Interviu su Jėzuitų Ordino generalinėje kongregacijoje dalyvavusiu lietuvių jėzuitų išeivijoje vyresniuoju tėv. Bruno Markaičiu, S. J.

     KLAUSIMAS: Kokie Jūsų įspūdžiai apie naująjį generolą?

     TĖVAS MARKAITIS: Tėvas Arrupe yra nepaprastai socialus, mėgsta žmones, su jais būti, kalbėtis. Tai, aišku, yra didelė pagalba valdant Ordiną. Savo nusistatymu yra šių laikų žmogus. Moderuotas ta prasme, kad yra jau 60 metų ir moka pasverti dalykus. Žino ir metą ir vietą, kur ką pasakyt. Tikrai turi diskrecijos dovaną. Nuolankus žmogus. Pažįstu jį jau kelis metus, ir mano pirminis įspūdis nepasikeitęs. Jei nueini pas jį pasikalbėjimui, nejauti, kad jis jau nerimauja, kad turi keltis ir palikti jį jo svarbioms pareigoms. Pirmiausiais mėnesiais turėjo vargo su spauda. Kelis kartus kalbėjo nepasirašęs, ir jam išslydo keletas frazių, kurias žurnalistai savaip interpretavo. Dabar jis atsargesnis, nes pamatė, kad žurnalistai vienaip klausosi Japonijos provincijolo, o kitaip jėzuitų generolo.

     Jo stiprybė yra santykiuose su žmonėmis. Jis nėra raštinės žmogus. Turi gerą analitinį protą — greit pastebi ir randa sprendimus. Begalinės energijos žmogus — pasitenkina 4-5 val. miego. Turi daug humoro — lengvai juokiasi. Man atrodo, kad iš tų kandidatų, kurie figūravo rinkimuose, tėvas Arrupe yra pats geriausias parinkimas. Jis mato šių dienų problemas ir be jokių sunkenybių naudojasi pačiom moderniausiom priemonėm. Žmogus atviras ne tik naujom idėjom, bet ir mūsų laikų kultūrai, kuri yra paveikslo-vaizdo kultūra. Apie patį Ordiną, apie jėzuitus galvoja santūriai, realistiškai. Tačiau yra įsitikinęs, kad Ordinas gali daug nuveikti, jei supras savo vietą ir savo misiją moderniame pasaulyje.

     KLAUSIMAS: Ką reiškia Bažnyčios atsinaujinimas pačiai jėzuitų Draugijai?

     TĖVAS MARKAITIS: Vatikano II Suvažiavimas vienuolynams stato dvejopą reikalavimą: 1) jie turi pasilikti ištikimi savo steigėjams, jų vizijai ir idėjoms. 2) jie taip pat turi prisitaikyti prie šių laikų. Visa tai labai lengva — ant popieriaus. Ką tai reiškia mūsų atvejuje? Ordino steigėjas gyveno prieš 400 metų, dar feodalinėje santvarkoje. Savo laikams jis buvo labai modernus ir pažangus žmogus. Jei mes norėtume tęsti feodalistinę tradiciją, tai tada, aišku, pasidarytume anachronizmai. Jei mes esame ištikimi savo steigėjui, tai ne dėl to, kad norime būti ištikimi jo laiko santvarkai ir vertybėms, bet jo vizijai ir idealams. Jo gi vizija buvo tokia pažangi savo tikslais, idėjomis ir priemonėmis, kad net šiandien mes su pagrindu joje ieškome įkvėpimo ir paskatinimo.

     Iš kitos pusės, turime prisitaikymo problemą. Vėl ant popieriaus visa atrodo lengva. Štai jau Pijus XII vienuoles ragino pritaikyti savo rūbus moderniems laikams, o iki šiol problema dar retai kur yra išėjusi iš diskusijų stadijos. Kodėl prisitaikymas toks problematiškas? Pirmiausia, kad mes Bažnyčioje nesame pripratę prie eksperimentų. Mes norim gauti iš karto atbaigtą produktą. Bet kaip gausi atbaigtą produktą, jei neeksperimentuosi? Todėl mes turėsime pasirinkti eksperimentų kelią; jie bus prižiūrimi, autorizuojami, ir ves prie naujų idėjų realizavimo. Kongregacija palieka vietos tokiems eksperimentams, suteikdama provincijolams daugiau galių.

     KLAUSIMAS: Kaip jėzuitai supranta popiežiaus Ordinui skirtą užduotį — kovą prieš ateizmą?

     TĖVAS MARKAITIS: Kova nereiškia žygį ant balto žirgo; vienoje rankoje kryžius, o kitoje kardas. Čia kova su ateizmu suprantama kaip pozityvus dalykas, būtent, noras savo vertybėmis pasidalinti su tais žmonėmis, kurie tų vertybių neturi, kurie jų ieško. Kovoti prieš vertybių stoką tegalime tik duodami ką nors pozityvaus. Šiais laikais ypač svarbus menų klausimas. Mes turėtume turėti jėzuitų, kurie kultūra, menais, o ne propaganda, atsvertų kūrybą tų žmonių, kurių vertybės yra menkesnės rūšies.

