Vol. XIX Nr. 11. GRUODIS-DECEMBER

STEBINT IR SVARSTANT    442

AŠ ESU ČIA. JAU KALĖDOS K. Rahner, S. J.    444

LIETUVIŲ KATALIKŲ ORIENTACIJA ŠIŲ DIENŲ GYVENIME — I J. Pikūnas    446

DIDŽIOJI BAŽNYČIOS ŽAIZDA A. Grauslys    449

AR DARBININKAI TAPS ĮMONIŲ BENDRAVALDŽIAIS P. Daugintis, S. J.    454

KUNIGAS, KURIS “UŽKARIAVO VISĄ LIETUVĄ” B. Krištanavičius, S. J.    456

ŠEIMA: Tėve, vis tiek myliu tave    D. Zamboni    459

AKIRAČIAI: Pas. Bažn. Tarybos suvažiavimas H. Dilienė    465

Balsai apie N. Gailiūnienės ir jauno Amerikos lietuvio mintis R. Raslavičienė, Nečikagietė, D. Juodka, N. Gailiūnienė, G. Indreika, J. Kaknevičius    466

Skaitytojai pasisako apie “Laiškus Lietuviams”    468

Reikia Centro, išjudinančio eilinį kataliką    j. s.    472

KRIKŠČIONIJA: Po “Humanae vitae” enciklikos    K. T.    473

JAUNYSTĖ: Apie jauno Amerikos lietuvio laišką    474

ANAPUS    Paruošė M. Banėnas    476

ŠYPSANTIS: Ir suprask tu juos, žmogau Paruošė Al. Pr.    477

1968    M. “L. L.” TURINYS    478

FILMAI: “Belle de Jour” (rec.) S. Semėnienė    481

Filmus suglaustai vertinant    481

KNYGOS: Nepaprasta pažintis (“The Hobbit”) N. Jankutė    482

ATGARSIAI    484

Šio numerio iliustracijos: J. Neimanienės fotografijos (viršelio 1 psl., 450, 461-464), Alg. Kezio, S. J., fotografijos (441, 445, 475), tėv. J. Kipo, S. J. atvaizdas (456). 441 psl. fotografijoj vaizduojami P. Vaitaitienės sukurti 1967 m. Zapolio parodoj premijuoti lietuviški šiaudinukai-papuošalai.

LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.

Vyriausias redaktorius — Kęstutis Trimakas, S. J. Redakcinis kolektyvas: Gintarė Ivaškienė, Stasys Yla, Algimantas Kezys, S. J. (foto redaktorius), Vaclovas Kleiza, dr. Arūnas Liulevičius, Aušrelė Liulevičienė, Zita Sodeikienė (meninė priežiūra), Nijolė Užubalienė, Juozas Vaišnys, S. J. (kalbos priežiūra). Administratorius — Petras Kleinotas, S. J. Adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. U.S.A. Telefonas — RE 7-8400. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Connecticut. Prenumerata 1968 m. — $4.00;

1969    m. — $5.00.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $4.00, single copy 40c. Second-class postage paid at Chicago, Illinois, and at additional mailing office.

■ Jau mūsų tarpe

     Žalios eglutės. Žvilga papuošalai. Degančios žvakutės. Sentimentali muzika... Storas raudonskvernis baltabarzdis. Sveikinimai. Dovanos. Šventiška nuotaika... Kalėdos...

     Ar tai Kalėdos? Jos juk Gimtadienis. Bet kas dabar prisimena tą, kurio gimimo diena švenčiama? Jos juk Džiaugsmo šventė. Bet kas dabar džiaugiasi ne smagumais, bet Džiaugsmu, kuris turi trykšti, švenčiant Gimtadienį.

     Smagumai — silpni ir trumpalaikiai. Juos patirdamas, tik laikinai pamiršti didžiąsias žmonijos problemas... Badas Biaf-roj, karas Vietname, krizė ir vidinis konfliktas Katalikų Bažnyčioj, neteisingumas Lotynų Amerikoj (žr. A. Grauslio str. šio "L. L." nr. 449 psl.), dvasinis skurdas mūsų aplinkoj (žr. J. Pikūno str. šio "L. L." nr. 446 psl.), religinė ir politinė nelaisvė Lietuvoj, Čekoslovakijoj ir kituose kraštuose už Geležinės Uždangos.

     Galios negerovėms žmonijoj pašalinti ar, jų tuo tarpu negalint pašalinti, stiprybės ir paguodos tegali atnešti pasaulin atėjęs Gimusysis. Jis jau atėjo ir yra mūsų tarpe — čia tikro Džiaugsmo priežastis.

     Kad tikrosios Kalėdų prasmės nepamirštume ir kad tikrojo jųjų džiaugsmo patirtume, Gimusiojo vardu viens kitam padėdami, jis pats mums nuolatos kartoja: "Aš esu čia. Jau Kalėdos" (žr. šio "L. L." nr. 444 psl.).

■    Mitai ir uždaviniai

     Amerikos Lietuvių Romos Katalikų Federacijos naujoj valdyboj vyrauja (nei vienos moters!) vadinamieji jauni akademikai. Tas faktas sudaužo JAV lietuvių katalikų aukščiausiai vadovybei nelabai malonius mitus, kad Federacija yra "senių" ir "krikdemų" lizdas.

     Prieš naująją valdybą stovi didelis uždavinys — sudaužyti kiek rimčiau pagrįstą frazę, kad Federacija yra "galva be kūno" (čia įsidėmėtinos j. s. mintys: "Reikia centro, kiuris pajudintų eilinį kataliką; žr. "L. L." šio nr. 472 psl.).

Savo knygoje “Kleines Kirchenjahr” teologas Karl Rahner, S. J., nurodo, kad Kalėdų šventėms prasmę duoda tik Kristus. Tuos svarstymus jis užbaigia lyg paties Kristaus mums sakomais žodžiais, kuriuos skiriame žurnalo skaitytojams, linkėdami Jojo artumo visada.

AŠ ESU ČIA. Aš esu su jumis. Aš esu jūsų gyvenimas. Aš esu jūsų laikas. Aš esu jūsų kasdienės rutinos prieblanda. Kodėl jūs jos nenešat? Aš verkiu jūsų ašaromman gi išliekit savąsias, mano vaikai. Aš esu jūsų džiaugsmas. Nebijokit būti laimingi, nes nuo tos akimirkos, kai aš ėmiau verkti, gyvenimo standartu tapo džiaugsmas, kuris yra daug tinkamesnis už nuogąstavimą ir sielvartą tųjų, kurie manos neturį vilties. Aš esu akligatvis visų jūsų takų, nes, kada tik jūs nebežinot, kaip toliau eiti, tada jūs pasiekiate mane, neišmanėliai vaikai, nors jūs to nė nesuvokiat. Esu aš ir jūsų nuogąstavimuose, nes jais dalinaus su jumis, juos iškentėdamas. Taip darydamas, net nebuvau didvyriu pagal pasaulio išminti. Esu jūsų ribotumo kalėjime, nes mano meilė padarė mane jūsų kaliniu. Kada jūsų norai nebesusibalansuoja su jūsų gyvenimo patyrimu, tada aš esu toji neišspręstoji liekana. Ir žinau, kad toji liekana, kuri jus taip išmuša iš vėžių, iš tikrųjų yra mano meilė, kurios dar nepažįstat. Esu aš tuose dalykuose, kurių jums reikia. Juos gi jau iškentėjaudabar jie perkeisti, bet iš mano širdies neištrinti. Esu ir jūsų didžiausiam nuopuoly, nes šiandien ėmiau leistis pragaruosna. Esu ir jūsų mirty, nes Šiandien ėmiau mirti su jumis: juk gimiau ir neatsisakiau nė mažiausios tikros mirties dalelės.

