MICHEL QUOIST

     Gavėnios proga spausdiname šias mintis apie atgailą iš pagarsėjusio prancūzų rašytojo Michel Quoist knygos "Reussir" (Siekti pasisekimo), kritikų vadinamos "Kristaus sekimo" knyga moderniems laikams. Ši knyga, kaip ir kitos to paties rašytojo, sulaukė daug laidų ir vertimų į daugelį kalbų. Michel Quoist rūpinasi religinį žmogaus gyvenimą pagilinti, prakalbėdamas į jį psichologiniai pedagoginiais aforizmais. — A. G.

     —    Kai eini išpažinties, pirm visko galvoji: "Ką aš jam pasakysiu?"; po to: "Ką jis pagalvos?" ir pagaliau: "Ką jis man pasakys?" O pirmiausia galvok: "Su kuo aš susitiksiu, ką aš priimsiu?"

     —    Tu skiri daug dėmesio nuodėmėms, kurias pasakai, ir mažai Išganytojo meilei, kurią tu gausi.

     —    Jei Jėzus Kristus į pasaulį atėjo, jei jis kentėjo, jei mirė ir prisikėlė, tai visa įvyko nuodėmėms nugalėti.

     —    Kai tu atlieki išpažintį, kai priimi atgailos sakramentą, tu susitinki su Jėzumi Kristumi ir susijungi su juo — jo mirties ir prisikėlimo paslaptyse.

     —    Per gimtąją nuodėmę žmonės atsiskyrė nuo Dievo ir vienas nuo kito. Per krikštą jie apsisprendė susijungti su Jėzumi — Išganytoju ir vėl tapo Tėvo vaikais ir broliais savitarpy.

     —    Kiekvieną kartą, kai priimi atgailos sakramentą, tu iš naujo apsisprendi už Jėzų Kristų, kai "vėl pasineri" savo krikšte ir tuo būdu sutrūkusius ar atsipalaidavusius ryšius su savo Tėvu ir savo broliais naujai sumezgi ar sustiprini.

     —    Kad kasdien atsikeltum, tu turi vis panaudoti energiją. Kad dirbtum, tu turi kasdien savo įrankių griebtis. Kad mylėtum, tu turi kasdien naujai savęs atsižadėti. Deja, tavo nuodėmės atsižadėjimas ir tavo ryšys su Jėzumi Kristumi nėra galutiniai. Per atgailos sakramentą tu turi dažnai grįžti prie savo krikšto šaltinių, kad vėl apsispręstum.

     —    Kodėl turiu atlikti išpažintį? Juk vėl tą patį darysiu! — Kaip tik dėl to ir turi ją atlikti, nes atgailos sakramentą priimti yra tas pats, kaip pasisavinti visą pergalingą Prisikėlimo jėgą. — Bet aš ją prarasiu! — ne, nes jei tu vėl kristumei, tai bent krisi keldamasis.

     —    Jėzaus Kristaus mirtimi laimėtas yra tavo nuodėmių atleidimas. Tad nereikia tau tą atleidimą nusipelnyti, tik vien laisva valia jį priimti.

     —    Tėvas laukė pražuvusio sūnaus, kad jam galėtų atleisti. Jam reikėjo, kad sūnus grįžtų. Dievui reikia tavęs, kad išganytų tavo širdį ir pasaulį.

     —    Kiekvienas gauna tiek meilės, kiek jo širdis gali apimti. Kiekvienas gauna tiek malonės, kiek jo siela gali panešti. Visiems suteikiamas tas pats neišsemiamas išganymas, bet žmogus tiek jam atsiveria, kiek jis pasiruošia.

     —    Juo labiau tu save laikai nusidėjėliu, juo daugiau tu kenti dėl savo meilės trūkumo ir juo labiau tu alksti atleidimo, tuo daugiau išganomosios malonės tu gausi.

