Spausdinti
      Ne vienas skaitytojas yra rašęs redakcijai, kad jam nepatinka rožančius. Juk tai esanti perdaug paprasta malda, gal tinkanti tik visai bemoksliams. Argi nenuobodu kelias dešimtis kartų vis kartoti tas pačias maldas? Trumpai atsakome, kad paprastume yra grožis. Kaip motinai nenusibosta, kai vaikas jai visuomet kartoja “mama”, taip ir Marijai nenusibos, kai mes kūdikiškai į ją kreipiamės, kalbėdami tą jos gražiausią maldą. Čia dedame T. Venckaus straipsnį, paaiškinantį rožančiaus reikšmę ir vertę.    Redakcija
 
      Yra daug žmonių, kurie turi įprotį kasdien kalbėti rožančių. Man pačiam ne kartą teko sutikti Washingtone, Georgetowno Universiteto parke studentus ir mokslus baigusius daktarus su rožančium rankoje. Daug yra labai išsimokslinusių žmonių, kurių geriausias draugas ir nuolatinis palydovas yra rožančius. Vyrai jį nuolat nešioja kišenėje, moterys rankinuke. Spalių mėnesį dar labiau paplinta rožančiaus kalbėjimas, nes daugelyje šeimų ir bažnyčiose jis yra kalbamas bendrai. Gal kai kam bus įdomu sužinoti, dėl ko spalių mėnuo tapo rožančiaus mėnesiu.
 
      Turkai buvo labai įsigalėję Europoje. Jie, būdami musulmonai, labai neapkentė krikščionių. Krikščioniškosios tautos atsidūrė didžiausiame pavojuje, jų laivai jau nebegalėjo pasirodyti Viduržemio jūroje, turkai juos tuojau pagrobdavo ir juose esančius žmones padarydavo belaisviais, priversdami irkluoti jų laivus. Ilgainiui padėtis pasidarė nebepakenčiama, ir visi įsitikino, kad kova buvo neišvengiama.
 
      Popiežiui tarpininkaujant, krikščioniškosios tautos susijungė į “Šventąją Lygą”. Bendromis jėgomis buvo suorganizuotas laivynas. Istorikai sako, kad buvo iki 300 laivų. Turkai turėjo beveik tą patį skaičių laivų, bet jie buvo daug geresni, negu krikščionių. Užtat turkų kariuomenė buvo daug skaitlingesnė. Krikščionys turėjo apie 80 tūkstančių kareivių, o turkai apie 120 tūkstančių.
 
      Spalių mėnesio 7 dieną, anksti rytą, prasidėjo kova. Ji buvo nepaprastai smarki. Iš abiejų pusių kovota nepaprastu įniršimu ir didele drąsa. Turkų žuvę apie 25 tūkstančius, o krikščionių apie 8 tūkstančius. Laimėjo krikščionys. Tai yra garsusis “Laimėjimas prie Lepanto”, kurs įvyko 1571 metais, spalių mėnesio 7 dieną.
 
      Kai kariai kovėsi, visas kitas likusis krikščioniškasis pasaulis su rūpesčiu ir baime laukė, kuo ta kova pasibaigs. Buvo įsakytos viešos maldos ir atgailos. Šv. Tėvas prašė Rožančiaus Draugijos dieną ir naktį nepaleisti rožančiaus iš rankų Romos bažnyčiose. Nepaprastas džiaugsmas pripildė visų širdis, kai pasiekė žinia apie krikščionių pergalę. Žmonės verkė iš džiaugsmo. Bažnyčiose giedojo “Te Deum laudamus”. Turkų galybė pasibaigė, jie daugiau jau nebevaldė Viduržemio jūros. Šiandien sunku ir įsivaizduoti, kas būtų atsitikę su krikščionimis, jei turkai tada būtų laimėję.
      Bažnyčia laikė tą pergalę, kaip Dievo Motinos atsakymą į rožančiaus maldas. Popiežius įsteigė Šv. Rožančiaus šventę, kuri turi būti kiekvienais metais švenčiama spalių mėnesio pirmąjį sekmadienį. Į lauretaniškąją litaniją tada buvo įdėta “Krikščionių Pagalba, melski už mus”. Nuo to laiko žmonės pradėjo ypatingai gerbti ir branginti rožančių, kaip gerą priemonę apsiginti nuo viešųjų nelaimių, kurios spaudžia krikščioniškąjį pasaulį. Visa eilė popiežių, ypač Leonas XIII, iškėlė rožančiaus vertę. Ir dabartinis popiežius Pijus XII neseniai visam pasauliui parašė laišką, kuriame ragina žmones kalbėti rožančių, kad grįžtų į pasaulį vienybė ir taika.
 
      Kaip anais laikais grėsė Koranas su pusmėnuliu sunaikinti kryžių ir visą krikščioniškąją civilizaciją, taip šiandien gresia komunizmas su raudona žvaigžde užimti kryžiaus vietą pasaulyje. Šiurpu darosi, tik pagalvojus, kas tada beliktų iš mūsų laisvės garbinti Dievą ir mylėti savo artimą, jei piautuvas ir kūjis pradėtų viešpatauti, jei krikščionys pralaimėtų kovą. Anais laikais Popiežiui pasisekė suorganizuoti “Šventąją Lygą” prieš turkus, dabar jis, neturėdamas jokios žemiškos valdžios, organizuoja maldos ir rožančiaus lygą prieš Dievo ir žmogaus priešus.
 
