• Bažnyčios naujos įstaigos pasauliečiams, taikai ir teisingumui
Sausio 6 d. popiežius Paulius VI savo dekretu “Catholicam Christi Ecclesiam” įkūrė dvi naujas įstaigas: Tarybą Pasauliečiams ir Popiežiškąją Komisiją Teisingumui ir Taikos Studijoms. Abi įstaigos minimos Vatikano II susirinkimo nutarimuose — pasauliečiams taryba dekrete apie pasauliečių apaštalavimą, gi komisija taikai — pastoracinėje konstitucijoje “Bažnyčia dabartiniame pasaulyje”. Šios dvi įstaigos juridiškai yra viena nuo kitos nepriklausomos, tačiau abi turi tą patį pirmininką — Quebeco kardinolą Maurice Roy ir tą pati vicepirmininką — vysk. Alberto Castelli, anksčiau buvusį Italijos vyskupų konferencijos sekretorių.
Pasauliečių Tarybos sekretoriumi paskirtas prel. Achille Glorleux; jo pavaduotojai — du pasauliečiai, Rosemary Goldie (australietė, Pastovaus Komiteto Tarptautiniams Pasauliečių Apaštalavimo Kongresams sekretorė) ir Mieczyslaw de Habucht (Tarptautinių Katalikų Organizacijų Konferencijos sekretorius).
Pasauliečių Taryboje vienintelis amerikietis narys yra Martin Work, JAV Krašto Katalikų Vyrų Tarybos (NCCM) direktorius. Teisingumo ir Taikos Komisijai priklauso dar du amerikiečiai: James Norris, Katalikų Šalpos Tarybos direktoriaus asistentas ir prel. Luigi Ligutti, dabartinis Vatikano stebėtojas Jungtinių Tautų Maisto ir Žemės Ūkio Organizacijoje.
Pasauliečių Tarybai skiriami keturi tikslai: 1) skatinti ir derinti pasauliečių apaštalavimą tarptautinėje plotmėje, 2) talkinti hierarchijai patarimais ir padėti pasauliečiams apaštalavimo darbe, 3) skatinti pasauliečių luomo doktrinines studijas ir 4) įkurti dokumentacijos centrą, kuriame būtų telkiama medžiaga apie pasauliečių formavimą.
Teisingumo ir Talkos Komisijos tikslai yra sekantys: 1) surinkti ir paruošti dokumentus apie pagrindines mokslo ir technikos studijas išsivystymo srityje, 2) studijuoti problemas valstybių išsivystymo ir taikos srityse, 3) perduoti studijų rezultatus visoms Bažnyčios organizacijoms, kurios šiomis problemomis domisi, Ir 4) sudaryti ryšius tarp visų Bažnyčios įstaigų, kurios dirba šioje srityje.
• Universitetai perduodami pasauliečiams
St. Louis priemiestyje esanti Websterio Kolegija sausio viduryje pateko į pirmuosius JAV katalikų laikraščių puslapius. Šioji kolegija, įkurta Loretto seserų kongregacijos 1915 m., bus perduota patikėtinių tarybai, kurią sudarys pasauliečiai. Panašiai žada padaryti ir Šventojo Kryžiaus vienuolynas su savo vedamu Portlando Universitetu, Portlande, Oregone. Svarstomos galimybės perduoti pasauliečių patikėtinių taryboms ir Notre Dame bei Fordhamo universitetus.
Kokios šių pasikeitimų priežastys? Jų yra daug. Pirmoji yra finansinė: augantiems universitetams reikalinga neįtikėtinai daug pinigų jų augimo tempui palaikyti (pvz. Portlando Universitetas turi palyginamai mažą skaičių studentų — 1,861 ir 20 milijonų dolerių nuosavybės; metinis biudžetas gi turėtų siekti kelis milijonus). Iš kitos pusės, JAV teismų sprendimai rodo, kad JAV federalinė parama aukštesniosioms mokslo įstaigoms, kuri ateinančiais metais bus ypač naudinga ir reikalinga, su bažnyčiomis susirišusias kolegijas ir universitetus pasieks tik su didelėmis kliūtimis. Tam užbėgama už akių jau dabar, perduodant universitetu tvarkymą pasauliečiams.