     —    Kaip tu gali norėti matematikos uždaviniui surasti kitą sprendimą, jei dar prieš tai tau nepaaiškėjo įsibrovusi klaida? Kaip tu gali pasukti atgal, jei tau nėra paaiškėję, kad tu kelyje paklydai?

     —    Ant kryžiaus Jėzus Kristus prisiėmė visas tavo nuodėmes. Kadangi esi laisvas, tu turi jas perduoti jam savu noru šiandien.

     —    Tavo nuodėmės turi praeiti prieš tavo sąžinės akis, tu turi jas pažinti ir prisiimti, kad galėtumei jas tikrai Kristui-Išganytojui perduoti. Išpažintis — tai paslaptingas pasikeitimas! Tu perduodi visas savo nuodėmes Jėzui Kristui; jis dovanoja tau visą savo išganymą.

     —    Jei tu savo sąskaitas tikrini tik kartą metuose, tai savo klaidas labai sunkiai surasi. Jei savo sąžinę tyrinėji tik kartą metuose, tai niekada nesuseksi visų savo klaidų.

     —    Kai kurie žmonės yra kitiems našta, bet jie patys to nepastebi, nes jiems trūksta jausmo švelnumo. Jei tu savo klaidų nematai, tai dėl to, kad neesi užtenkamai atidus, bet ypač dėl to, kad tavo meilė nėra pakankamai gili.

     —    Kai nori tiksliai patikrinti savo sąžinę, turi pirmiausia atsistoti Dievo akivaizdoje; po to — savo paties akivaizdoje. Nuodėmių biaurumą apspręs Dievas, o ne tu pats.

     —    Tik nuodugniai savo gyvenimą tirdamas galėsi geriau save pažinti. Kai suseki Jėzaus Kristaus kvietimus savo gyvenime, tada ir tavo pasipriešinimas jiems aiškiau matysis.

     —    Tu pastebi, ką esi blogo padaręs. Įdomaukis ir tuo, ką gero esi apleidęs.

     —    Juo daugiau mylėsi, tuo labiau pastebėsi savo meilės trūkumus.

     —    Nuodėmė — tai nutrūkimas santykių su Dievu, bet ji taip pat ir nutrūkimas santykių su visais broliais Bažnyčioje. Tavo grįžimas negali būti slaptas įvykis tavo širdies gilumoje, bet jis yra atviras grįžimas į Bažnyčią.

     —    Ar atmesi turtą, jei ranka, kuri jį paduoda, tau nepatinka? Ką reiškia kunigo išorė? Jis savo rankose laiko Jėzaus Kristaus mirtį ir prisikėlimą.

     —    Gėris arba piktas vieno Bažnyčios nario širdyje veikia į visą kūną. Kai priimi atgailos sakramentą, tada visi tavo broliai naujai pražysta nekaltumu ir meile.

     —    Tie, kurie Apvaizdos plano dėka randasi betarpiai arti tavęs, jie pirmieji naudojasi tavo priimto sakramento palaima — tu perduodi jiems Kristų Išganytoją.

     —    Juo labiau rišiesi su savo aplinka atidumu jai, abipusiu pažinimu ir meile, tuo labiau per atgailos sakramentą galėsi nunešti tos aplinkos nuodėmes Kristui ir laimėti savai aplinkai Kristaus išganymą.

J. Daugvila. Stiklo ir plastikos eksperimentas.

     — Jei tu išpažintį atlieki, nekovodamas prieš nuodėmę savyje ir pasaulyje, tu pikto nenugalėsi. Jei tu kovosi prieš pikta savyje ir pasaulyje, išpažinties neatlikdamas, nenugalėsi. Juk vienintelis, begaliniai sėkmingas būdas nuodėmei nugalėti yra tas, kad tu kovotumei visom savom jėgom, bet taip, kad per atgailos sakramentą įjungtume! į save Jėzų Kristų, vienintelį pikto nugalėtoją.    Vertė A. Grauslys