18 - Meilė gyvenimo ir literatūros šviesoje
ALFONSAS GRAUSLY S
1961 m. šio žurnalo puslapiuose ("L. L.", 4 ir 5 nr.) esu dviem straipsniais paminėjęs Rabindranath Tagorę, tą visur ir visiems žinomą indų rašytoją, jo šimtmečio gimimo sukakties proga. Tuose straipsniuose esame pažvelgę į jo kūrybą ir jos pagrindines temas. Šiame straipsnyje pasvarstysime jo meilės poeziją.
Šiuo metu Upsaloj, Švedijoj, gyvenanti talentinga latvė rašytoja Zenta Maurina vokiečių kalba parašytoje savo knygoje "Nord-und südliches Gelände — Schwedische Tagebücher" Tagorės meilės lyriką charakterizuoja kaip pačią švelniausią visoje jai žinomoje meilės poezijoje. Spręsti gi šį klausimą ji turi teisę, nes savo skaitlingose knygose ji labiausiai domisi pasaulio literatūra.
Norėdami susipažinti su R. Tagorės meilės poezija, turime prieš tai mesti žvilgsnį į tas pagrindines rašytojo nuotaikas, kurios tą poeziją įkvėpė, būtent, į jo pagarbą grožiui ir moteriai, nes tik tada labiau paaiškės ir jo meilės poezijos turinys.
GROŽIS
R. Tagore yra didelis grožio mylėtojas ir todėl to grožio perlų yra pilna jo visa kūryba. To grožio ypač apstu jo poezijoje; grožis — tos poezijos dvasia ir gyvybė. Todėl į klausimą "kas yra poezija?" jis atsako: "Viskas, kas man duoda estetinio pasigėrėjimo,... yra poezija".
Net nedaug nusimanąs apie grožį negali jo nepastebėti R. Tagorės kūryboje, kai ją paskaitęs pamato, kokį didelį vaidmenį vaidina joje gėlės. O juk gėlės — tai pats charakteringiausias, greičiausiai pastebimas grožio pasireiškimas gamtoje. Tų gėlių ypač daug jo poezijoje; gėlių, kurios, anot jo, siunčia į pasaulį jau nebegrįžtančius pas jas kvapus, kurios dejuoja ir kvėpuoja, renka rasą ir panardina sielą svajonėse. Nenuostabu, kad to susisvajojimo dėka jam besijuokiančios ir besibučiuojančios lūpos panašios į gėles, kad moters švelnios rankos jam lotosai, kad besišypsančios akys — tai pražydusios akys, o pavasaris — tai mergaitė, kurios sari sterblėje pilna gėlių... Jis norėtų, kad ir jo širdis virstų gėle, kuria jis galėtų jos plaukus papuošti, kad jo tariami žodžiai žydėtų tartum gėlės...
Savo ilgesniuosiuose straipsniuose "Grožis" ir "Grožis ir literatūra" vertindamas grožį, jis gretina jį su gėriu, nss juodu vienas kitą atbaigia. Grožis yra Dievo turtų gamtoje apsireiškimas... Tas grožis veikia ir doroviniai, nes jis silpnina mūsų dvasią pančiojantį geidulingumą, neleisdamas jam virsti mūsų vienintele dievybe... Be to, kasdienių būtinų reikalų tenkinime yra ko tai, kas žemina mus, bet, kadangi grožis yra virš būtinumo, jis saugo mus nuo to pažeminimo... Grožis moko mus susilaikyti. Jis duoda jėgų nugalėti kūno palinkimus... Meilės ištikimybė reikalauja susilaikymo, bet tik to susilaikymo dėka galima pasiekti slaptą meilės grožį... Tik švarios sielos žmogui leista grožį matyti... Jei nori gėrėtis grožiu, slopink savyje malonumų geismą... Susilaikymas paruošia mus grožiui suvokti.
