■    Religinė priespauda tebėra

     Komunistams į Romą neišleidus Varšuvos arkivyskupo kard. Višinskio (ir protesto vardan dėl to nevykus kitiems lenkų vyskupams), popiežius Paulius VI, pabrėždamas šį faktą savo kalboje vyskupų sinode Romoje, pareiškė: "Laisvės principai, kurių privalo laikytis modernioji civilizacija, nėra nuoširdžiai vykdomi tose valstybėse, kuriose vyrauja autoritetinė, dažnai totalistinė, praktiškai religijai priešiška valdžios forma... Mes turime jausti didelę vienybę su savo broliais, kurie negali išpažinti savo tikėjimo laisvai, bet kurie savo tylia kantrybe ir krikščioniška stiprybe tvirtai, kartais net herojiškai laikosi Kristaus ir jo Bažnyčios".

     Už geležinės uždangos religinė priespauda tebesiaučia. Tas faktas sovietų dangstomas, bet neįmanoma jo paslėpti. Iš solidarumo broliams tikintiesiems turime tą faktą vis iš naujo kelti pasaulio viešumon, ypač sekančiaisiais, Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo sukakties jubiliejiniais metais.

■    Kas eikvoja...

     Apgailėtina, kad JAV Lietuvių Bendruomenės Tarybos suvažiavime Niujorke rugsėjo 23-24 d. nebuvo svarstomi aktualieji ateities veiklos planai. Suvažiavimo laiką išeikvojo valdybos pirmininko rinkimų kova, užmetinėjimai dėl bendradarbiavimo su komunistais ir tų užmetinėjimų išprovokuoti pasiaiškinimai.

     Tokių užmetinėjimų žalą atskleidė Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdybos vicepirm. St. Barzdukas. Paklaustas, kodėl PLB per mažai atkreipė dėmesio į lietuvius Pietų Amerikoj, Vokietijoj ir kitur, atsakė, kad daug laiko, energijos ir dėmesio suėdė gynimasis nuo tokių neparemtų užmetinėjimų, taip kad nebelieka laiko rimtesniam darbui.

     Šie pavyzdžiai perspėja mus susidrausminti ir be pagrindo komunarais nepravardžiuoti tikrai nuoširdžių visuomenės darbuotojų. Jų darbai kalba už juos. Nepagrįsti priekaištai tik eikvoja mūsų visų energiją, laiką bei jėgas ir tuo pačiu pasitarnauja komunistams daugiau gal, negu kas kita.

■ Liuteris ir katalikai

     Pastaraisiais metais katalikų tarpe persiorientuojama Protestantų Reformaciją pradėjusio Martyno Liuterio atžvilgiu: į ankstyvesnį "sukilėlį" imama žiūrėti teigiamiau. Šįmet spalio 29 d. protestantams minint Reformacijos 450 m. sukaktį, į kai kurias iškilmes įsijungia ir katalikai, pvz. Worcesterio, Mass., vysk. Bernard J. Flanagen tos sukakties pamaldose pasakys pamokslą, o Olympia Fields, Ill., augustinijonai dalyvaus ekumeninėse pamaldose kartu su liuteronais.

     Kai kuriems katalikams šis persiorientavimas yra sunkiai suprantamas. O yra taip: besiginčijantieji yra linkę priešininkus savo ir kitų akyse pažeminti: kas juose gero, nepripažinti, ryškinti, išpūsti jų blogį ar net pridėti nebūtų dalykų. Tik paskui, po ilgo laikotarpio, ginčiui atvėsus, imama objektyviau žiūrėti.

     Panašiai yra įvykę Reformacijos metu, tiek iš katalikų, tiek iš protestantų pusės. Susidarė kai kuriais atžvilgiais netikslios nuomonės, tiek katalikų apie Martyną Liuterį, tiek protestantų apie popiežius. Dabar, ginčams atvėsus ir bendrai pasijutus krikščionims, tenka tai atitaisyti. Ir katalikams tenka pripažinti, kad anuometinėj Bažnyčioj buvo taisytinų dalykų ir kad juos Liuteris stengėsi pataisyti. Antra vertus, ir protestantams darosi aiškiau, kad ne viskas, kas iš popiežiaus, yra bloga, ir kad ne viskas, kas iš Liuterio, gera. 450 m. Reformacijos sukaktis suteikia progą rimtai, objektyviai ir krikščioniškai tai persvarstyti iš naujo.

■    Kliudo, bet reikalingas

     Šiais laikais, kada krikščionių tarpe imama atviriau mąstyti ir kalbėti, galima išgirsti nuostabių idėjų. Štai, kad ir popiežiaus klausimu.

