Kas įvyktų, jei šiandien Kristus pasaulin ateitų? Šį klausimą stengiasi išgvildenti ne tik Dostojevskis, bet ir garsusis tapytojas Uhde nori išreikšti, vaizduodamas Kristų, stovintį kupinai saulės šviesos pritvinusio kambario viduryje, o ant stalo garuoja indas sriubos.
 
     Amerikietiškoji fantazija dar toliau nueina. Ji vaizduoja Kristų, apgultą laikraščių reporterių, kurie Jam stato įvairiausius klausimus: “Kas Tu esi? Ko Tu nori? Ką reikia manyti apie dabartinę pasaulio. politinę būklę? Juk Tu esi dar vienintelis pasaulyje, kurs turi savo šalininkų visoje žemėje iš visų tautų, visų giminių ir rasių. Kristau, mes prie Tavęs pastatysime didžiausiųjų pasaulyje radijo stočių mikrofonus. Tavęs klausysis visos penkios pasaulio šalys. Šiandien, Kristau Tavo žodis yra labai reikalingas.”
 
     Taip, Kristaus žodis šiandien yra ypatingai reikalingas. Juk niekad žmonija nėra išgyvenusi tokio baisaus chaoso, kaip mūsų laikais. Niekad tiek nekalto kraujo nebuvo pralieta, tiek ašarų neišverkta, tiek žmonių nenužudyta, kiek mūsų laikais. Niekad nebuvo toks tamsus rytojus, kaip šiandien!
 
     Šiandien pasaulyje atgijo tas senasis legendarinis pagonizmo slibinas, pasivadinęs tik kitu vardu — bolševizmu. Jis ryja ne pavienius asmenis, bet ištisas tautas, valstybes, kontinentus. Jis sutrupino dorovės dėsnių lentas ir suorganizavo milžinišką materialinę galybę sunaikinti neįkainuojamos vertės žmonijos kultūros lobyną, kurį krikščionybė per 19 amžių sukrovė. Dar daugiau — jis nori visiškai nuo žemės paviršiaus nušluoti ir pačią tautų auklėtoją — Bažnyčią, o žmogų nuvertinti iki žemiausio vergo.
 
A r   k r i k š č i o n y b ė   p a s e n o ?
 
     Ir kas šitai pabaisai kelią užkirs? Krikščionybė. Su didele širdgėla reikia pasakyti, kad kai kurie mano, jog krikščionybė yra pasenusi, kad ji nebepajėgia šitai pabaisai galvos sutriuškinti ir pasaulį išvaduoti iš baimės ir pražūties.
 
     Argi kirkščionybė iš tikrųjų rodo pasenėjimo žymių? Priekaištaujama, kad mes esame pasidarę tik tradiciniai krikščionys. Tik iš tradicijos vaikai yra siunčiami į krikščioniškas mokyklas. Tradicija mus veda sekmadieniais į bažnyčią. Tik iš tradicijos ant sienos kybo Kristaus kryžius. Bet kur yra krikščioniškosios mokyklos vaisiai? Kaip švenčia sekmadienį krikščionys įmonių savininkai? Kaip tarpsta kryžiaus šešėlyje auka ir pasišventimas? Ar yra suderinamas krikščionio gyvenimas su tuo vardu, kurį jis nešioja?
 
     Toliau jie priekaištauja sakvdami, kad senatvė paliečia kai kuriuos žmogaus pojūčius. Senatvei atėjus, silpnėja žmogaus regėjimas, klausa. Ar nenusilpo šiandieninio krikščioniškojo regėjimo pojūtis amžinybės atžvilgiu? Jis amžinybę mato, lyg per tamsias miglas. Kai vienam burnotojui prieš Dievą ir žmones draugas liepė nusiraminti, nes šis pasaulis esąs tik pasirengimo vieta amžinybei, tas pažvelgė į jį plačiai pravertomis akimis ir tarė: “Argi tu tiki į amžinybę?” Tai yra vienas iš daugelio.
 
T r ū k s t a   k i l n i ų   i d ė j ų
 
     Senatvėje nusilpsta ir širdies veikimas. Kas yra krikščionybės širdis? Ne kas kita kaip  m e i l ė . Mes aiškiai matome ir nuliūdę turime pripažinti, kad žmonija šiandien nieko kito taip nepasigenda, kaip meilės. Kiek šeimų jos neranda! Kiek daug šiandien pykčio ir keršto santykiuose tarp žmonių! Kuo maitinama šiandien krikščioniškoji siela kino ekranuose, iliustruotoje spaudoje? Ar ne žemiausių žmogaus aistrų demonstravimu? O ar visa tai vyksta ne krikščioniškame pasaulyje?
 
