(“Laiškuose Lietuviams” ši knyga jau buvo paminėta 1966 m. spalio nr., 390 p.)
Knyga labai vertinga, nes lietuvių kalba nėra daug literatūros apie Rytų Bažnyčią ir jos pamaldumą. Autorius daug skaitęs ir daug galvojęs. Skaitytojas gi, nedaug apie tuos klausimus žinąs, su pasitenkinimu priima autoriaus mintis bei jo duodamas žinias ir tuo praturtina savo dvasią.
Tik gal ne visa įtikina. Pavyzdžiui, palyginimas tarp vakarietiško “Kristaus sekimo” ir rytietiško “Gyvenimo Kristuje” (128-141 psl.). Tiesa, labai dažnai mums teko girdėti, kad vakariečiai katalikai, kaip bendrai gyvenime, taip ir pamaldume, yra daugiau aktyvūs (t. y. jie aktyviai seka Kristumi), rytiečiai stačiatikiai gi daugiau pasyvūs (jie priima Kristaus duotą dvasinį gyvenimą). Autorius, atrodo, daugiau yra susižavėjęs rytietiška pamaldumo forma, bet visą tą rytietišką pamaldumą išveda tik iš vienos XIV-ajame amžiuje parašytos knygos (N. Kabasilo “Gyvenimas Kristuje”). Skaitytojui gali susidaryti įspūdis, kad nieko daugiau Rytuose ir nėra; bet jeigu jam žinomas askezės mokslo rinkinys “Filokalija” (rusiškai, “Dobrotoljubije”), kur tiek pabrėžiamas reikalas kovos prieš blogus palinkimus ir nuodėmes, jis gali suabejoti rytietišku pasyvumu. Galų gale juk ir pats Kabasilas reikalauja aktyvumo ir pastangų iš žmogaus pusės, kaip autorius nurodo 137 psl.
Nelabai įtikina ir autoriaus tvirtinimas: “Bet kokios privatinės... praktikos... Rytuose netenka reikšmės., trijų Sakramentų akivaizdoje” (136 psl.). Apie Krikštą ir Sutvirtinimą čia nekalbėsim (ir Rytuose, ir Vakaruose šie Sakramentai teikiami tik vieną kartą), bet skaitytojui atrodo, kad Eucharistija Vakaruose tikrai ne mažiau vertinama. Juk rytietis stačiatikis, net ir pamaldus žmogus, net ir vienuolis, priima Šv. Komuniją tik vieną kartą (ar tik keletą kartų) į metus. Daugelis vienuolių skaito sau kafizmus (psalmes), gieda mišparus, pasninkauja, bet neturi kasdieninių Mišių.
Gal būt, pagal stačiatikių senuosius autorius, privatinės ir nesakramentalinės pamaldumo praktikos vertinamos mažiau, negu Eucharistijos Sakramentas; bet stebint pačių stačiatikių gyvenimą susidaro įspūdis, kad jie visokius molebnus, panichidas ir akafistus mėgsta ne mažiau, negu vakariečiai litanijas ir rožančių. Paprastam stačiatikiui parsinešti namo verbą iš bažnyčios, ar išgerti pašventinto vandens Dievo Apsireiškimo (Trijų Karalių) šventėje, ar pašventinti velykinius kiaušinius dažnai brangiau, negu dalyvauti Mišiose ar priimti Šv. Komuniją. Net Velykų naktį, atgiedoję šimtą kartų “Christos voskrese” ir pašventinę velykinius valgius, daugelis žmonių jau eina namo, nelaukdami Mišių.
Iš viso, galima sakyti, kad visas rytiečių ir vakariečių pamaldumo skirtumas daugiau išorinis, bet ne esminis; daugiau skirtumo žodžiuose ir išsireiškimuose, negu pačiame dvasiniame gyvenime. Ir vieni ir kiti yra krikščionys, Kristaus mokiniai, kurie ir Kristaus išganymo malonę priima, ir savo žmogiškomis pastangomis prie išganymo prisideda.
Vincentas Pupinis,S. J.