Čia suminėtame antrame straipsnyje apie grožį R. Tagore tvirtina, kad grožio suvokimas mums paverčia tiesą džiaugsmų šaltiniu. Anot jo, grožis visuose jo pasireiškimuose yra įamžintas literatūroje. Tasai grožis mūsų laikinume mums padvelkia amžinybe, mūsų kasdienybėje — stebuklu, jo dėka pasaulio daina skamba mūsų sielose ir grožis padeda mums giliau įsiskverbti į tiesą. Mes tiesiogiai nematome grožio kaipo tokio, bet per jį matome visą pasaulį: švelni grožio melodija skamba vandenyje, sausumoje, danguje ir visatoje... Tai, kas įprasta, atrodo mums paprasta, bet, rašytojui nušvietus tai menišku gabumu, mes pradedame suprasti, kad tai nepaprasta: jo grožis ir vertingumas išreiškiamas gražiu įrėminimu... Esu tvirtai įsitikinęs, kad grožio suvokimas mums duotas tam, kad sujungtume savo sielą tvirtu ir amžinu ryšiu su tiesa... Mes pažįstame žmogų ne iš to, ką jis moka, bet iš to, kuo jis džiaugiasi...
Tai vis R. Tagorės samprotavimai ir mintys, rodantys jo grožio branginimą.
MOTERIS
R. Tagore labai gerbia ir kone garbina moterį bendrai, o taip pat ir moterį kaip žmoną ir motiną.
Nepamirškime, kad tais laikais, kada R. Tagore kūrė, Indijos moteris buvo pavergta ir sukaustyta visokių tradicijų. Tagore gi visokiais būdais ją aukština prozoje ir poezijoje, pabrėžia jos prigimties dvasios turtus ir net kelia jos pranašumą prieš vyrą.
Savo ilgesniame prozos kūrinyje "Ben-galija" Tagore net sako: "Aš neseniai supratau, kad vyras tėra pusiau užbaigtas, o moteris yra tobulas tvarinys, nes ji labiau gamtos tvarinys, skirta specialiam uždaviniui, nuo kurio jos negali atitraukti niekas kitas... Jos siekiai ir elgesys neatidalomi vienas nuo kito, kaip kvapas ir gėlės... Už tai moteris nei abejoja, nei svyruoja, gi vyro charakteryje yra daug nelygumų... Moteris buvo sutverta motinystei, vyras gi neturi tokio aiškaus paskyrimo ir todėl negali pasiekti tokio tobulo grožio". Toje knygoje jis moteris vadina "kantriomis kentėtojomis".
Straipsnyje "Moteris" R. Tagore kalba apie moters prigimties turtus, apie ypatingą jai prigimties suteiktą dovaną "padaryti kilniu ir patraukliu visa, ką tik ji paliečia". Todėl jis labai apgailestauja, kad mūsų civilizaciją kūrė tik vyrai ir todėl ji liko nuskurdinta, nes "jai truko turtų, kurie glūdėjo moters sieloje". Nenuostabu tad, kad jo prozos kūriniuose beveik visos vaizduojamos moterys yra geros, simpatiškos.
Poezijos knygoje "Mochua" jis, tarp kitko, keliolikoje eilėraščių nusako įvairias gerąsias moters sielos ir širdies savybes. Kiekvienam tų eilėraščių jis duoda skirtingą, atitinkantį vis kitą moters savybę pavadinimą.
Jau pats vardas "Mochua" šį tą pasako, nes tai reiškia kvapių žiedų medį, iš kurio daromas stiprus vynas. Šiuo vardu jis norėjo pavaizduoti ir išvidinį meilės grožį, kuriuo svaigsta žmogus. Iš viso indų liaudies padavimai gretina moterį su kai kuriomis gėlėmis. Taip pvz. Ašoka (sanskritiškai, liepsna) medis, kuris žydi smulkiais rausvais žiedais ir yra laikomas šventu (iš jo žiedų pinami vainikai religinėms iškilmėms), anot padavimų, pražysta, kai yra paliečiamas gražios moters kojos.
Tos poezijos knygos eilėraščius R. Tagore skiria moteriai vis nauju pavadinimu: Švelniajai, Žvilgsnio Pasaldintojai, Mįslingajai, Svajotojai, Dainininkei, Sodininkei, Gailiaširdei, Džiaugsmui ir t. t. Šiame paskutiniame eilėraštyje jis džiaugiasi moters teikiamu džiaugsmu; jos
dainuojančiu juoku bei muzikaliu balsu,
jos rankų švelnumu bei baltumu,
kurie gali lenktyniauti su lengvai pražydusiu lotosu,
Poezijos knygoje "Kelias" (Bithika) eilėraštyje "Mergaitė iš santalų giminės" jis gėrisi mergaite darbininke, dirbančia prie jo namų statybos, gėrisi jos eisena ir, susirūpinęs jos ateitimi, mergaitę vertina:
Rūpestinga, meili ir švelni,
pražydo, išsiskleidė tartum gėlė.