     Popiežius Paulius neperseniausiai prisipažino, kad jis savo padėtimi Bažnyčioje yra didžiausia kliūtis visiems krikščionims susivienyti. Tuo tarpu episkopalų vyskupas C. Kilmer Myers pamoksle tvirtino (ir vėl iš naujo neseniai pakartojo), kad popiežius reikalingas visai Bažnyčiai, kaipo "vyriausias krikščionių šeimos pastorius".

■    Mišrios vedybos

     Naujoje knygoje "Protestant-Catholic Marriages Can Succeed" liuteronas Illinois senatorius Paulius ir katalikė teisininkė Jeanne Simonai, pripažindami religiniai mišrių vedybų sunkumus, bet pasiremdami savo patirtimi, sprendžia, kad jos gali pasisekti — "atsargiai, bet ne beviltiškai". Į tokių šeimų vaikų auklėjimą jie pažvelgia kiek kitaip, negu dabartiniai katalikų Bažnyčios potvarkiai, nurodantys visus vaikus auklėti katalikais. Jie mano, kad vaikų religiją turėtų apspręsti tėvai, atsakydami į du klausimus: 1) kas iš jųdviejų yra religingesnis (tas ir vaikams turėtų pozityvesnės religinės įtakos) ir 2) kokia yra motinos religija (motina iš arčiau vaikus auklėja).

■    Moteriškas žvilgsnis kurijoj

     Keturios vienuolės — amerikietė, anglė, prancūzė ir ispanė — paskirtos į Romos kuriją, katalikų Bažnyčios administracinį centrą. Tai šviežia.

     Negalima sakyti, kad praeity moterų vienuolynų reikalus Bažnyčioj spręsdavo vien tik 70 m. sulaukę kardinolai. Visgi šis paskyrimas yra žingsnis į priekį: "moteriškas žvilgsnis" pro kurijos langus uždės šviežesnį antspaudą ant vienuolynų reformų.

■    O visgi Stalino duktė

     Svetlanai Allilujevai išsižadėjus komunizmo ir pabėgus iš Sovietų Sąjungos, ją pavadinome šiais žodžiais: "Duktė, bet nebe Stalino" ("L. L.", gegužės nr., 179 psl.). Dabar iš josios knygos "Dvidešimt laiškų draugui" paaiškėjo, kad ji visgi liko Stalino duktė: savo knygoje ji Staliną gina ir teisina, jo valdymo metu padarytų žiaurumų kaltę suversdama ant NKVD vedėjo Berijos.

     Londono "Times" literatūriniame priede spalio 5 Svetlanos knyga taip įvertinama: "Kaipo šeimos kronika, Svetlanos knyga sukelia įdomumą; kaipo Kremliaus užkulisių istorija, jos vertė labai maža; kaipo Stalino gynyba, ji yra visiškai neįtikinanti".

■ Hippie mirė, freebie gimė

     Šiom dienom pasaulis tiesiog bėga: vos įsigijai naujos mados drabužį — žiūrėk, jau jis paseno, nes reklamuoja kitą. Tas pats su naujom idėjom bei sąjūdžiais (tik mes, lietuviai, dažniausia pasiliekam prie senovės draugijų).

     Nespėjom nė kaip reikiant susipažinti su beplintančiais hippies, o žiūrėk — spalio 6 San Francisco mieste buvo paskelbta, kad hippie "mirė". Tą pačią dieną simboliškai buvo sudegintas jo karstas su plaukų kuokštėm, sagom ir marijuana. Tuo buvo norima parodyti, kad, visokiems prisimetėliams pagadinus hippie gerą vardą, jie nori jo atsisakyti. Po hippie sudeginimo buvo paskelbta, kad gimė freebie (free-be), laisvūnas.

     Dėl visokių keistenybių hippies buvo sulaukę daug pašaipos iš šiaip normalių žmonių. Visgi buvo balsų ir už juos: net katalikų spaudoj buvo giriama jų pirminė dvasia, kad savo paprastu, maža ko reikalaujančiu gyvenimu jie prieštarauja šių laikų nuasmeninančiai materialistinei sistemai (pvz. vieno JAV vakarų pakrašty tiesiogiai su hippies susipažinusio lietuvio kunigo tvirtinimu, tikrieji hippies nevartoja narkotikų, neelgetauja, bet savo darbu uždirba sau ir kitiems grupės nariams). Buvo tačiau sakoma, kad jiems trūksta vieno esminio šv. Pranciškaus Asyžiečio bruožo — konkretaus darbo.

     Tačiau prie hippies prisišliejo masės eskapstų - pabėgėlių, tinginių ir keistuolių, savo bedarbe ir moraliniu palaidumu sugriovusių tikrųjų hippies gerą vardą.

     Kaip ten bebūtų — hippie mirė ir gimė freebie. Ką konkretaus veiks šis laisvūnas?