MINČIŲ VINEGRETAS APIE VEDYBAS
Yra toks valgis ne valgis, vadinamas vinegretu. Jame yra visko po truputį: ir burokėlių, ir kiaušinių, ir bulvių, ir rūgščių agurkų... Daugeliui tokia mišrainė patinka, nes visokį skonį patenkina — ir rūgšties, ir saldumo, ir kartumėlio duoda...
Vinegretų yra visokių. Gali būti ir minčių vinegretas... Jame irgi bus visko po truputi, ir visokiam skoniui — ir šypsniui, ir malonumui, ir rimtam apsvarstymui. Šį kartą pateikiam toki idėjų vinegretą vedybiniais klausimais.
Apie vedybas
Vedybos dažnai palyginamos didelei puotai, kurion norėtų patekti esantieji lauke ir iš kurios norėtų išsprukti esantieji viduj.
— Sir John Davies
Vedybinis gyvenimas yra ryšys tarp vyro ir moters, kur abu turėtų būti lygiai nepriklausomi, bet kartu ir viens nuo kito priklausomi, ir kur jųjų pareigos yra abipusės, viena kitą papildančios.
— Louis Anspacher
Jums esant kartu, tegul būna erdvės.
Kahlil Gibran
Vedybinį gyvenimą padaro nebepakeliamu ne tiek bandymai ir sunkumai, kiek tai, kaip mes į juos reaguojame. Jei laikome, kad tas mėginimas “išbrauks” mūsų “aš” ir jo malonumus, tai tas pagimdo pragarą viduj... O atsisakymas mylėti yra pragaras. Nors meilė ir nebūtų grąžinama, tai neduoda pagrindo nemylėti. Priešingai, tai kaip tik yra pagrindas mylėti.
— Fulton Sheen
Apie vyrus
Laimingai vedęs vyras yra tas, kuris prie pusryčių stalo mieliau kalbasi su žmona, negu skaito rytinį laikraštį. Taip pat laimingai vedusiu pasirodo tas, kurio elgsena lygiai tiek pat nepasikeičia, ar jo žmona yra su juo kartu, ar ne. — O. A. Battista
Apie moteris
Kodėl moterys pakeičia savo nuomonę daug dažniau, negu vyrai? Tai netiesa. Moterys yra mažiau linkusios apsispręsti ir praleidžia daugiau laiko, kol apsisprendžia. Bet kai jos apsisprendžia, jos paprastai savo nuomonės laikosi. Pagal Northwestern Universiteto prof. dr. Karl F. Robinson apklausinėjimų išvadas, vyrai keičia savo nuomones du ar tris kartus dažniau, negu moterys.
Daugumas psichologų sutinka, kad, bendrai paėmus, moterys daugiau negu vyrai yra linkusios dviprasmėms melagystėms, apgavystėms, prigavimams, išsisukinėjimams. Nebūdamos tiek fiziškai pajėgios, jos panaudoja ne jėga, bet žodžių galia ir vaizduote paremta strategiją. Į kampą suvarytos, jos išsivaduoja ne kumštimis, bet gudrumu.
Kodėl moterys daugiau įtarinėja vyrus apie jų meilės aferas? Pagal Richard Carle (“Women, An Analytical Study”), moterys galvoja vyrus iš prigimties esant nepastoviais, “lengvai skrajojančiais”, nepakankamai rimtai žiūrinčiais į savo, kaip tėvo ir vyro, pareigas. Moteris ima baimė jaučiantis, kad jos sudėjo savo gyvenimą į rankas, kuriomis negalima pilnai pasitikėti.
KĄ DARYTI, KAD NEGADINTUME SAVO VAIKŲ?
Plačios praktikos psichoanalistas dr. Oscar Sternbach pastebi, kad šiais laikais daug jaunų žmonių yra nesubrendę per dideliu priklausomumu nuo kitų, nerealiais nusistatymais ir vaikišku galvojimu.
J. Daugvila. Stiklo ir plastikos eksperimentas.
Kodėl? Ogi todėl, kad šiandien daugelis tėvų taip labai nori savo vaikus padaryti laimingais, kad jie 1) iš jų beveik nieko nereikalauja, kas būtų sunku, ir 2) stengiasi juos apsaugoti nuo bet kokių nemalonumų, nepasisekimų ar vargų. Dėl to vaikai neišmoksta nei nepasisekimų pakelti, nei prisiimti atsakomybės. Jų žvilgsnis į gyvenimą lieka nerealus ir vaikiškas.
Taip sugadinti vaikai ne tik nėra pasiruošę gyvenimui, bet, kaip Anna W. M. Wolf “The Parents’ Manual” knygoje pastebi, nepatiria džiaugsmų, kurie kiltų iš subrendimo, ypač iš pasitenkinimo už gerai ir ištvermingai atliktus darbus.
“Parents’ ” žurnalas 1967 m. sausio numeryje “Are we spoiling our kids?” straipsnyje išvardina sekančias gaires, kaip vaiko negadinti, bet jį brandinti:
1. Kiekviename vaiko vystymosi laikotarpyje reikia iš jo reikalauti atitinkamų dalykų, pvz. iš kūdikio — prisilaikyti valgydinimo dienotvarkės (nors čia reikia lankstumo), o iš mokyklinio amžiaus vaiko — padaryti namų darbus atitinkamu laiku.
2. Nustatyti ribas ir jų laikytis, pvz. pasakius dukrelei iš mokyklos tuoj eiti namo (nes jos lauks seneliai) ir sužinojus, kad ji pamiršo ir “užkliuvo” pas draugę, tuoj ją paraginti ateiti.
3. Nesitikėti vieno, o reikalauti ko kito. Tas ypač liečia tuos tėvus, kurie, būdami nuolaidūs vaikui, mažai tereikalauja, bet tuo tarpu išsiduoda, kad tikėjosi iš jo daug daugiau, nusivildami, jam to nepadarius. Visa tai vaiką labai sumaišo.
4. Atsižvelgti į individualius vaiko polinkius, o nebandyti užmesti jam savo asmeninį skonį, ypač nereikšminguose dalykuose, kaip pvz. manierose.
5. Būti prie vaiko, kada jam tikrai pagalbos reikia, t. y. padėti tose situacijose, kurios užmeta vaikui didesnę naštą, negu jis galėtų pakelti.
Dr. Sternbach tvirtina, kad tik šeimos namuose padedami pirmieji pagrindai bręsti vaikystėje.
Paruošė K. T.