Pasiryžimas aukotis— tai jos jėga.
Eilėraštyje "Prieblanda" R. Tagore gėrisi nepažįstamos moters darbštumu, kuri neatsitiesdama visą dieną dirba, o, tamsai nužengus, drauge su naktimi budi...
Knygoje "Jos atsiminimai" (Saran) jis keliolikoje eilėraščių išsako tą sunkią nuotaiką, kuria jį prislėgė mylimos žmonos mirtis ir jųdviejų bendro gyvenimo prisiminimai. Jam atrodo, kad visa gamta liūdi su juo. Jis prisimena, "su kokia meile ir kokiu darbu ji kūrė mylimą šeimos židinį" ir kaip
nuolankiai tyli, lengvai tu čiuožei perkiekvieną akimirką,
giliausios pagarbos pilna...
visas tavo grožis taip nuostabiai praspindėjo.
Jos išsaugoti ir jo surasti jųdviejų susirašinėjimo laiškai, anot jo, "gyvi ir kvėpuoją".
O Moterie, atėjusi tik valandėlei pas mane,
visų aš paslapčių atošvaistas pasiekiau per tave!
Jis todėl nori, kad
kančia dėl tavęs, lai nusileidžia į mano vargšę dvasią
ir visą mano gyvenimą lai apsupa migla.
(Jis) gyvena, jos paveikslą saugodamas sieloje...
jai tapus jo antrąja siela-
Kitoje poezijos knygoje, atrodo, kad R. Tagore vėl grįžta prie mirusios žmonos "Ištuštėjęs namas" eilėraščiu, kuriame prisimena, kad, jai gyvai esant,
Danguje tada šviesa negesdavo,
juodų akių spindėjimo jos uždegta.
Bangavo jos plaukai kvepėdami
ir dvelkė jie rojaus kvėpavimu.
Poezijos knygoje "Mažytis Bholonath" eilėraščiu "Prisiminimai" jis garbina motiną: jis prisimena jos atidų ir švelnų žvilgsnį, nukreiptą į jį, ir tas žvilgsnis jam uždengdavo dangų. Tie laikai, kai jis sėdėjo pas ją ant kelių, buvo auksiniai laikai...
Pagaliau, jo pagarbą moteriai ir jos vertinimą liudija kad ir tie jo poezijos knygų penki muzikalūs sakiniai: (keturi pirmieji iš "Užskridusiųjų paukščių", o penktasis iš "Sodininko"):
Moterie! Kai tu triuši tarp naminių rūpesčių,
tavo sąnariai dainuoja tartum kalnų upelis tarp akmenėlių.
Moterie! Savo grakščiais pirštais tupalietei mano daiktus
ir tartum muzika atsirado tvarka.
Moterie! Kaip jūra apsupo žemę,
taip tu apglėbi pasaulio širdį savo ašarų gelme.
Moterie! Tavo juokas— tai gyvenimošaltinio muzika.
Moterie! Tu ne tik Dievo, bet ir vyro kūrinys:
jis amžinai apdovanoja tave savo sielos grožiu.
Poetai audžia tau rūbus iš aukso svajonių siūlų;
tapytojai amžinai tau teikia tavo pavidalams naujo nemarumo...
Jūra duoda perlus, kasyklos— auksą,
vasaros sodai — gėles, kad puoštų ir apvilktų tave
ir padarytų tave dar brangesnę.
Vyrų širdžių troškimas nušvietė Tavo jaunystę.
Tu esi svajonė ir drauge moteris.
MEILĖ
Gausi Tagorės poezija, talpinanti daugiau kaip tūkstantį eilėraščių, yra išleista visoje eilėje jo poetinės kūrybos knygų. Už religiniai mistinių eilėraščių rinkinį "Gintanjali" (Songs Offerings), jo paties išverstą anglų kalbon, jis 1913 m. gavo Nobelio premiją.
