Spausdinti

 

 

Brangioji Mamyte,
 
     Jūsų laiško žodžiai sugraudino mane... Nors ir neaimanuojat dėl savo liūdnosios tremties dalios, ramindamasi, kad jauni žmonės ligoninėse dar labiau vargsta, vis tiek tarp eilučių įskaičiau, kiek daug skausmo liejasi iš Jūsų širdies...
 
     Rašote, kad stovyklą, su kurios žmonėmis jau buvot apsipratusi, išardė. Jūs tapote išvežta į visai svetimą senelių prieglaudą. Sakote, kad viena esate tarp kitatikių, kurie kartais Jus skaudina dėl tikėjimo. Jūs nenorite su jais ginčytis, todėl dažniausiai tylit. Su nieku nuoširdesnio žodelio...
 
     Džiaugiuosi, kad mano misijų dar neužmiršot. Dėkoju už maldas, kuriomis rėmėte mano pastangas visus laimėti Kristui. Atsimenu, Jūs su kai kuriomis savo bendrininkėmis anuomet beveik visas penkias misijų dienas koplyčioj prasimeldėt. Taip gyvai jūs visos priminėt man tada šventąją mūsų Lietuvą...
 
     Dar nežinot, kad misijų metu turėjau dėl jūsų skaudų ginčą. Jūs ir Jūsų draugės man buvo pastatyta pavyzdžiu ir pasakyta: “Žiūrėk, misijonieriau, ar gali sulyginti kitų pamaldumą su mūsų moterų? Vokiečiai sekmadienį tik Mišių išklauso ir “los” namo, o mūsiškės kuone visą dieną bažnyčioj prasėdi. Kiek tokių Lietuvoj buvo! Ir kas dabar iš tos Lietuvos liko?...” Antras ponas pridėjo: “Aš nenoriu misijonieriaus užgauti, bet man atrodo, kad tie visi išvedžiojimai apie Dievą — Jo teisingumą ir gailestingumą — kvaila pasaka...”
 
     Taip pasakęs, jis nė neatsisveikinęs išėjo, ir aš jo daugiau nemačiau.
 
     Dovanokit, jei, prisimindamas tokius "išeinančius ponus”, į laišką Jums viešai atsakau.
 
K a s   į v y k o
ant Kalvarijos kalno? Per kruviną kryžiaus auką Kristus sutaikė žmogų su Dievu. Per Išganytojo nepaprastą pasižeminimą, įvyko mūsų, per nuodėmę pažemintųjų, nepaprastas išaukštinimas. Kurie pasinaudojo Jo nuopelnais, tapo dieviškosios prigimties dalininkais. "Kas Jį priėmė, tiems Jis davė galios būti Dievo vaikais” (Jon.: 1,12).
 
     Šitą dievišką garbę žmogus gauna per krikštą ir joje pasilieka tol, kol sunkiai nenusideda ir nepraranda pašvenčiamosios malonės.
 
     Tokio žmogaus veiksmai yra dieviški, nes jis pats sudievintas. Jo kentėjimai — lyg paties Kristaus !...
 
     Kadangi per Kristaus kentėjimus įvyko žmonijos atnaujinimas ir Išganytojui atėjo visokia garbė, tą patį galime tvirtinti ir apie krikščionio kentėjimus, nes jis yra kitas Kristus. Jo kentėjimai — Kristaus kentėjimų tęsinys. Jie neša palaimą visai nuniokotai žemei...
 
D i d e l ė     b ė d a,
kad vietoje vertų krikščionių, turime daug krikščionių — iškamšų! Kokiems tinka šis vardas ?
 
     Pirma prisiminkime Kristaus žodžius: “Kas mane mylės, mes (t. y. Švč. Trejybė) ateisime ir pasidarysime pas jį buveinę. Kas daro nuodėmę, yra nuodėmės (t. y. šėtono) vergas”.
     Dabar įsidėmėkim! Jei krikščioniui trūksta meilės darbų, jei jis nekrikščioniškai gyvena, iš anksto galime spręsti — jis nevertas šio vardo. Bet dar neužtenka išviršiniai rodytis krikščioniu. Reikia tokiu būti ir iš vidaus, t. y. bent be sunkios nuodėmės. Krikščionis, kuris gyvena mirtinoje nuodėmėje, yra, Kristaus žodžiais tariant, pabaltintas grabas. Jo sieloje vietoj Kristaus viešpatauja šėtonas! Taigi, kiekvienas krikščionis, kuris yra be pašvenčiamosios malonės, nėra tikras krikščionis, o turi tik jo išvaizdą.
 