     Visame krikščioniškame pasaulyje indiferentizmas žengia pilnu žingsniu, o drauge su juo ir pagonizmas. Pacituosiu tik vieno Europos miesto, kurį daugelis mūsų gerai pažįsta, davinius. Tai yra Miuncheno miesto 1949 metų liūdna statistika. Iš 5100 kūdikių, gimusių katalikiškose šeimose, 100 buvo nekrikštvti. Iš 1900 mišrios moterystės vaiku 900 buvo krikštvti nekatalikiškai. Iš 4500 porų 1700 susituokė ne bažnyčioje. 1176 katalikai išstojo iš Bažnyčios ir tik 99 vėl grįžo.
 
     Su didžiu širdies skausmu reikia pasakyti, kad toki dalykai vyksta ne tik didmiesčiuose, bet pradeda įsigalėti ir kaimuose. Jei senelis dar buvo giliai tikintis žmogus, tai jo sūnus dar bent išoriniai yra tvarkoje, bet anūkai jau nuėjo indiferentizmo keliu ir, sutikę pirmą bandymą, lengva širdimi atsižadėjo Bažnyčios.
 
     Na, ar netrūksta šių dienų krikščioniui apaštališkos ugnies ir dinamizmo? Ar nestinga didžios uždegančios idėjos, kuri sukauptų mumyse visas jėgas ir mūsų gyvenimas taptų ta triuškinančia galybe, kuri kitados griovė pagoniškų dievų stovylas ir sklaidė pagonybės tamsą? Šiandien kruvinasis smauglys sukaupė visas fanatizmo jėgas ir laukia valandos išlieti savo dūkimo pyktį dar likusiam pasauliui.
     Pažiūrėkime, ką galvoja šio pavojaus akyvazdoje kapitalistas. Jo mintyje tik biznis. Jo akvs nepakyla aukščiau pinigų maišo. Jis žino, kad bolševizmas yra pavojingas dalykas, bet reikia prisitaikyti, galvoja, juk iš to bus tik pelno. Ten žmonėms yra reikalinga švino, vario, telefono laidų, tankų, patrankų, sprausminių lėktuvų. Kodėl šia proga nepasinaudoti ir nepadaryti gero biznio. Taip ir prasideda vieša net legalizuota prekyba. O kas galės pasakyti, už kokias pinigų sumas parduodama slaptu keliu. Tik Vakarų Vokietija juoda rinka parduoda Rytams prekių už 100 milijonų markių. Ne paslaptis, kad ne vienas kapitalistas yra stipriai parėmęs savo šalies komunistų partijos kasą. Tuo jis lyg ir atsidėkoja, kad komunistai jam padėjo padaryti gerą biznį. Tokiu būdu komunizmas rausiasi vis gilyn ir gilyn ir tariamajam kapitalizmo gudrumui rengia mirtiną smūgį.
 
     Vakarams trūksta idėjos, kuri galėtų atsverti komunizmo siekimus. Tiesa, kalami ginklai, formuojamos lėktuvų ir tankų divizijos, bet nemanykim, kad tuo daug kas bus pasiekta. Ginklais galima atremti priešo puolimą, bet negalima nuveikti pasaulėžiūros. Bolševizmas yra ne vien tik militarinė jėga, bet ir pasaulėžiūra. Neseniai vienas didelis politikas kaltino Vakarus, kad jiems trūksta didžios uždegančios idėjos. Jis sakė, kad rusus galima nugalėti ginklu, bet bolševizmo ne.
 
Krikščionys ir Krikščionybė
 
     O vis tik pamirštama, kad yra viena didžiausia galybė ir galingiausia idėja prieš komunizmą — tai krikščionybė. Ji nėra pasenusi, tik paseno ir suglebo tie, kurie turi ja gyventi. Jie išmetė ją iš savo širdies, iš savo gyvenimo ir iš savo veiklos. Jie ją apvilko sustingusiu tradicijos rūbu.
 
     Komunistai labai gerai žino, kur yra jų pagrindinis priešas. Nieko jie taip nebijo, kaip krikščionybės. Keista, kad tai žino mūsų priešai, bet dar nežino didieji Vakarų politikai.
 
     Manau, kad nebūtų pro šalį šia proga prisiminti didįjį rusų mintytoją Vladimirą Solovjovą, kurs visą savo gyvenimą buvo pašventęs surasti kelią grįžti jam pačiam ir rusų tautai Bažnyčios vienybėn. Jis mirė 1900 metais.
 