     Kova su ateizmu kartais neteisingai suprantama, Ypač jei tuo žodžiu išreiškiame tam tikros rūšies bendradarbiavimą. Kartais ateistinio nusistatymo žmonės ateina pas mus ir sako: jūs pasišventę Dievui ir žmonėms, bet ką jūs tiems žmonėms duodat? Ką jūs darot badaujantiems Indijoj? Ką jūs darot kultūros baruose? Kai kuriuose kraštuose tokios rūšies bendradarbiavimas yra būtinybė.

     KLAUSIMAS: Spaudoje ir kai kuriose generolo kalbose minima paklusnumo krizė Ordine. Koks Jūsų žvilgsnis į tai?

     TĖVAS MARKAITIS: Šiais laikais mes turime labai stiprią bendruomenės sąvoką. Vienuolis, kunigas ar iš viso tas, kuris gyvena po paklusnumu, šiandien jaučia reikalą nebūti vien tiktai įrankis, bet gyvas ir produktyvus bendruomenės narys, kuris dirba bendram gėriui, kuris nori būti to bendro gėrio dalis, kuris nori ir pareikšti, ir apginti savo nuomonę. Todėl jį reikia gerbti, su juo skaitytis. Vadinasi, paklusnumo krizė ar sunkenybės, kurias šiandien matome, reikalauja, kad pervertintume viršininko ir bendruomenės nario funkcijas. Šiandien viršininkas turi eiti prie bendruomenės nario visai kitu keliu, kad bendruomenės narys galėtų visai laisvai ir atvirai komunikuoti, laisvai pasikeisti nuomonėmis; kad jie abu stengtųsi pažinti Dievo valią ir abu rastų priemones jai įvykdyti.

     Paklusnumo problema yra visur. Mat, sumažėjo pagarba autoritetui, ypač jaunoje kartoje. Tas, aišku, atsiliepia ir Ordine. Kongregacijoje turėjome daug diskusijų, kaip sustiprinti komunikaciją tarp valdžios ir tų, kurie yra po valdžia. Iš kitos pusės, turime tradiciją ne tik paklusnumui, bet ir susiklausymui, nes nuo pat pradžios Ordinas buvo pasiruošęs dirbti ten, kur žmonių gerovė šaukė, ypač jei to reikalavo Bažnyčios autoritetai. Susiklausymas mūsų Ordinui buvo gyvybinis reikalas, nes tai reiškė pasiruošimą ir pastangas dirbti bendrą darbą. Ir dabar klausimas statomas ne paklusnumui, ne susiklausymui, bet jų interpretacijai naujųjų laikų šviesoje.

     KLAUSIMAS: Ko gali dabartinis pasaulis tikėtis iš Ordino?

     TĖVAS MARKAITIS: Gali tikėtis didesnio realizmo, stiprių pastangų priartėti prie modernaus pasaulio, jo žmonių ir problemų. Gali tikėtis didesnio bendradarbiavimo su pasauliečiais, ir tas bendradarbiavimas būtų tarp lygių, pasidalinant darbo sritimis, net perleidžiant kai kurias institucijas pasauliečiams, jei jie tai galėtų geriau padaryti.

     KLAUSIMAS: Kokios pasėkos iš Generalinės Kongregacijos matomos lietuvių jėzuitų veiklai?

     TĖVAS MARKAITIS: Mes ne tik pasiliekame nepriklausoma organizacija, bet mūsų darbui skiriamas ypatingas dėmesys. Mes pripažįstami kaip savarankiškas vienetas, turįs savo jurisdikciją, savo nuosavybę, savo specifiškus uždavinius. Visa tai nauju supratimu ir nauju nuoširdumu yra respektuojama, nes šiandien ypatingai aiškiai matomas mūsų darbų prasmingumas.

     Mes, būdami jėzuitų Ordino dalimi, bandysime kongregacijos dekretus pritaikyti savo gyvenimui, savo darbams. Tęsime savo darbus, kurie yra skirti lietuviams, lietuvybės išlaikymui, lietuviškos religinės dvasios ir kultūros praturtinimui. Šių tikslų sieksime sąmoningai, atsižvelgdami, be abejo, į tuos kraštus, kuriuose gyvename, ir būdami atviri naujoms idėjoms, atviri toms kultūroms, kurių įtakoje statome savo ateitį. Neturime kitos išeities: turime įleisti šaknis į tą kraštą, kuriame mes gyvename, kad taptume jėga, su kuria kiti skaitytųsi ne vien dėl to, kad mes esame lietuviai, bet kad mes esam lietuviai, kurie sugeba būti naudingi kitiems žmonėms, kurie įstengia ką nors naujo pasiūlyt, ką nors reikšmingo, svarbaus nuveikti. Mes vieni to negalėsime padaryti. Mums šiandien labiau negu bet kada reikia pagalbos, ypatingai naujų pašaukimų. Mums reikia pagalbos pašaukimų keliu, pasauliečių apaštalavimo keliu, taikos tarnybos keliu, kad mes galėtume visus minėtus uždavinius atlikti sėkmingiau, plačiau, greičiau.    ***