Jei jūs spręstumėt apie ateiti tik pagal save, jūsų pesimizmas neturėtų ribų. Tačiau nepamirškit, kad jūsų ateitis yra jau mano dabartisdabartis, prasidėjusi šiandien ir niekad nebepraeisianti. Iš tikrųjų, jūs planuojat realiai, jei pasitikit mano optimizmu, kuris yra ne Utopija, bet Dievo tikrovė. Šią tikrovęnesuvokiamą mano visagalės meilės stebukląsaugiai ir tvirtai paslėpiau jūsų pasaulio šaltam tvarte. Aš esu čia. Ir šio pasaulio nebepaliksiu, nors manęs jūs dabar ir nematot. Kada jūs, vargšai mirtingieji, švenčiate Kalėdas, tada viskam, kas tik yra pasauly, ir viskam, kas jūs esat, pasakykite tik vienapasakykit man: “Tu esi čia. Tu esi atėjęs. Tu esi atėjęs į visa. Net į mano sielą. Netgi ir užu mano niekšybės užsispyrimo, kuris nenori leistis būti atleidžiamas”. Pasakykit tik viena ir tada jums irgi bus Kalėdos. Pasakykit: “Tu esi čia”. Ne, nereikia nė to sakyti. Juk aš esu čia. Jau Kalėdos. Uždekit žvakes. Joms būti kur kas prasmingiau, negu tamsai. Jau KalėdosKalėdos, kurios tęsis amžinai.

Iš Karlo Rahnerio, S. J., Kleines Kirchenjahr

 

 

     Lietuviai išeiviai Amerikoj yra įsprausti į žmogų nudvasinančią, sumechaninančią ir demoralizuojančią aplinką.

I

JUSTINAS PIKŪNAS

     Norint išryškinti lietuvių katalikų orientaciją šių dienų veikime ir ateities problemų sprendime, reikia atviromis akimis žvelgti į dabartinę Amerikos visuomenės situaciją, nes čia vykstą evoliuciniai pasikeitimai jau rodo viską griaunančios revoliucijos ženklus. Norint pilnai suprasti šio meto jaunimą, reikia panagrinėti žmogaus sumechaninimo istoriją, gyvai vedamą kovą prieš krikščioniškąją bei visas kitas pasaulėžiūros ir ypač naujai atsiradusius pavojus jaunimui —- tik tuomet mes pajusime dabarties kryžkeles ir klystkelius, į kuriuos taip dažnai patenka jaunimas, o taip pat ir žymi lietuvių visuomenės dalis. Ieškodami atsakymų, kaip pagrindinėms šio meto blogybėms užkirsti kelią į mūsų namus ir į lietuvio vaiko bei jaunuolio širdis, žvelgsime į lietuvių katalikų organizacijų veiklos reikšminguosius uždavinius, krikščioniškai lietuviškąją aplinką kuriant.

Dr. Justinas Pikūnas dėsto psichologiją Detroito Universitete. Jo ši paskaita, skaityta Amerikos Lietuviu Romos Kataliku Federacijos kongrese Čikagoje šių metu spalio 26 d., yra papildyta naujomis mintimis.

DABARTIES SITUACIJA

     Noromis ar nenoromis esame giliai įsprausti į Amerikos visuomenės aplinką ir gyvename josios civilizacijos ir technologijos pasireiškimais bei pasiekimais. Nors kai kuriais laikotarpiais lietuviai yra įdėję didelių pastangų, organizuodami savąsias parapijas, organizacijas ir mokyklas, ir labai daug pasiekė šiose srityse, šiuo metu galima sakyti, kad jiems nepavyko išlaikyti net savųjų oazių, kur aiškiai vyrautų lietuvių kalba, klestėtų lietuvių liaudies menas, muzika ir dainos ir kurtųsi nauji lietuviškosios kultūros lobiai, kurie pritrauktų ir angažuotų jaunimą tolimesniems lietuviškosios ir krikščioniškosios dirvos darbams.

     Dabartiniu metu daugumas lietuvių tik laiks nuo laiko paskaito lietuvišką laikraštį, žurnalą ar knygą, aplanko lietuvišką parodą, suvažiavimą ar šventę, išklauso mišių lietuvių kalba, pasižiūri lietuviškojo ansamblio, gėrisi radijo, operos ar šokėjų grupės programa. Nemaža dalis senimo ir didelė jaunimo dalis jau ir to nedaro; jų lietuviškoji aplinka ir lietuvių kalbos naudojimas yra visiškai susiaurėję ir patekę į nykimo stadiją. Didžiuma lietuvių daug kartų dažniau klauso, skaito ir stebi tą, ką ir visa amerikiečių masė — nuo vaikiškai banalių komikų ir primityvaus muzikos ritmo iki masės mėgstamų laikraščių ir žurnalų, kuriuose gėrio ir blogio vaizduojama mišrainė palieka akla krikščioniškųjų vertybių matui. Galop, agresiją, vandalizmą, seksą, hipius ir daug kitokio blogio vaizduojančios masinio susižinojimo priemonės, ypač komercinės televizijos stotys, visiems pakartotinai kala į galvą mintis ir veiksmus, kurių brutalumas neretai pralenkia bet kokį primityvumą. Gausiu pakartojimu ir gyvu vaizdiniu iliustravimu televizija sudaro sąlygas blogybėms pasisavinti, ir tais jų vaizdais ir žodžiais gausiai minta ne tik baltųjų ar juodųjų amerikiečių, bet ir mūsų vaikų ir anūkų sielos. Fiziniam vaiko ugdymui visi tėvai stengiasi vartoti gerus maisto produktus; niekas neduoda savo vaikams puvenų ar net pusiau iškeptos duonos. Tai kodėl vaiko minties lobyną leidžiama teršti blogio idėjomis? Ar dėl to, kad skrandžio užteršimo pasekmės greit pasirodo, o psichinis nuosmukis formuojasi pamažu?

Antrojo Vatikano susirinkimo temomis – 3

ALFONSAS GRAUSLYS

     Nepraslinkus nei dvejiem su puse metų po II Vatikano susirinkimo, 1967 m. kovo 26 d. popiežius Paulius VI išleido labai pažangiai ir radikaliai socialinius klausimus nagrinėjančią encikliką Populorum progressio (Tautų pažanga). Tas raštas buvo rezultatas Bažnyčios rūpesčio ekonomiškai atsilikusiais kraštais pasaulyje. Jau II Vatikano susirinkime tas rūpestis bendrais bruožais buvo parodytas konstitucijoje Bažnyčia dabartiniame pasaulyje.

     Šiandien didelio skurdo yra paliestos 90 valstybių su 2.4 bilijonų gyventojų, kai tuo tarpu tik 22 valstybėse su 600 milijonų žmonių medžiaginė gerovė yra pakankamai aukšta (žr. Yves Lacoste, Geographie du sous-dėveloppementP.U.F., 1965).