Labai žymi vieta jo poezijoje yra skiriama meilės temai. Ji pasižymi tiek turinio stiprumu, tiek eilėraščių gausumu. Labiausiai žinoma tik meilei skirta yra jo poezijos knyga "Sodininkas". Daug yra meilės eilėraščių ir jo knygoje "Giesmių sodas". Šios rūšies eilėraščių nemaža ir kituose jo poezijos kūriniuose. Šią temą jis nagrinėja ir savo scenos veikaluose. Dramoje "Chitra" jis vaizduoja meilę kaip gyvenimo įprasmintoją. Lyrinėje dramoje "Czitrangoda" jis garbina moters meilės grožį ir didybę. O ir labiausiai žinomam prozos kūrinyje "Namai ir pasaulis" (praeity išleistam ir lietuvių kalba) stipriai nagrinėjama meilė su jos krizėmis ir bangavimais šeimoje.
Šiame straipsnyje giliau žvelgdami į R. Tagorės meilės poeziją, iškelsime tuos įvairius meilės požiūrius ir pasireiškimus, kuriuos joje surandame, visa tai pagrįsdami tam tikslui išverstomis jo eilėraščių ištraukomis.
Tagorės meilės poezijoje pirmiausia pastebimas meilės ir grožio giminingumas. Jo poezijoje meilė pražysta grožiu, o grožis savo gaivale tarpsta meilėje. Tai suprantama, nes meilė irgi yra grožis, o grožis gimdo grožį. Meilė grožį atranda, jos akys grožiui atsiveria ir net tam tikra prasme ji grožį sukuria, juo apvilkdama mylimą asmenį. Sieloje glūdintį grožio ilgesį meilė vilioja pasireikšti, išsisakyti ir todėl ne vienam meilė virsta jo poezijos įkvėpėja. Neveltui poetas, kreipdamasis į grožį, maldauja:
O groži! Atrask save meilėje,
o ne tau pataikaujančiuose veidrodžiuose.
(Užskridę paukščiai)
Kaip kūną lydi šešėlis, taip grožis seka meilę. Mylėti yra dalinai dvasiniai maitintis mylimo asmens grožiu. Karalienė meilė (tokia ji yra dėl savo visuotinio viešpatavimo žmonių gyvenime!) yra lydima grožio palydovių:
Migla, tartum meilė širdyje, žaidžia tarp kalvų,
sukurdama jų tarpe nelauktų grožybių.
(Užskridę paukščiai)
Nežiūrint kokia ta meilė būtų, laiminga ar nelaiminga, ji virsta grožiu.
Meilės kančia mano gyvenime
tartum bedugnė jūra dainavo.
Meilės džiaugsme tartum žydinčiam sode paukščiai čiulbėjo.
(Užskridę paukščiai)
O juk meilės sukuriamas grožis, savotiškai abstraktus, gal netikroviškas, nes tą jos rodomą grožį mato tik besimylintieji. Tai grožis, kuris nėra tiek aiškus, kad būtų visų matomas. Tik meilės akinius užsidėję temato jį. Juk ir filosofas N. Berdiajevas yra pastebėjęs, kad "tik per meilę tegalima pamatyti žmogaus veido grožį" (Laisvosios dvasios filosofija). O be to, grožis, anot Tagores, mįslingas, nes jis ne vien tik akimis matomas:
Aš jaučiu tavo grožį, tamsioji naktie,
kaip mylimos moters grožį, kai ji užgesina šviesą.
(Užskridę paukščiai)
Tad gal tasai grožis tik meilės sukurtas miražas? Jei, anot poeto, tasai grožis dar ir nepagaunamas, jei tai, kas yra esmingiausia meilėje, amžinai pasilieka tik svajonėse, tad ar visa tai nėra apsigavimas?
Aš laikau jos rankas ir spaudžiu ją prie širdies.
Aš bandau savo glamonėjimais prisipildyti jos žavingumu,
bučiniais pagrobti jos saldžią šypseną,
savo žvilgsniu išgerti jos tamsų žvilgsnį.
Ak, argi tai įmanoma? Kas gali atimti dangui jo mėlynę?
Aš bandau grožį pagauti: jis bėga nuo manęs,
palikdamas mano rankose tik kūną.
Suvargęs ir apgautas, aš traukiuos.
Ar gali kūnas paliesti gėlę, kurią paliesti tegali vien dvasia?
