laikams.