     Mums ypač čia rūpi didele dalimi katalikiška Lotynų Amerika (t. y. Pietų bei Centrinė Amerikos ir Meksika), kuri šiuo metu turi 268 milijonų gyventojų. Joje gyvena vienas trečdalis viso pasaulio katalikų. Dėl ten viešpataujančio didelio socialinio neteisingumo, dėl medžiaginio skurdo ir nukrikščionėjimo Lotynų Amerika šiandien yra didžioji krikščionybės žaizda, kuri varčia susirūpinti tų kraštų ateitimi.

LOTYNŲ AMERIKOS PADĖTIS

    Žvelgiant į Lotynų Amerikos kraštų istoriją, reikia nepamiršti, kad dar prieš pora ar pusantro šimto metų jie tebuvo ispanų, portugalų ir kitų europiečių kolonijos. Tų kraštų didžioji dalis nepriklausomybes išsikovojo tik XIX šimtmetyje. Jų pavergėjai — iš vardo, katalikai — išnaudojo vietinius indėnus, stumdami juos į skurdžią padėtį. Katalikybė jiems mažai terūpėjo. Tai liudija faktas, kad XVIII amž. iš visų kraštų jie pašalino misijonierius jėzuitus. Tie pastarieji, mokėdami prisitaikinti, labai sėkmingai apaštalavo vietinių gyventojų tarpe, drauge juos gindami nuo kolonistų išnaudojimo.

Nuotrauka J. Neimanienės

Medžiai praeina pro langą:
ilga žiemos procesija.
Ką jie sako?

Jie tiktai laimina mane
ir laimina
--

Sningant,
krintant sniegui.

Danguolė Sadūnaitė

    Tiems kraštams išsikovojus nepriklausomybę, naujos radikalios masonų valdžios ėmė persekioti iki tol kolonistų valdžios paremtą Bažnyčią. Netekusi valstybės paramos, Bažnyčia buvo priversta ieškoti pašalpos iš turtingųjų. Jų remiama, Bažnyčia pasidarė priklausoma ir prarado savo gerą vaidą vargingųjų masių akyse, Tai vis buvo veiksniai, kurie pamažu ir planingai silpnino Bažnyčią Lotynų Amerikoj.

PETRAS DAUGINTIS, S. J.

    Neseniai Prancūzija pergyveno lemtingas, tragiškas dienas. De Gaulle priešrinkiminėj akcijoj maištaujantiems studentams ir darbininkams pažadėjo universitetų ir įmonių reformas, suteikiant darbininkams teisę dalyvauti įmonių vadovybėje. Degaullistų partija laimėjo didele balsų dauguma prieš milžinišką komunistų ir viso kairiojo sparno spaudimą.

    Ką reiškia tas pažadėtasis darbininkų įvedimas partneriais, bendrininkais, įmonių vadovybėn? Ar tai nėra prieš įmonių savininkų teises? Ar nesužlugdys tai įmonių? Ar tai kur nors įgyvendinta?

    Neįsileisdamas į šios problemos istorinę raidą ir ilgus svarstymus, mėginsiu paaiškinti ją šiame straipsnyje.

AR TURI TEISĘ?

    Kiekvienoje didelėje įmonėje -— fabrike, krautuvėje, apdraudos įstaigoje — yra trys veiksniai, kuriais įmonė veikia, būtent: vadovybė, kapitalas (pastatai, įrengimai, mašinos, žaliava, gaminiai, apyvartai reikalingi pinigai) ir darbas. Seniau (o kartais ir dabar), kai įmonės buvo nedidelės, pats kapitalo savininkas buvo — (ar yra) įmonės vedėjas, o dažnai ir pats gamintojas ir išpardavėjas.

    Dabar, mūsų laikais, kapitalo savininkai dažniausiai visai nevadovauja įmonei nei joje darbuojasi. Sakysime, tokioje akcinėje bendrovėje akcijų, šerų savininkai visuotiniame susirinkime tik išrenka priežiūros tarybą ir patvirtina įmonės metini balansą. Jie visai neturi tiesioginio ryšio su darbininkais ir praktiškai visai nesirūpina nei jais, nei įmone. Jiems rūpi tik kuo daugiau gauti pelno ir įdėto kapitalo saugumas. Visą įmonę veda samdytas įmonės vedėjas su kitais direktoriais ir techniniu bei administraciniu personalu, per kurį tvarkomas visas darbininkų darbas. O tačiau vien tik savininkai dalinasi visu įmonės pelnu ir jiems vieniems per įmonės priežiūros tarybą atsakingas įmonės vedėjas.

    Darbininkai neturi tiesioginės galios įmonės vadovybei, nebent streikais, pridarančiais jiems patiems ir įmonei tiek nuostolių. Jie ten dirba dienų dienas ir metus. Darbe ir rūpesčiuose dalyvauja jų kūno ir sielos galios. Nuo jų pastangų bei patyrimo priklauso ir gaminių kiekybė, ir kokybė, ir geras įmonės vardas, pelnas bei ateitis. Su įmone surištas jų darbas, sveikata, jų pačių ir jų šeimų pragyvenimas, likimas, šimtų bei tūkstančių ir net viso krašto ateitis.

    Todėl visai natūralu, nuoseklu ir teisinga, kad ir darbininkai dalyvautų įmonės valdyme. Jie turi visai panašią teisę, kaip ir įmonės kapitalo teikėjai, t. y. savininkai. Ši teisė vadinama darbininkų teise dalyvauti Įmonės administracijoje ir pelne (angliškai "partnershaft", vokiškai "Mitbestimmungsrecht", o lietuviškai galėtume vadinti "bendravaldystės" teise).

Šviesiai prisimenant tėvą Joną Kipą, S. J., jo mirties dešimtmečio proga

BRONIUS KRIŠTANAVIČIUS, S. J.

    Nedaug buvo Lietuvoje svetimšalių, taip glaudžiai sutapusių su mūsų tauta ir taip daug jai pasidarbavusių, kaip tėvas Jonas Kipas. Nelyginsime jo nuopelnų su kitais žinomais Lietuvos bičiuliais, bet, artinantis jo mirties dešimtmečiui, pažvelgsime trumpai į jo gyvenimą. ir asmenybę, spinduliavusią energija, gerumu, atvirumu, nuoširdumu ir brandžia kunigo išmintimi. Tėv. J. Kipas nebuvo nei šventasis, nei masonas, kaip ji, prof. A. Maliauskio tvirtinimu, bandė apibūdinti kai kurie kauniškiai. Jis buvo didelės inteligencijos ir plačių pažiūru kunigas, didelis darbininkas ir dar didesnis diplomatas, visuomet optimistas, pilnas energijos bei sąmojaus ir visiškai lojalus Lietuvai ir Šv. Sostui. Nėra ko stebėtis, kad juo pasitikėjo ir prezidentas A. Smetona, ir Lietuvos vyskupai, ir popiežiaus nuncijai, ir daugumas Lietuvos inteligentų. Ne visuomet jie jo klausdavo ar klausydavo jo patarimų, bet dažnai su juo susitikdavo ir aptardavo iškilusias problemas.