K e n t ė t i   t o k i e m s  ž m o n ė m s
yra didelė nelaimė — vargas be tikslo ir vertės. Jų skausmas yra ne tik ne išganantis, bet dažnai pasmerkiantis. Širdyje nėra Kristaus, kuris, sudievindamas žmogų, jo kančią padarytų savą ir priimtiną Dievui kaip atlyginimą. Jo visa gyvenimo auka yra lyg Kaino — netyra ir todėl nepriimtina.
 
B e v a r d ž i a i  k r y ž i a i.
Dėl tokios sielų padėties, liūdnas: atpirktosios žmonijos vaizdas! Pažvelkime į ją, prislėgtą kentėjimų naštos. Visa žemė kryžiais, lyg miškais nusodinta... Paieškokim, ar daug kryžių rasim su užrašu: J. N. R. J. (Jėzus Nazarietis Žydų Karalius)? Nedaug! Didelė žmonijos dalis nekrikščioniška arba eretiška. Ten pilna bevardžių kryžių!...
 
     Kad bent visų krikščionių katalikų vargas būtų vertas Kristaus garbės! Deja, jų labai daug sunkiose nuodėmėse. Tokie yra atstūmę Kristų. Todėl ir jie kabo ant bevardžių kryžių...
 
K a s   l i ek a ?
     Dvi klasės krikščionių yra gyvieji mistinio Kristaus Kūno sąnariai. Tik jie pajėgūs tęsti Kristaus pradėtąją auką. Jų kentėjimai— tas pats Kristaus kryžius. Tik čia verta kančia!
 
     Pirmoji klasė — žmonės gyvo tikėjimo, geros valios ir tyros širdies. Tie kantriai ir pasivedę Dievo valiai pakelia visa, ką Apvaizda jiems skiria.
 
     Jie — Dievo vaikai. Nors jų kančia — Kristaus kančia, bet nėra tobula, nes trūksta didžiadvasiškumo. Jie kenčia ne tiek iš Dievo meilės, kiek iš būtinumo. Prieš vėją nepapūsi...
 
     Šiuose krikščion3rse Kristaus auka tęsiama netobulu būdu, nes nesistengiama savo kentėjimus padaryti kitiems naudingus. Jiems trūksta apaštališkų intencijų, nes nesiaukoja dėl kitų atsivertimo ir išganymo.
 
     Antroji klasė — tikri Kristaus bičiuliai. Jie nesitenkina kantriai pakelti kentėjimus, bet juos priima ta pačia intencija, kaip ir Kristus — už brolių išganymą. Tai yra pakilimas į gryną Dievo ir artimo meilę. Toki žmonės yra laimingi, kad gali su Kristumi bendradarbiauti dieviškame sielų gelbėjimo darbe. Jie džiaugiasi, kaip kadaise apaštalai, kad gali kentėti ir būti paniekintais dėl Kristaus. Kai anie buvo nuplakti už Kristaus skelbimą, “ėjo džiaugdamiesi, kad buvo verti kentėti dėl Jėzaus vardo panieką”... (Ap. D. 5,41). Toks buvo ir apaštalas Paulius: “Saugok, Dieve, kad aš kuo nors girčiaus, kaip tik mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi” (Gal. 6, 14). Artimą jis labiau mylėjo už save: “Aš pats verčiau norėčiau būti atskirtas nuo Kristaus už savo brolius” (Rom. 9,3).
 
     Visais laikais Bažnyčioje buvo ir yra daug tokių didvyrių, bet per mažai, kad galėtų užkariauti visą žemę ir pasaulį ištraukti iš to baisybių klano, kuriame jis skęsta, kaip savo darbų auka.
 
     Šių krikščionių žmonija yra labiau reikalinga, kaip žemė vandens.
 