     Kartą jis atvyko į Graikiją ir aplankė Atoso kalną. Čia jis apsilankė ir senuose ortodoksinės krikščionybės vienuolynuose. Gražūs tie vienuolynai. Ilgai gėrėjosi Solovjovas tomis romantiškomis vienuolių pilimis, kurios nepaprastai žaviai atsispindėjo mėlyname Egėjos jūros paviršiuje. Valandų valandas jis išbūdavo begaliniai ilgose švenčių pamaldose. Uoliai rausėsi po vienuolynų bibliotekas, nuodugniai tyrinėjo senus kodeksus. Atydžiai stebėjo vienuolius, kurie toli nuo žmonių, toli nuo didmiesčių trukšmo meldėsi, studijavo, dirbo. Visa tai išgyveno vienuolyno tyloje ir jis pats. Susimąstęs klausė pats savęs, ar iš tikrųjų ši gyvenimo forma būtų tikroji, Kristaus į pasaulį atnešta krikščionybė.
 
     “Man braunasi galvon keista mintis,” — sako jis, — “ar tai nebus čia toji krikščionybė, kuri yra pabėgusi iš pasaulio, palikdama jam pačiam spręsti įvairias gyvenimo problemas. Ar nebus čia pasislėpusi dezertyravusi krikščionybė? Ar tik nebus šie vienuoliai tie krikščionybės dezertyrai? Argi krikščionybė daugiau nebeegzistuoja anapus vienuolynų sienų? Ar jos nėra anuose pilkuose kaimuose, įmonėse, fabrikuose? Ar jos nėra ten, kur žmogus grumiasi su didžiausiomis sunkenybėmis, gindamas savo ir pačios krikščionybės egzistenciją? Argi Kristus būtų atėjęs į pasaulį tik šiems vienuoliams? Argi šių vienuolių gyvenimo forma turėtų formuoti fabriko ir lauko darbininko gyvenimą? Argi Kristus paliko pasaulyje gyvenančius krikščionis?”
 
     To didžiojo mintytojo kietas žodis šiems vienuoliams gal ir nėra pilnai teisus. Jų auka ir malda pasauliui daug daugiau yra reikalinga, negu mes galime nujausti ir suprasti. Tikrai, iš šių vienuolynų nuošalumos daug daugiau ateina pasauliui paguodos ir saugumo, negu iš triukšmingų fabrikų ir pasilinksminimo vietų. Jie ir yra tie žmonės, kurie ne viena duona gyvena. Jie yra daug naudingesni, negu inžinieriai ir technikai, kurių išradimai neša gerovę ir laimę, bet drauge atneša ir tiek vargo, ašarų, nelaimių, tiek gyvybių praryja. Jų sąžinės bent nesunkina joks karas. Dažnai skaudžiose gyvenimo valandose iškamuotas žmogus suranda jėgos ir paguodos vienuolynų šventovėse, vienuolių žodžiuose, o ne fabrikuose, ne laikraščių puslapiuose ir net ne universiteto katedrose, kur, tiesa, yra skelbiama žmonių išmintis, bet sielos alkis ir jos kančia pasilieka nenumalšinta.
 
     Vis dėlto Solovjovas pasakė ir daug tiesos! Krikščionybė nėra tik vienuoliams ir atsiskyrėliams skirta religija. Tiesa, vienuolystė yra viena jos pasireiškimo formų, bet Bažnyčia nėra tik dvasiškijai skirta. Bažnyčia yra Dievo tauta, gaivinama Kristaus malonės. Didysis krikščionio uždavinys yra būti žmogumi pagal Dievo paveikslą ir panašumą, išryškinant savo kilmingumą, o drauge ir savo, kaip žmogaus, neįkainuojamą vertę.
 
K a s   a t n e š   t a i k ą ?
 
     Jei žmogus pilnai supras Kristaus kryžiaus auką, jis tą kryžių ne vien kabins ant kambario sienų, ne vien jį kals akmenyje, bet kryžius bus įspaustas jo širdyje, atsispindės mintyse, darbuose ir visame gyvenime. Tada tikrai pasaulyje pasidarys šviesu. Tik tada ištuštės tremtinių ir belaisvių stovyklos. Tik tada teisė ir teisingumas iškils taip aukštai, kiek šiandien jie yra pažeminti. Tik tada pasaulio maisto aruodai bus atidaryti visiems žmonėms. Tik tada išsiilgtoji laimė ir meilė grįš į tautų ir šeimų gyvenimą. Tada visur pasaulyje viešpataus taika, nes ji yra meilės pergalės vaisius.
 
     Taip Kristus šiandien kalba pasauliui. Nelaukime, kad didieji pasaulio vyrai sukurtų taiką ir kad parduotos tautos būtų išlaisvintos iš baisios vergijos tik ginklu. Kristus sako, kad Jo Karalystės saulė yra  a r t i m o   m e i l ė. Ši meilė turi augti ir didėti, kaip pavasarį auga ir bujoja milijonai neregimų daigelių. Ji turi tyliai augti žmonių širdyse. Ji yra vidinė liepsna tos didžiosios krikščionybės jėgos, kuri gali išgelbėti šiandieninę žmoniją nuo baisaus slibino, laukiančio valandos, kada galės pavergti visas žemės tautas.
 
Kan. V. Zakarauskas