    Tėv. Jonas Gerardas Kipas gimė 1884 m. lapkričio 4 d. Raesfelde, Vestfalijoje. Jis buvo antrasis iš 14 vaikų. Pabaigęs pradžios mokyklą, įstojo i tėvų jėzuitų kolegiją Feldkirche, bet tam tikrais sumetimais išlaikė brandos egzaminus eksternu Vechtos gimnazijoje. Sekdamas dėdės misijonieriaus pavyzdžiu, 1903 m. J. Kipas įstojo į jėzuitų ordiną. Pabaigęs filosofijos mokslus, išvyko i Indiją, kur 4 metus dirbo mokytojo ir auklėtojo darbą. Paskui, sugrįžęs į Olandiją, 2 metus studijavo teologiją. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, buvo įšvęstas kunigu ir pašauktas į kariuomenę kapeliono pareigom. Už savo drąsumą ir artimo meilės darbus tėv. Kipas užsitarnavo net 3 ordinus: maltiečių kryžių ir geležinį antros bei pirmos klasės kryžius. Pasibaigus karui, tėv. Kipas studijavo teologiją dar vienerius metus, o 1919 m. buvo nusiųstas į Esseną, kur sunkiomis sąlygomis pradėjo organizuoti katalikų moksleivių sąjungą “Neudeutschland” ir Marijos Sambūri. Tas darbas jam taip sekėsi, kad per vienerius metus jis patraukė apie 800 moksleivių.

    1922 m. rudeni tėv. Kipas pradėjo vadinamąjį tercijatą — gilesnes jėzuitų ordino ir pastoracijos studijas — ir, susirgus naujokų magistro padėjėjui, po poros mėnesių turėjo persikelti į naujokyną ir pavaduoti ligonį. Čia jį pasiekė žinia, kad ateinančią vasarą turės vykti į Lietuvą ir pradėti pionieriaus darbą.

    Gavęs tą žinią, tėv. Kipas negalėjo užmigti visą naktį. Jam buvo gaila skirtis su pamėgtu darbu Essene ir važiuoti į nepažįstamą kraštą, kurio kalba jam buvo visiškai svetima. Tačiau tėv. Kipas vyresniųjų valiai neprieštaravo ir 1923 m. liepos 20 d. pasiekė Kauną.

    Kad būtų galima susidaryti tikslesnį jo veikimo ir temperamento vaizdą, paduodame čia jo paties pirmųjų dienų užrašus.

ŠEIMA

D. ZAMBONI

    Sutikau pirmą kartą Margaritą Londone, viename katalikų ir anglikonų susirinkime, bet tada jos beveik nepastebėjau. Nors ji buvo labai jauna, bet atrodė bespalvė, neaiškaus amžiaus. Buvo labai kukliai apsirengusi, ne pagal madą. Netgi nepastebėjau jos žvilgsnio, nes ji vengė su bet kuo kalbėtis. Man sakė, kad ji esanti 18 metų ir yra anglikone.    Po kelių mėnesių ją pamačiau savo namo balkone ir pastebėjau, kad ji buvo kūdikiško veido. Plaukai, kurių anksčiau nebuvau pastebėjus, buvo šviesūs, trumpai nukirpti, kaspinėliu parišti.

    Turėjau vėliau progos ją kelis kartus sutikti: pasidarėme draugės. Kiekvieną kartą, vos atverdavo lūpas, kažkas ją smaugė, ir žodžiai likdavo gerklėje. Bet ji stengėsi nusigalėti ir tęsdavo pokalbį. Tačiau, kai kurie jos posakiai atrodė spontaniški ir juose atsispindėjo vaikiškas džiaugsmas, tarsi būtų atradusi kažką, ko pati nelaukė.

    Man papasakojo savo istoriją.

    “Baigus vidurinę mokyklą, nuėjau į egzaminus, kaip automatas, kaip isterikė. Nieko nejaučiau, nieko nesupratau. Sekančiais metais beveik visiškai nesimokiau. Likau sustingusi, savyje užsidariusi, širdyje su įniršimu, kuris man nedavė ramybės. Jei kartais apsidairydavau aplinkui, buvau įsitikinus, kad niekas neturi tokios šeimos, kaip manoji, kad niekas negali suprasti, kas dedasi mano sieloje, kad visi į mane žiūri piktai kaip tik dėl to, kad jie “žino”.

    Tai buvo vieną popietį, kai buvau 11-os metų. Atėjo pas mus savivaldybės tarnautojas: ieškojo mano tėvo. “Jo nėra namie, nežinau kur jis, nė kada grįš” — pasakiau. “Kas tave pamokė taip sakyti?” — atkirto jis gana griežtai. Toks klausimas mane nustebino. Kai grįžo motina, jai papasakojau, kaip buvo, ir ji liepė man nesirūpinti.

    Tą vakarą nepajėgiau užmigti. Tai atsitikdavo dažnai, nes pas mus, Anglijoje, vaikai turi eiti gulti gana anksti, o be to, mes buvome neturtingi, menka vakarienė, kambaryje šalta.

    Vakarienei arbata, nors ir karšta, dar labiau sužadindavo alkį.

    Užsikėliau ir nuėjus atsisėdau ant paskutinio laipto. Iš apačios matėsi truputis šviesos: čia buvo geriau, negu tamsoje. Mačiau, kaip grįžo tas anksčiau buvęs žmogus ir kalbėjosi su mano motina. Žinojau, kad negalima vaikams klausytis, ką kalba vyresnieji, bet vis tiek likau susirietusi ant laiptų.


Joyce Neimanienė yra fotografavimo mokytoja New Trier aukštesniojoj mokykloj Winnetkoj, netoli Čikagos. Meno studijas tęsdama Čikagos Meno Institute ir jau dalyvavusi ne vienoj amerikiečių ruošiamoj parodoj, lietuvių publikai savo fotografinius kūrinius pirmą kartą išstatė "Mūsų Sparnų" žurnalo surengtoje dailės parodoje spalio 19-26 d. Čiurlionio galerijoje, Čikagoje,o lietuvių spaudoje — šiame "Laiškų Lietuviams" numeryje (viršelis, 450, 461-464 psl.).

"Foto kamera gali užfiksuoti tikrovės iliuziją,o fotografas, ją vartodamas, gali sugebėti tą tikrovės iliuziją iškreipti ar pakeisti. Viena kūrybinių galimybių, kurią foto kamera turi, yra paimti-fiksuoti dvi dimensijas, nors tikrovė yra trijų dimensijų. Savo fotografijose aš kaip tik pasinaudoju šia kūrybine galimybe, o taip pat objektų izoliavimu, kuris erdvės dviprasmiškumu sukuria misterijos pajutimą".

Joyce Neimanienė

AKIRAČIAI

"Visa darau nauja"... Stačiatikių persvara... Katalikai diskusijose...

Liepos 4-20 d. Uppsaloje įvykusiame Pasaulio Bažnyčių Tarybos suvažiavime iš lietuvių tedalyvavo Halina Dilienė iš Čikagos, atstovaudama Lietuvos Evangelikų Reformatų Bažnyčią. Čia ji dalinasi savo patirtimi bei įspūdžiais.

KLAUSIMAS: Koks buvo šio Pasaulio Bažnyčių Tarybos suvažiavimo Uppsaloje tikslas. Kuo jis skiriasi nuo kitų P. B. T.suvažiavimų?

HALINA DILIENĖ: Šio P.B.T. suvažiavimo tikslas buvo įtikinti jo dalyvius, kad šiame taip greitai besikeičiančiame pasaulyje privalome neužmiršti Viešpaties Dievo veikimo. Todėl buvo parinkta šūkis iš šv. Jono Apreiškimo, 21, 5: “Štai aš visa darau nauja”. Suvažiavimas turėjo parodyti žmonijai, kad mūsų veikla yra šiek tiek apribota. Galutinį žodį tars pats Dievas.