T o k s   D i e v o   s u t v a r k y m a s 
yra didelė paguoda geriesiems ir dar didesnis perspėjimas blogiesiems. Šv. Augustinas sako: “Ta pati užgriūvanti nelaimė geruosius tiria, skaidrina; bloguosius niokoja, smerkia, naikina.”
 
     Būtų dar didelė laimė blogiesiems, jei viskas baigtųsi su žemiško gyvenimo nuteriojimu. Prisiminkim, kokiu tikslu Kristus kreipia savo draugų kančias — už smerktinųjų išganymą, t. v. už kitų nuodėmių atlyginimą. Vadinasi, žmonės, kurie nusideda, o dar labiau, kurie užkietėję savo nuodėmėse, yra nekaltųjų kančių priežastimi. Tokių laukia atsakomybė ne tik už paniekintą Kristaus meilę, už jo sutrvptą kančią, bet ir už Jo Sužieduotinės Bažnyčios kankinimą. Kas pali būti baisiau?!
 
T u r ė t ų   s u s i m ą s t y t i
tokie ponai, kaip tas, kuriam Dievo teisingumas ir gailestingumas — kvaila pasaka.
 
     Nekaltųjų kentėjimuose kaip tik pasireiškia didžiausias Dievo gailestingumas. Jei šio gailestingumo nebūtų buvę, mes visi jau būtume mirę mūsų blogvbėse. Kad taip neatsitiko — nekaltojo Kristaus kančių nuopelnas. Bet Kristaus kančia nėra pilna be Bažnyčios kančių, kaip Kristus nėra visas be savo Bažnvčios, nes Jis yra tik Galva, o Bažnyčia (t. y. visi pašvenčiamoj malonėj esantieji žmonės) yra Jo Kūnas. Taigi, Kristus ir Bažnyčia (dvasiniu būdu) yra vienas organizmas. Ši tiesa yra labai aiški Šv. Rašte.
 
     Dievas, mylėdamas kaip tik tokius, kurie dėl savo nuodėmių verti pasmerkimo, nesigaili savo Sužieduotinės ir uždeda jai baisiai sunkų išganymo kryžių. Tik pagalvokim, kiek šiandien kančių! Nei galo nei krašto nematyti...
 
     Taigi, nekaltųjų kentėjimuose pasireiškia ne Dievo nerūpestingumas bei neteisingumas, bet žmogaus, kuris skendi nuodėmėse, žiaurumas ir beširdiškumas.
 
M a n o   p r a š y m a s
     Žinau Jūsų kančias ir sielvartus. Atsimenu Jūsų širdies tyrumą ir meilę. Suprantu, kad jūsų kryžius yra dvigubas — kūno kančios dėl ligų ir sielos dėl tremties. Bet už tai, kad jis didelis, jo šviesa apšviečia platų netikėjimo tamsos akiratį ir jo stipri jėga atveria Kristui daugelį širdžių... Pakreipkit savo kentėjimų galią pagelbėti mūsų vargstančiai Tėvynei. Palengvinkit jai kryžiaus naštą. Ji yra įjungta į bendrą, amžinon pražūtin einančių lietuvių ir viso pasaulio gelbėjimo misiją.
 
     Liūdna, kai pagalvoji, kaip nedaug iš tremtinių suprato šį Dievo Apvaizdos planą ir kaip mažai bendradarbių Kristus rado mūsų tarpe...
 
     Kas turėjo progos stebėti tremties gyvenimą, turi, deja, liūdnai pripažinti, kad mes ne gailestingumo verti, bet bausmės. Ar daug kas galėtų pasakyti: tremtis man buvo ne nuodėmių, bet tikros atgailos, tikro į Dievą grįžimo proga?... O jei kas ir išbrido per šį vargo klaną ne per daug susitepęs, tai ar drįstų prisipažinti: padariau visa, kas buvo galima gero padaryti...
 
     Todėl daug reikia šventų ir nekaltų aukų, kurios, kaip žvakės ant altoriaus, kentėjimuose sudegtų už brangiąją Lietuvą ir per ją už visą žmoniją.
 
Jūsų Kristuje
 
 V. Gutauskas, S. J.