Kitos priežastys glūdi akademinėje srityje: dauguma katalikų universitetų dėstytojų ir administratorių yra pasauliečiai — pavyzdžiui, Portlando Universitete iš 300 tik 40 yra Šv. Kryžiaus vienuolijos nariai, o Websterio Kolegijos 75% fakulteto sudaro pasauliečiai. Norima dėl to pasauliečiams duoti didesnę atsakomybę aukštųjų mokyklų tvarkyme, taip pat prisimenant, kad pasauliečiams įprastos akademinės laisvės reikalas paskutiniu laiku sunkiai derinasi su tradicine vienuolijų tvarka ir atsakomybe.
• Žymiam teologui pasitraukus
Prieš pat Kalėdas spauda pranešė, kad Anglijos teologas kun. Charles Davis nusprendė palikti Katalikų Bažnyčią. Ši žinia sujaudino katalikus, nes jo pasitraukimas reiškė tą pati jiems, ką John Henry Newmano perėjimas i Katalikų Bažnyčią reiškė anglikonams prieš šimtą metų. Newmanas (vėliau tapęs kardinolu) ir Davis yra patys pajėgiausi savo laiko anglų teologai; jų apsisprendimas gi sukasi apie tą pati klausimą — Katalikų Bažnyčios institucinę formą. Davis, pasitraukdamas iš Katalikų Bažnyčios, pareiškė, kad dabartinei Bažnyčios institucinei struktūrai nėra jokio pagrindo Šv. Rašte ir kad toji struktūra daro ją valdančius asmenis abejingus ir tiesai, ir žmogui.
Reakcija į Davis pasitraukimą yra įdomi daugeliu atžvilgių. Visų pirma pastebima, kad Davis nėra buvęs radikalus savo galvojimu: spaudoj jis buvo net pasisakęs prieš nekantriuosius, besipiktinančius Bažnyčios lėtai judančiu atsinaujinimu. Todėl kai kurie komentatoriai kelia mintį, kad dabartiniu laiku pasitraukti iš Bažnyčios labiau links tie, kurie tyli ir kaupia savyje kartėlį, negu tie, kurie išsako savo nusiminimą ir pyktį, tačiau nepraranda vilties.
Teologas Gregory Baum, komentuodamas Davio pasisakymą Londono žurnale “The Observer”, pastebi du dalykus: 1) kad jis sunkiai supranta Davio nurodytą pasitraukimo iš Bažnyčios priežastį — hierarchinę Bažnyčios struktūrą; juk Bažnyčia pirmoj vietoj yra bendruomenė, kurioj veikla Kristus, net jei ir hierarchija joje netinkamai atliktų savo užduotį — tad kodėl pasitraukti iš bendruomenės? (hierarchinė gi Bažnyčios struktūra aiškiai nurodoma Šv. Rašte Kristaus apaštalų įgaliojimu; pvz. žr. Mt. 27, 16-20; Ap. d. 15, 24); 2) kad pats Davis pabrėžė, jog jo apsisprendimas palikti Bažnyčią yra grynai asmeninis, liečiąs tik ji patį; jis neragina kitų jį sekti.
Katalikų Bažnyčios reakcija Charles Davio atžvilgiu yra įdomi dar ir tuo: rodos, taip lengvai jį būtų galima ekskomunikuoti, apkaltinti išdavus Bažnyčią ir ją apkaltinus vien tik norint pridengti savo kunigystės pametimą ir vedybas. Tačiau vietoj ekskomunikos ir rekošetinių kaltinimų jam buvo parodyta pagarba jo teisei apsispręsti ir krikščioniška meilė jo asmeniui. Pavyzdžiu tepaimkime Didžiosios Britanijos hierarchijos primato arkivyskupo Heenan pastabą: “Jo sąžinė ir asmeniniai ryšiai yra jo paties reikalais. Geriausiai įrodyti jam savo draugystę dabar galime melsdami, kad Dievas vestų jį jo visuose darbuose”.
Ar šitokia reakcija neparodo Bažnyčios institucijos atstovus nesant jau taip visiškai “abejingus žmogui” — net ir paties Charles Davis atžvilgiu?