    Uppsalos suvažiavimas skiriasi nuo kitų vis didėjančių dalyvių skaičiumi, su didele stačiatikių bažnyčių persvara. Jau Evanstone 1954 m. buvo jaučiama stačiatikių teologų įtaka. Uppsaloje ji dar labiau paryškėjo. Be to, Romos Katalikų Bažnyčios deleguotų stebėtojų skaičius padidėjo iki 15. Pirmą kartą jie neapsiribojo stebėjimu, bet davė patarimus ir dalyvavo diskusijose. Popiežiaus Pauliaus VI sveikinimas raštu sustiprino ekumeninę dvasią.

KLAUSIMAS: Kokia buvo to suvažiavimo eiga?

HALINA DILIENĖ: Pasitarimai vyko plenumo sesijoje, sekcijose, komitetuose ir komitetų skyriuose (subcommittee), Sekcijose ir komitetuose priimti pasiūlymai turėjo būti plenumo patvirtinti.

KLAUSIMAS: Kokiomis sritimis buvo rūpinamasi suvažiavime?

HALINA DILIENĖ: Suvažiavime buvo rūpinamasi teologinėmis, socialinėmis ir tarptautiniu santykių sritimis. Buvo pabrėžtas Kristaus Bažnyčios visuotinumas. Socialiniai klausimai buvo plačiai diskutuojami (daugiausia sekcijose). Buvo pabrėžtas sutvarkyto ekonominio gyvenimo svarbumas. Tarptautiniuose santykiuose labiausiai buvo kritikuojamas Vietnamo karas. Taip pat buvo atsiliepta apie pašalinimą didžiųjų valstybių priespaudos mažose valstybėse.

Šių metų "L. L." konkurse premijuotas N. Gailiūnienės straipsnis "Iš Petro uolos ištrykš pasaulį gaivinantis šaltinis" (kovo nr. 92 psl.) iššaukė plačias diskusijas ir jauno Amerikos lietuvio laišką (birželio nr. 251 psl., rugsėjo 344 psl. ir spalio 382 psl.). Ilgesni atsiliepimai spausdinami čia; trumpi šio "L. L." nr. 484 psl., o jaunimo pasisakymai apie ano jauno Amerikos lietuvio laišką472 psl.).

Padrąsinimo žodžiai iš Marquette Parko

Miela Ponia,

    Tik perskaičius Jūsų straipsnį “Laiškuose Lietuviams”, norėjau parašyti, bet kažkaip užvilkinau ir nebeparašiau.

    Dabar, pamačiusi kaip esate puolama, nusprendžiau, kad padrąsinimo ir paguodos žodis nebus pasivėlavęs.

    Mažai yra tokių, kurie moka save kritikuoti, o dar mažiau tokių, kurie nebijo to kritiško žodžio balsiai ištarti. Mums gi tokių ypatingai reikia. Todėl džiaugiuosi ir sveikinu, kad esate viena iš jų.

    Nors gal kai kur su Jūsų straipsniu ir nesutinku, bet ne tai svarbu! Svarbu, kad jau laikas buvo pažiūrėti į save (turiu galvoje mus, lietuvius) atviromis akimis, o gal tada ir kaimynų nuodėmės neatrodys tokios pasibaisėtinos, kai jų nemažą dalį rasim pas save.

    Todėl nenusiminkim (nors atrodo, kad ir nenusimenat!), yra daug ir tokių, kurie žavisi Jūsų tiesumu ir drąsa.

    Aš viena iš jų.

R. Raslavičienė, Čikaga

Nečikagietė įžiūri naujus kaltinimus

    “L. L.” spalio numeryje p. Gailiūnienė vėl ginasi nuo “užpuolikų” ir apgailestauja, kad neturinti teisės mėtytis akmenimis... Tačiau, kas pirmoji metė akmenį į Čikagos lietuvius, jei ne ji? Ir visai ne į jos rašinio temą buvo užpulti lietuvius, lyg jie būtų didžiausi rasinės problemos kaltininkai... Tegul pirma ji pati pasisako, ar šiandien jau ji gyvena po vienu stogu su juodukais?

    Bet štai, atsirado “Amerikos jaunas lietuvis”, kuris susižavėjo jos rašiniu ir pripažino, kad ten buvo parašyta visa teisybė apie dypukus... Čia diskusijos kreipiamos kita kryptimi, o “dypukams” (tur būt, jau ne vien čikagiečiams?) metamas naujas kaltinimas, kad jie nemyli Amerikos.

Atsakymai į anketos klausimus

"Laiškų Lietuviams" 1967 m. lapkričio nr. atspausdinome 10 anketos klausimų apie žurnalą, jo paskirtį, geras ir taisytinas savybes bei skaitytojų pageidavimus.Šiuos atsakymus sulaukėme pirmajame šių metų pusmetyje, tačiau dėl vietos stokos atspausdiname tik dabar.    — Red.

1. Kokia, Jūsų nuomone, yra "Laiškų Lietuviams" paskirtis?

    Pirmais dviem klausimais buvo siekiama suvokti, kaip žurnalo skaitytojai įsivaizduoja “Laiškų Lietuviams” paskirtį ir kaip tą jųjų nustatytą paskirtį žurnalas atlieka.

    Apibrėždami tą paskirtį, vieni skaitytojai kreipė daugiau dėmesio į tuos, kuriems žurnalas taikomas (“aukštesnio išsilavinimo skaitytojams”); kiti Į tai, kaip jis skaitytojus turi paveikti (“pakelti skaitytojų religingumą ir moralę, praplečiant jų šių sričių akiratį” arba “kad lietuvis katalikas neatsiliktų gyvenime tikėjimo srityje ir kad jaunimas pasiliktų lietuviškas”); pagaliau treti žvelgė į patį žurnalą bei jame gvildenamus ir gvildentinus klausimus (“rimtesni religiniai klausimai, bet gvildenami populiaria forma”; “informuoti apie lietuvių katalikiškąjį gyvenimą ir ugdyti katalikiškąją pasaulėžiūrą giliais, vertingais straipsniais”). Dar kiti tepasisakė, kad “L. L.” paskirtis yra “gera”, matyt, sutikdami su tuo, kas ir kaip žurnale rašoma.

    Trys platesni apibrėžimai čia cituojami ištisai: “ “L. L.” paskirtis yra gera; ji apima daugumą gyvenimo reiškinių, nes “L. L.” žurnalas turėtų laikytis plačiose masėse. Jame turi rasti paguodos, dvasinio bei tautinio uždegimo, ypač jaunimui skirtų straipsnių; tegu jaunimas juose daugiau bendradarbiauja ir sprendžia savo problemas. Senesniems — tik vilties ir santraukų bei religinio stiprėjimo” (Balys Brazdžionis).

    “L. L.” paskirtis turi būti dvejopa: 1) informuoti, kas dedasi ne tik lietuvių laivelyje, bet plačiau Bažnyčioje; 2) turėtų būti paskatinantis, motyvuojantis organas domėtis naujais klausimais — nėra blogai, jei gaunama daug blogų atsakymų, jei kyla kontroversija; svarbu, kad pasisakytų; reikia išjudinti” (L. Gražulienė).

    “Žurnalo paskirtis, manyčiau, būtų skleisti Bažnyčios atsinaujinimo ir ekumeninę dvasią lietuvių tarpe. O ši dvasia mūsų konservatyvioje visuomenėje ypatingai lėtai ir sunkiai skverbiasi. Atrodo, kad kaip paskutiniai Europoje priėmėme krikščionybę, taip paskutiniai priimsime ir jos atsinaujinimo dvasią” (V. Gureckienė).