(Sodininkas)
Tagorės poezijos meilė yra tikra, nes persunkta altruizmu, susirūpinimu ne savo likimu ir gerove, bet vien mylimo asmens. Iš čia tos poezijos švelnumas, taigi ir dvasingumas. Mylįs negali pakelti net mylimosios liūdesio, ir tasai liūdesys jį kankina:
Jos liūdnas veidas nuolat mano sapnuose, tartum naktį lietus.
(Užskridę paukščiai)
Susirūpinęs tuo, ką jaučia mylimoji, altruistiniai, o šiuo atveju ir herojiškai nusiteikęs, jis sako:
Jei aš tau nepajėgiu laimės suteikti, palik mane...
. . . atsiskirdamas su tavim, aš pasiliksiu su tavim,
dienas, ilgas naktis— visus gyvenimo metus...
. . . negalvok, kad įskaudinai mane.
(Sodininkas)
Tai altruizmas, kurs neužsimeta, jei nėra mylimas, kurs į akis nelenda, yra taktingas, kad tik nenuliūdintų mylimo asmens. Kitame šio rinkinio eilėraštyje jis tik prašo kai kada prisiminti jį.
Toji meilė, kaip suminėjome, ypatingai švelni, nes labai dvasinga. Tartum epušės lapai, ji virpa švelniu jautrumu. Užtenka tik įsiskaityti į tą besimylinčiųjų nedrąsų kreipimąsi vienas į kitą, į tą pasitenkinimą kad ir mažiausiu palankumo ženklu vienas kitam, į tą norą vien tik kitai pusei tarnauti ir, nieko sau nereikalaujant, vien tik būti šalia... Tokiu švelnumu virpa "Sodininko" pradžia, kai jis pasisiūlo mylimai karalienei tarnauti ir už tą tarnybą tenori tik tokio atlyginimo:
kad man būtų leista liesti tavo mažas rankytes,
panašias į švelnius lotoso pumpurus,
vainikuoti tavo rankų riešus gėlių vainikais
... ir bučiniais šalinti dulkytes,
pripuolamai prilipusias prie tavokojų pėdų...
Kaip švelniai kitu atveju mylintysis prašo meilės aiškumo:
Tu, kuri taip švelniai šypsaisi,
pašnabždėk tylutėliai: išgirs mano širdis, ne klausa.
Aukščiausio švelnumo laipsnio, neįsivaizduojamo eiliniame gyvenime, pasiekia kad ir šis kuklus meilės pasisakymas:
Aš myliu tave, mylimasis. Atleisk manmano meilę.
Aš pagauta, tartum pasimetęs paukštis.
Kai mano širdis suplasnojo, apsiaustas
nukrito nuo jos ir ji apsinuogino.
Pridenk ją savo užuojauta, mylimasis,
ir atleisk man mano meilę.
jei negali mylėti manęs, atleisk
mano kančią...
(Sodininkas)
Visa Tagorės meilės lyrika dėl to jos švelnumo yra kažkas zefyrinio, tai kažkas, kas blaškosi tarp svajonės ir tikrovės: nežinai, ar dar sapnuoji, ar jau budi.
To švelnumo dėka pati meilė ir visi jos eigos tarpsniai, net ir liūdniausi, kaip atsiskyrimas ir meilės mirimas, Tagorės yra suvokiami švelniu grožiu.
Ankstyvoje jaunystėje, tik meilės gimimą nujausdamas, "Jaunystės mylimajai" eilėraštyje jis dėkoja, kad ji į jo gyvenimą įžengė, "nešdama moterišką širdį, tą amžiną moters stebuklą..." (Kelias). To paties rinkinio eilėraštyje "Pakvietimas" jis rašo laišką sykį sutiktajai, kurios kukliai ilgisi, kurios vardo nedrįsta ištarti ir kurios plaukais ir garbanomis vaizduotėje džiaugiasi, jos šaukdamasis:
Ateik ir su tuščiomis rankomis, nedelsk,
nes tavo rankos— tai laimė ir gėris...
Savo meilės poezijoje Tagore suvokia tikrą meilės prasmę. Ilgėdamasis meilės, žmogus, anot jo, faktinai ilgisi išėjimo ne tiek iš fizinės, kiek iš dvasinės vienatvės:
Aš tavęs nekviečiu į savo namus.