• Katekizmas — labiausiai perkamas
Kas girdėjo, kad per tris mėnesius būtų parduota 300,000 katekizmo egzempliorių? Ir dar suaugusiems! O tai atsitiko Olandijoje. 150 teologų paruošė naują katekizmą suaugusiems, kuris, nežiūrint jo dydžio — 624 puslapių, parduodamas kaip karštos bulvės.
Šis į labiausiai perkamų knygų tarpą patekęs katekizmas nenaudoja tradicinės klausimu -atsakymų formos. Jis skaitytojui atskleidžia Dievo santykius su žmonija kaip istorinę dramą, kuri dažnai kelia daugiau klausimų, negu duoda atsakymų. Katekizme priimamas žmogaus išsivystymas iš paprastesnių gyvūnų; “gimtoji nuodėmė” aptariama ne kaip pirmųjų tėvų padaryta, paveldima nuodėmė, bet kaip kolektyvinė žmonijos kaltė, kurion gimstama; taip pat tvirtinama, kad be krikšto mirusiems kūdikiams “turi būti koks nors išganymo būdas”. Katekizmo autoriai naudojasi paskutinių dešimtmečių Šv. Rašto tyrinėjimų duomenimis — tai ypač ryšku skyriuose apie Mariją ir Eucharistiją.
Olandų katekizmas jau verčiamas į šešias kalbas. Angliškąjį vertimą balandžio mėnesį atspausdins “Herder & Herder”. Ar nevertėtų jį, išvertus lietuviškai, atspausdinti kaipo vieną iš knygų “Krikščionis pasaulyje” serijoje?
• Ieškant ryšio ir prasmės didmiestyje
Čikagoje yra leidžiamas žurnalas “New City”, kurio tikslas yra mėginti atrasti krikščionišką atsakymą žmonių problemoms didmiestyje. 1966 m. rugsėjo numeryje ypatingai įdomus straipsnis “In Search of Meaning”, kurio autorius kun. Andrew M. Greeley, vienos parapijos vikaras ir kartu Krašto Nuomonių Tyrinėjimo Centro Čikagoje vyresnysis studijų direktorius.
Šiuo straipsniu kun. A. Greeley reaguoja į vieno protestanto teologo Harvey Cox mintis “The Secural City” knygoje. Toje knygoje Cox argumentuoja, kad krikščionis negali būti abejingas Žemiškajam Miestui — priešingai, kad krikščionio vieta šiuo metu kaip tik yra didžiųjų miestų kunkuliuojančiame gyvenime. Didmiesčio gyvenime Cox mato daug daugiau gero, negu ankstyvesnieji krikščionys mintytojai; todėl jis ragina Bažnyčią įsilieti į miesto gyvenimą.
Greeley sutinka su Cox, kad miesto žmogus gyvena socialinėse aplinkybėse, kurios yra beveik visiškai skirtingos nuo jojo senelio, gyvenusio valstiečio gyvenimą. Kalbant vokiečių sociologų terminais, visuomenė pasikeitė iš “Gemeinschaft”, tradicijomis tvarkomos genties bendruomenės, į “Gesellschaft”, ekonominiu pagrindu organizuotos visuomenės, kurioj apstu visuomeninių institucijų ir daugialypiškai besipinančių žmonių ryšių. Prieš du šimtus metų žmogus atsidūrė tokioj padėty, kad, palikdamas žemės ūkio visuomenę ir persikeldamas į miestą, jis galėjo kurti laisvesnį, sveikesni, patogesnį ir intelektualiniai pilnesnį gyvenimą. Savaime suprantama, pereinant iš Gemeinschaft į Gesellschaft, buvo prarastos kai kurios vertybės, kurias dabartinis žmogus stengiasi vėl atgauti, tačiau Greeley pastebi, kad tik retas žmogus galvoja, jog permainos kaina buvusi per didelė.