Keletas pastabų po Amerikos Lietuvių Romos Katalikų Federacijos Kongreso, spalio 26-27 Čikagoje svarsčiusio pasaulio ir JAV lietuvių katalikų apsijungimą.

    Kalbant apie katalikų apsijungimą iškyla du šio klausimo aspektai: J.A.V. lietuvių katalikų apsijungimas ir pasaulio katalikų apsijun-gimas. Antruoju aspektu nedaug ką galima pasakyti šiuo metu, nes tas reikalas jau yra ant gero kelio ir dėl jo rezultatų aš drįstu būti optimistiškas, kas liečia paties centro funkciją, kuri turėtų būti koordinacinė ir atstovaujamoji, t. y. turėtų teisę kalbėti viso laisvo pasaulio, net ir pavergtos Lietuvos, lietuvių katalikų vardu ir ginti jų reikalus. Šalia suminėtų funkcijų, Centras taip pat turėtų duoti direktyvas ir veikimo gaires visai periferijai ir, bene visų svarbiausia, — organizuoti efektyvią pagalbą pavergtos Lietuvos Katalikų Bažnyčiai. Ta pačia proga noriu pareikšti savo nusivylimą tuo, kad suvažiavimuose Čikagoje visai nebuvo diskutuota pasaulinio Centro funkcijos ir uždaviniai.

KRIKŠČIONIJA

    Danijos, Suomijos, Švedijos ir Norvegijos vyskupaipripažino reikalą paklusti “Humanae vitae” enciklikai, bet kartu ir galimybę elgtis pagal savo kad ir skirtingą sąžinės balsą. “Niekas negali būti laikomas blogu kataliku, jei kas turi tokią (apgalvotai ir paremtai nesutinkančią — Red.) nuomonę”, o dėl to enciklikos nurodymų nesilaikąs tik prieš Dievą yra atsakingas.

    Anglijos ir Valijos vyskupųbendru nutarimu, viešai su “Humanae vitae” enciklika nesutinkantieji kunigai bus atleidžiami iš kunigo aktyvios tarnybos. Kai kurie vyskupai šio nutarimo nesilaiko.

    Kolumbijos vyskupaibendru pastoraciniu laišku gina “Humanae vitae”: “Joks teologų skaičius ar jų kokybė negali sudaryti teisėtos nuomonės, prieštaraujančios aiškiam ir išreikštam Bažnyčios autoritetingam mokymui”.

    Filipinų vyskupųkonferencija pareiškė, kad tikintieji turi vykdyti popiežiaus autoritetingus nutarimus. Kunigams gi pasakė: “Mes neprašom jūsų pasakyti mūsų žmonėms, kad jūs sutinkat su Šv. Tėvu, jei savo sąžinėj nesutinkat. Jūsų mes vien prašom juos mokyti tai, ką Šv. Tėvas moko — kaipo jo mokymą, ne būtinai kaip jūsų”.

    “Popiežius Paulius VIperžiūrėjo šį dokumentą su pasitenkinimu” — oficialiu raštu taip buvo pranešta Kanados vyskupams apie jų konferencijos pareiškimą, kuriuo jie skatino paklusti “Humanae vitae” enciklikai, bet taip pat pripažino tiek sau teisę Bažnyčioj “kelią kiek skirtingai suvokti”, tiek pagrįstai su popiežiaus enciklika nesutinkantiems elgtis pagal savo sąžinę (žr. “L. L.” lapkričio nr. 400 ir 426 psl.).

JAUNYSTĖ

    Jauno Amerikos lietuvio laiškas (“L. L.” spalio 383 psl.) sukėlė pritariančių ir nepritariančių minčių virtinę. Čia spausdiname santrauką studentų ateitininkų diskusijų, įvykusių lapkričio 10 Čikagoje. Vyresniųjų nuomonės — 466 ir 484 psl. Jaunimo laiškai bus spausdinami sekančiame numeryje.

APIE LAIŠKĄ, AUTORIŲ, TĖVUS

    Saulius: Tokie tėvai, kokie aprašomi laiške — tik vieni iš tūkstančio. Jaunas Amerikos lietuvis nežiūrėjo į kitus tėvus.

    Marytė: Jis kaltas tuo pačiu, kuo jis kaltina tėvus: jis smerkė, paėmęs tik vieną pusę.

    Antanas: Laiškas liečia dar platesnę problemą — vadinamąją “generation gap” — skilimą tarp generacijų. Tai problema ne tik pas lietuvius, bet ir visam pasauly.

    Laima:Jis drąsiai pasakė, ką jis galvoja. Už tai jį reikia gerbti.

APIE SPAUDĄ, VISUOMENĘ IR JAUNIMĄ

    Vytas:Laiške tas jaunas lietuvis gerai pastebėjo: lietuvių spauda yra vienašališka, kaip “Naujienos”, “Draugas”.

    Saulius:Bet taip yra ne tik pas lietuvius, bet ir pas amerikiečius. Laikraščiai laikosi savo linijos.

    Elytė: Mūsų spaudoj išspausdina laiškų ir prieš... Pas lietuvius mažesnė visuomenė, todėl nėra didelio susiskirstymo. Didžiausias — tai tarp vyresniųjų ir jaunesniųjų. Vyresnieji daugiau rašo; jauni — mažai.

Tykiai sklendžia sapno mostais,
ilgesio svajom ratuotos,
gilios dienos sniego skruostais
švęsti tyro džiaugsmo puotos.

Ir, nugirdus tylų gandą
iš didingosios tolybės,
ilgesingai siela skrenda,
kur dangus viltim sužibęs.

Mykolas Vaitkus

“Dvylika”

    Okupuotosios Lietuvos spaudoje pasirodo vis daugiau žinių apie išeivijos lietuvių kultūrinį gyvenimą. Štai viena jų...

    “Nacionalistų organizuotas Lietuvių fotoarchyvas Čikagoje paskelbė sumanęs paruošti dokumentinį filmą “Dvylika”, kur būtų parodyta dvylika buržuazinės emigracijos, meno, politikos ir visuomenės veikėjų. Anot sumanytojų, tai būtų “bene pirmoji planinga pastanga pasitelkti kamerą lietuvių išeivijos dokumentacijai Jungtinėse Amerikos Valstybėse”. Šiems dokumentiniams kadrams režisiere parinkta B. Pūkelevičiūtė, operatorium — kunigas, žinomas fotomenininkas A. Kezys. Pirmųjų nufilmuotojų tarpe yra poetas Mykolas Vaitkus ir liūdnai pagarsėjęs politikierius Vaclovas Sidzikauskas. Numatoma filmuoti kompozitorių prof. Juozą Žilevičių ir kitus Amerikos lietuvių veikėjus. Tačiau, pasirodo, atsirado daugiau norinčių įsiamžinti kino juostoje. Spaudoje pasirodo reikalavimų išplėsti “Dvylikos” ratą iki kokių 25-ių. Tada, esą, patektų ir M. Krupavičius, P. Grigaitis, J. Kardelis, V. Jakūbėnas, S. Santvaras bei kiti buržuazinės emigracijos meno žmonės ir politikieriai” (“Literatūra ir Menas”, 1968. X. 12).