      Yra daug žmonių, kurie kasdien kalba rožančių ir jį myli, bet vis dėlto pasitaiko nemaža ir tokių, ypač iš inteligentų, kurie mano, kad rožančiaus maldoje yra per maža įvairumo, nes reikia dešimtis ir šimtus kartų kalbėti vis tas pačias maldeles. Bet čia kaip tik ir yra rožančiaus vertė. Rožančius nebūdamas komplikuotas, kaip tik ir tinka įvairiausioms progoms, kur kitos maldos, būdamos sudėtingesnės, netiktų.
 
      Rožančių galima kalbėti kelionėje, autobuse, traukiny, laive, kada kratymas ar tamsa neleidžia skaityti arba kada po dienos darbų išeini į parką ar į sodą, kada sirguliuoji, kada akys mirga, paėmus knygą, o rožančių vis dar gali paimti, vis dar keletą sveikamarijų gali sumegzti. Tokiu būdu neleidi laiko veltui; kalbant rožančių, gali ateiti viena kita gyvenimiška mintis, kuri įneš ramybės į chaotišką sielą. Gal kaip tik tokiems momentams Dievo Apvaizdos rožančius ir yra duotas.
 
      Kiti sako, kad kalbant rožančių, ateina daug išsiblaškymų, kad negalvoji apie tai, ką kalbi, kad mintys skraido kitur. Bet nereikia manyti, kad visuomet tos pašalinės mintys jau yra blogos. Kalbant rožančių, galima apie viską galvoti, kas turi bent šiokį tokį, nors ir tolimesnį religinį atspalvį. Pavyzdžiui, ūkininkas, išeidamas iš namų, pradeda kalbėti rožančių. Bekalbėdamas nueina į savo laukus. Vasarojus auksuotas, kuo puikiausias. Jis džiaugiasi, kad bus gražios duonelės šeimai ir dėkoja Dievui, kad javai taip gerai užderėjo. Ir vėl šnibžda “Sveika Marija”, kol nueis į kitą vietą, kur ganosi gyvuliai. Jis paglostys karvutę, perbrauks žirgui per karčius ir vėl tęsia savo “Sveika Marija”. O gal jau bus priėjęs prie “Garbė Dievui Tėvui...” Kokia graži sintezė, koks gražių ir sveikų jausmų auklėjimas ! Viskas čia plaukia viena kryptimi — į Dangų. Jam viskas yra viena nuolatinė giesmė: ačiū Dievui už dosnumą, už giedrą rytą, už pavasario grožį...
 
      Štai kitas vaizdas. Pasiimi rožančių ir eini į sodą. Kalbi “Sveika Marija”. Štai tave sužavi gražios gėlės, lelijos, rožės, rūtos. Atrodo, kad negali nuo jų pasitraukti, jų nepalietęs. Bet ir nėra reikalo trauktis. Jas palieti ranka, pauostai. Kaip skaniai kvepia!... O lūpos šnibžda: “Sveika Marija, malonės pilnoji...” Mums krikščionims ir rūtos, ir rožės, ir lelijos ir Marija, tai viena ir ta pati giesmė, ta pati malda.
 
      Kažkoks šventasis yra pasakęs, kad palaimintas tas darbas, kurs prasideda ir baigiasi su “Sveika Marija”. Yra sakoma, kad šių laikų žmogus trečią savo gyvenimo dalį praleidžia belaukdamas. Lauki gydytojo prieškambaryje, lauki valdžios įstaigose, lauki traukinio išeinant, lauki autobuso. Visur lauki. Tas daugelį nervina. Tokiose aplinkybėse negali užsiimti jokiu rimtu darbu. Gal akimis tik permeti didžiąsias laikraščių antraštes, prie sienų priklijuotus skelbimus. Bet dažniausiai tai bus tik paraginimas pirkti “Coca Cola” arba “Chesterfield”. Tau visiškai tai neįdomu. Nuobodžiauji. Žmonių širdies žinovai sako, kad tokiose aplinkybėse rožančius esąs labai geras draugas. Tada žmogus žinai, kad be reikalo laiko negaišini.
 
      Bet kai kurie bijo, kad žmonės neišjuoktų, jei pamatys tave su rožančium rankoje. To nereikėtų bijoti, bet jeigu jau kas bijo, tai gali taip rožančių rankoje laikyti, kad kiti visiškai nepastebės. Reikia tik noro, o kelią ir būdą visuomet rasi.
 
      Kažkas yra pasakęs, kad jeigu nori sužinoti pasaulio paslaptis, tai studijuok žmogaus širdį. Moderniojo žmogaus širdis yra labai įdomi. Ji yra padalinta, žmogaus norai ir siekimai yra labai įvairūs, vienas kitam priešingi. Yra sakoma, kad dabartinio žmogaus širdis svyruoja tarp šventojo ir nusikaltėlio. Kai kas mano, kad yra didelis ryšys tarp rožančiaus ir žmogaus širdies palinkimų išlyginimo, suvienodinimo bei nuraminimo. Ar nevertėtų pamėginti?
 
J. Venckus, S. J.