Ateik, mano Meile, į mano begalinę vienatvę.
(Užskridę paukščiai)
Net nežiūrint meilės lydinčių kančių, ji yra palaima, nes kentėti dėl kito labai dažnai yra aukštesnė meilės rūšis ir tikros meilės įrodymas.
Meilė! Kai tu pasirodai su kentėjimų žibintu rankose,
aš matau tavo veidą ir atpažįstu tavo palaimą.(Užskridę paukščiai)
Koks gyvenimiškas žvilgsnis į meilę, kurios "džiaugsmai ir kančios beribės ir kurios neturtas bei turtingumas begaliniai" (Užskridę paukščiai).
Ir toji meilė gimsta taip paprastai, "kai rankos susitinka su rankomis ir taip prasideda mūsų širdžių pasaka", kai "tavo apsiaustas, šafrano spalvos apsiaustas, mano akis svaigina" ir taip gimsta meilė, "paprasta kaip daina" (Sodininkas).
Meilės didumą įrodo ilgesio stiprumas: ilgai tveria ilgesys, bet tik valandėlei jis susitikimo nutildomas:
Susitikimo lempa dega ilgai.
Atsiskyrimo akimirką ji užgęsta tuojau.
(Užskridę paukščiai)
Toji lempa dega ilgai prieš susitikimą, nes susitikimo viltis yra pusiau susitikimas. Tuo tarpu tuojau po susitikimo vilties žiburėlis dega blankiau, nes būsimas susitikimas, kad ir artimas, atrodo, tolimas. Po stiprios šviesos prieblanda virsta tamsa.
Tagorės poezijoje grožio audiniu (kad ir su įaustais į jį melancholijos siūlais) yra padengta visa tai, kas dvelkia mirusia ar mirštančia meile. Pasibaigusios meilės švelnus, dėkingumo pilnas atsisveikinimas skamba šitaip:
Tyliau, širdie, lai atsisveikinimo laikas būna saldus.
Lai jis nebūna mirtis, o tik atbaigimas.
Lai meilė virsta atsiminimu, o kančia— daina.
Lai skrydis į debesis pasibaigia grįžimu į lizdą.
Lai paskutinis tavo rankų palietimas būna
švelnus tartum nakties gėlės.
Padelsk, o gražioji Pabaiga, ir paskutinius savo žodžius
ištark tylėdama.
Aš lenkiuos prieš tave ir pakelsiu savo žibintą,
kad apšviestų tau kelią.
(Sodininkas)
Meilei pasibaigus ir vėl pripuolamai susitikus, pajuntamas liūdnas svetimumas:
Ji pakėlė savo dideles akis į mane ir neaiškiai paklausė:
Kaip, mano drauge, gyveni?
Aš norėjau atsakyti, bet mūsų bendra kalba buvo pamesta ir pamiršta.
Aš vis mąsliau ir mąsliau; mūsų vardų negalėjau atsiminti.
Jos akyse pasirodė ašaros. Ji ištiesė man dešinę.
Aš paėmiau ją ir tyliai stovėjau.
Mūsų žibintas, vakaro vėjui sukvėpavus,
suliepsnojo ir mirė.
(Sodininkas)
Skaudus yra nelaimingos meilės atsiminimas — tuo ilgesnis ir stipresnis, kuo meilė buvo didesnė:
O pasauli, aš nuskyniau tavo gėlytę!
Aš prispaudžiau ją prie širdies
ir ji įsmigo dygliais man į širdį.
Kai diena užgeso ir sutemo, aš pamaliau,
kad gėlytė nuvyto— liko tik žaizda.
O pasauli, dar daug kvapių ir puikių gėlių tu turėsi!
Bet praėjo mano laikas jas nuskinti ir
nakties tamsoje neturiu rožės— liko tik žaizda.
(Sodininkas)
* * *
Kaip visa Tagorės lyrika, taip ir jo meilės poezija nėra vien gražios dirbtinos gėlės. Jo poezijoje išreikšti jausmai ir mintys yra jo įsitikinimai. Neveltui tad savo atsiminimų knygoje jis yra pasisakęs: "Poezija yra mano sena mylimoji... nė viena klaidinga gaida nėra suskambėjusi mano poezijoje, kurioje randa prieglobstį pačios giliausios mano gyvenimo tiesos" (Bengalija).