Teatrinis sezonas Lietuvoje

    “Šį sezoną vėl pasipildo mūsų režisūros gretos. Sekmadieni Klaipėdos dramos teatras parodė estų dramaturgo E. Raneto pjesę “Kriminalinis tango”, statytą debiutanto B. Gražio, baigusio Maskvoje režisierinius kursus. Studijinį spektaklį pagal Tenesio Viljausko dramą “Stiklinis žvėrynas” Jaunimo teatre ruošia aktorius G. Žilys. Netrukus pasirodys du originalūs pastatymai: Just. Marciukevičiaus “Mindaugas” (rež. H. Vancevičius) Vilniaus Akademiniame dramos teatre ir Kauno teatre “Mamutų medžioklė”. Šią K. Sajos pjesę stato režisierius J. Jarašas. Vystydami draugišką Lietuvos - Bulgarijos kultūrinių ryšių tendenciją, mūsų teatrai šį sezoną supažindins žiūrovą su kai kuriais nūdienės bulgarų dramaturgijos pavyzdžiais” (“Literatūra ir Menas”, 1968. IX. 7).

    “Savo teatrinį sezoną Vilniaus V. Kapsuko universiteto teatrinė studija atidarė Vydūno tragedijos “Pasaulio gaisras” premjera. Spektaklio režisierius Vl. Limantas. Muziką parašė kompozitorius T. Makačinas. Dekoracijas ir rūbus piešė dailininkas A. Dakinevičius. Spektaklis įvyko universiteto Istorijos ir filologijos fakulteto kieme. Žiūrovų pageidavimu jis bus pakartotas.

    Daugelis Kauno teatro mylėtojų ilgą laiką neturėjo galimybės pasižiūrėti kitų respublikų teatrų spektaklių. Nebent tik trumpų teatrų gastrolių Kaune metu. Teatro mėgėjams į pagalbą atėjo Kauno Ekskursijų biuras. Šiomis dienomis Ekskursijų biuras organizuoja kolektyvines išvykas į Panevėžio dramos teatro spektaklius: J. Grušo “Pražūtingas apsvaigimas”, V. Borcherto “Lauke už durų”, A. Milerio “Komivojažerio mirtis” (“Komjaunimo Tiesa”, 1968. X. 9).

ŠYPSANTIS

PATAIKAUJANT TĖČIUI

    Mažasis Petriukas į mamytės nusistebėjimą, kodėl viena tėčio knyga taip vandeniu permirkusi:

    —    Tėtis sakė, kad ši knyga jam per sausa. Todėl aš ją kurį laiką palaikiau po atsuktu vandens kranu...

KODĖL PAVOGĖ

    Vagys pagrobė iš Florencijos meteorologijos instituto vertingus prietaisus. Rytą instituto tarnautojai prietaisų vietoje rado tik tokį raštelį:

    “Kadangi oro spėjimai, kuriuos pranešinėja jūsų institutas, jau gana seniai niekada neišsipildo, tai mes nusprendėme, kad jūs vis tiek nemokate naudotis tais prietaisais. Todėl ir paėmėm juos”.

ŽINO, KADA GANA

    Kai viename baliuje vyras nuvirto po stalu, jo žmona čia pat pasidžiaugė savo draugei:

    —    Petras man patinka. Jis žino, kada jam gana.

ĮVAIRŪS STRAIPSNIAI
 
 
AKIRAČIAI
 
 
 
 
ATSAKANT
 
 
FILMAI
 
 
JAUNYSTĖ
 
 
KNYGOS
 
 
KRIKŠČIONIJA
 
 
 
 
ŠEIMA
 
 
ŠYPSANTIS
 
 
Poezija, ištraukos iš romanų
 
 
Fotografijų ir dailės darbų rinkiniai
 
 

FILMAI

    “Belle de Jour” yra 27-tasis filmas, Ispanijoj gimusio režisoriaus Luis Bunuelo pastatytas pagal prancūzo Joseph Kessel romaną, 1928 m. sukrėtusį skaitančląją visuomenę.

    Nors ir kaip stengtųsi Bunuelo garbintojai filme surasti “didžiojo meno”, jis vis tiek liks neįtikinantis, gyvenimiškai stokojąs tikrovės pagrindo.

    “Belle de Jour” yra lyg dvynukė sesuo seniau pastatyto filmo “Irma La Douce”, tik su mažu, bet labai svarbiu skirtumu. Irma vaizduojama tokia, kokia yra: atvira, paprastos galvosenos gatvės moteris, daranti tai, ką jos nuoširdumas diktuoja, ir kas, pagal jos supratimą, natūraliai pokštelėja jai galvon padėti mylimam vyrui.

    Tačiau Belle slapstosi po aukštesnės visuomeninės padėties priedanga, priekaištaujanti sau dėl šaltumo savo švelniam, gražiam, kantriam, darbščiam vyrui — gydytojui, o tuo tarpu besiveržianti susirasti darbo slaptai laikomuose viešuose namuose.

        Filme fantazija maišoma su realybe ir visiškai nekreipiama jokio dėmesio į žiūrovą. Tegul jis sau pats išsprendžia šią mislę ar šaradą.

CHINA IS NEAR.Italų gamybos filmas parodo aristokratų šeimos išgyvenimus šių dienų socialistinės politikos akivaizdoje. Angliškai įkalbėta. Šiaip sau suaugusiems, bet netinka jaunuoliams nei vaikams.

DARK OF THE SUN.Šis spalvotas filmas rimtai bando pavaizduoti, kodėl samdyti kareiviai dalyvauja Kongo nepriklausomybės kovose. Dėl žiaurių scenų filmas netinka nei jaunuoliams, nei vaikams.

THE DESPERATE ONES. Banali istorija dviejų brolių pabėgusių iš Sibiro koncentracijos stovyklos ir pagautų mažame sovietų kaimelyje. Filmas spalvotas. Netinka jaunuoliams nei vaikams.

THE DEVIL IN LOVE.Ši nepavykusi italų komedija apie velnių hierarcho Belfagoro (Vittorio Gassman) ir jo nematomo padėjėjo (Mickey Rooney) nuotykius žemėje. Jų tikslas — suardyti 1478 m. pasirašytą taikos sutartį tarp Florencijos ir Romos. Filmas šiaip sau suaugusiems, bet netinka jaunuoliams ir vaikams.

THE DEVIL’S BRIGADE.Užsitęsusioj Antrojo pasaulinio karo dramoj herojais vaizduojami visuomeniniai nevykėliai. Suaugusiems — šiaip sau; vaikams visai netinka.

THE DIRTY DOZEN.Lee Marvin puikiai vaidina šiame gerai pastatytame, bet žiauriame karo filme. Jis veda tuziną drąsių kalinių į bevei savižudybišką misiją prieš nacius. Filmas — spalvotas, geras suaugusiems ir subrendusiems jaunuoliams virš 14-kos metų. Netinka vaikams.

DOCTOR DOLITTLE.Muzikalinis spektaklis apie .gydytoją (Rex Harrison), kuris mokėjo susikalbėti su gyvuliais. Filmas spalvotas ir gali daugeliui patikti kaip įdomi lengva pramoga.

DR. FAUSTUS.Šią dramą Richard Burton visai savaip interpretuoja. Mėginimas nepavykęs dalinai dėl to, kad nepritaikytas ekranui. Filmas spalvotas, tinka suaugusiems ir subrendusiems jaunuoliams, bet ne vaikams.