Greeley teigia, kad paskutiniais dešimtmečiais sociologai pastebėjo, jog Gemeinschaft nėra mirus ir mieste; ir čia daug kur išliko giminystės ryšių, stiprių tautinių bendruomenių, didelių draugystės ratų. Dabartinio laikotarpio personalistinis dinamizmas dar labiau pabrėžia bendruomenės reikalingumą. Šiuo laiku žmogus sąmoningai ieško sukurti bendruomenę. Jis nori ir laisvės, techninio įgudimo ir gėrybių gausumo, kurie charakteringi Gesellschaft visuomenei, tačiau jis taip pat nori šilumos ir paramos, savo genties draugystės ir intymumo. Tokiu būdu ateina naujas laikotarpis, kuriame modernus žmogus, laisvai pasirinkdamas ar su kitais sutardamas, sukurs naujas gentis, kurios industrinėj miesto bendruomenėj jam suteiks senųjų genčių duodamą draugystę ir lojalumą.
Kur tokioj visuomenėj yra religijos vieta? Greeley argumentuoja, kad žmogaus gyvenime religija turi dvi funkcijas — ji duoda prasmę ir riša žmones vienas prie kito. Abi funkcijos neatskiriamai susipynusios: mes pamatome žmogaus patirties ir būties prasmę tik kaip bendruomenės nariai. Modernus žmogus turi turėti religiją, bet tai nėra tas pats, kaip sakyti, kad reikalingos bažnyčios, kurios daugeliu atveju nustojo duoti prasmę savo narių gyvenimui ir juos rišti. Todėl Greeley argumentuoja, kad šiandien bažnyčios vėl turi tapti religinės (t. y. — rišančios), kad jos turi teikti aktualią prasmę ir palaikantį ryšį miesto žmogui. Jei moderni bažnyčia nori padėti moderniam žmogui, ji turi duoti jam kiek galima daugiau priemonių, kurių pagalba jis galėtų suvienyti savo gyvenimo patirtį į vientisą reikšmės sistemą kartu su broliais, sudarančiais bičiulišką bendruomenę.
Nuo XVII-ojo šimtmečio pabaigos bažnyčios labai ryškiai liko neištikimos šiems tikslams. Tais laikais, kada naujos prasmės ir priklausymo formos buvo reikalingos, nes žmogaus gyvenimui buvo statomi nauji reikalavimai, bažnyčios atsuko nugarą pažangai bei vystymuisi ir pasitenkino senomis atgyvenusiomis formomis. Vietoj kad džiugiai sutiktų “Pasaulietinį miestą” kaip didžiąją iššauką ir progą, bažnyčios pasitenkino ji pasmerkti. Užuot pastebėjusios, kad miestas savo prigimtimi atstovavo aukščiausias ir tauriausias žmonių aspiracijas pilnai žmogiškam gyvenimui, bažnyčios laužė sau rankas, pasibaisėdamos, ką miestas padarys tradicinei religijai.
Krikščionybė turi specialių problemų ir ypatingų progų mieste, nes ji savo prigimtimi yra pranašiška, t. y. nesuteikianti visiems laikams pilnai atbaigtą, sukietėjusią prasmę ir ryšius, bet reikalaujanti nuolatinės kelionės į jų gilesnį supratimą. Krikščionybė verčia žmones eiti j naujus prasmės ir ryšio derinius, labiau tinkančius žmogaus kelionei į galutinį tikslą. Didžioji paskutinių trijų šimtmečių tragedija krikščionybėj yra ta, kad šis dinamiškas, pranašiškas elementas buvo užmirštas. Religinė tradicija, kuri savo esme turėjo būti nudžiuginta miesto visuomenės augimo tempu, kuri savo prigimtimi turėjo būti tos pažangos priekyje, save sušaldė į sukietėjusias vienos kultūros formas ir visiškai pamiršo, kad ji gali sau būti ištikima tiktai tada, kai ji yra piligrimų liaudis. Jei dabartinis atsinaujinimas Katalikų Bažnyčioje turi reikšmę, tai ta reikšmė yra dar kartą atrasti krikščioniškoj tradicijoj tą visiškai nepamainomą dinamiškąjį elementą. A.L.
Neseniai vykusioje mūsų veiksnių konferencijoje Niujorke buvo aptartas Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo jubiliejinių 1968 metų veiklos planas. Tenka pasidžiaugti, kad pagaliau įvertinama planavimo reikšmė bei svarba tolimesnės ateities darbams. Ligi šiol to labai stokota lietuviškame išeivijos gyvenime. Planavimas rodo, jog pradedame perprasti pastovesnį išeivijos pobūdį ir tiksliau įžvelgiame į dabartinę padėtį.