KNYGOS

Knyga, grąžinanti įtyro susižavėjimo pasaulį

    Nepaprasta pažintis su nepaprasta knyga yra tai, apie ką čia noriu kalbėti. Žmogus jau esi toks socialus sutvėrimas, kad negali išlaikyti kitiems nepasidžiaugęs tuo, kas tave sužavėjo. Ta knyga, kuri man neleidžia tylėti, yra tikrai retas perlas, nematytos formos ir skaidrumo, netikėtai atsiradęs dabartinės literatūros austrėje, iš kurios taip dažnai byra rėkiančių spalvų šukės.

    Ta Oksfordo Universiteto anglų kalbos ir literatūros profesoriaus J. R. R. Tolkien parašyta “The Hobbit”. Kas tai per knyga? Pasaka-nepasaka? Ar vaikams? Ieškai atsakymų, versdamas pirmuosius puslapius...

    Jeigu perskaitai kelis puslapius —- sudie! Hobbitai pačiupo tave į savo draugišką glėbį ir nebegali išsprukt iki paskutinio lapo, nežiūrint, anot pono Baggins, kad tame amžiuje jau nebetiki į smakus ir panašias nesąmones...

    Hobbitai? Kas gi yra tie hobbitai? Tai maži žmogiukai, mažesni už nykštukus. Jie mėgsta taiką, ramybę ir gerai išdirbtą dirvą. Jie — storuliai (valgo šešis kartus per dieną!), linksmi ir gero būdo; vaikšto basi, nes jų kojos apaugusios šiltais plaukučiais. Hobbitai gyvena

    Vidurio Žemės krašte, vardu Shire, ir yra dideli realistai. Tiek paaiškina knygos leidėjas, palikdamas skaitytoją toliau asmeniškai susipažinti.

    Taigi, taip ir prasideda nepaprasta pažintis. Skaitydamas apie knygą negalvoji: nėra laiko stebėt stilių, vertint fabulą, ieškot paslėptų minčių. Nuo pirmo puslapio tu netikėtai patenki į paslaptingų nuotykių sūkurį, kuriems vadovauja burtininkas Gandalfas (žinoma, jis dėvi smailą kepurę ir turi barzdą iki juostos!). Užkandęs žadą iš baimės, nesitverdamas smalsumu ir išsižiojęs iš nuostabos, dalyvauji tuose nuotykiuose kartu su hobbitu Bilbo Baggins ir 13-ka nykštukų! Dalyvauji be kvapo, neužversdamas knygos tol, kol ponas Baggins vėl grįžta namo. Tada jau gali pradėt skaityti iš pradžios.

    Jeigu visa tai skamba, kaip pasaka vaikams, apsirinki. “The Hobbit” yra prologas epinės fantazijos, kurią J. R. R. Tolkien parašė “jaunos širdies ir nerimstančios minties” skaitytojui. Kaip pats autorius sako, “pagrindinė “Hob-bit’o” ir sekančios trilogijos gimimo priežastis — tai troškimas pasekti pasaką, kuri skaitytojo dėmesį pagautų, skaitytoją žavėtų, džiugintų ir kartais net giliai sujaudintų. Beaugdama toji pasaka įsišaknijo praeityje ir išsišakojo nepramatytomis šakomis. Tačiau ji neturi paslėptų minčių bei alegorijų, kurios ją rištų su dabartim”.

APIE RUGSĖJO IR SPALIO NR.

    Man labai patinka rugsėjo mėn. “Laiškai Lietuviams”. Dievas davė Jums daug dovanų ir puiku, kad naudojate jas. (Lietuvaitė vienuolė) .

    ... kai kurie straipsniai, pastabos apie Olandų katekizmą, šv. Tėvo encikliką ir dar vienas kitas... nepadeda susiformuoti katalikiškai sąžinei.    (Kunigas)

    Labai įdomus paskutinysis (spalio) “Laiškų Lietuviams” numeris. Mes laimingi, kad tokį žurnalą turime. (Lietuvaitė vienuolė).

    Labai turiningas A. Paškaus straipsnis (“L. L.” spalio nr., 357 psl.). Skaičiau jo mintis per du paskutinius “Ateities” numerius ir galvojau: “Iš kur toks pasirodė?” Dabar jau tikriau “susipažinom”.    (Ponia)

    Lietuviško ir krikščioniško gyvenimo aktualiais reikalais pasisakot atvirai, drąsiai ir išmintingai. Taip ir reikia.

(Kunigas — klebonas)

    Džiaugiamės puikiais “Laiškais Lietuviams”. Tai kaip šviežio pavasario vėjo padvelkimas, šalia... pasaulio nelaimių išskaičiavimo “Drauge” ir “drausmės sąrašų” “Į Laisvę”. Tesėkite.

(Inžinierius)

    Pradėjau atidžiau skaitytį jūsų žurnalą. Nustebau medžiagos išdėstymu, informacija, naujom idėjom. (Kun. dr. A. Paškus, profesorius)

ŽURNALO PRENUMERATA PAKELIAMA

Brangstant popieriui, paštui ir kitoms spaudos priemonėms, “Laiškų Lietuviams” žurnalas jo leidėjams Tėvams Jėzuitams atneša vis daugiau nuostolių. Kai kuriems skaitytojams siūlant, ir patys leidėjai jaučia būtiną reikalą prenumeratos kainą pakelti (žr. lapkr. “L. L.” nr. 400 psl. “Kad liktume gyvi” ir 439 psl. “Kelti prenumeratą”). Pradedant 1969 m., prenumeratos kaina metams bus $5.00.

ADMINISTRACIJA PRANEŠA

Skaitytojų patogumui “L. L.” administracija laikosi tokios tvarkos: skaitytojams žurnalo prenumerata pratęsiama automatiškai, nebent jie iš anksto praneša administracijai žurnalo nebesiuntinėti arba jį siuntinėti tik 1968 m. Už 1968 (ir ankstyvesniųjų) metų prenumeratą dar neužsimokėję skaitytojai prašomi atsilyginti. Prenumeratos kaina 1968 m. — $4.00; 1969 m. — $5.00.

Administracija taip pat prašo skaitytojų jai pranešti apie savo adresų pakeitimą.

LAIŠKŲ LIETUVIAMS STRAIPSNIO KONKURSAS

“Laiškų Lietuviams” žurnalo redakcija, atsižvelgdama i faktą, kad lietuvių išeivių visuomenėje pasitaiko nemaža nesantaikos, nesutarimų ir susiskaldymo, ir norėdama tautiečių tarpe skleisti darnaus sugyvenimo minti bei dvasią, 1968-1969 metų rašinio konkursui parinko atitinkamą temą, būtent, “Tolerancija ir ištikimybė principams, kryžiuojantis pažiūroms ir nuomonėms” (kaip yra lietuvių visuomenėj ir kaip turėtų būti).

Rašinys (straipsnis, beletristinis vaizdelis ir kt.) turi būti ne ilgesnis kaip 3000 žodžių, pasirašytas slapyvardžiu ir išsiųstas kartu su atskirame vokelyje idėta tikrąja pavarde bei adresu “Laiškų Lietuviams” redakcijai, 2345 W. 56th St., Chicago, Ill. 60636, U.S.A. Konkurso terminas — 1969 m. vasario 1 d. (pašto antspaudo data). Atsiųsti rašiniai tampa žurnalo nuosavybe ir gali būti jame spausdinami. Vertinimo komisija bus paskelbta vėliau. Skiriamos premijos: I — 100 dol., II — 50 dol. ir III — 25 dol. Premijoms paskyrę yra: 100 dol. — V. Kuliešius ir 25 dol. — Pr. Razminas.