Spausdinti
      Šio ir kitų dviejų būsimų straipsnelių mintys yra paimtos iš Graiville mergaičių apaštalavimo mokyklos profesorės Ganet Kalven knygelės “The Task of Woman in the Modern World”.
 
Moters ir vyro skirtingų savybių reikšmė
 
      “Svarbiausias dalykas kiekvienam kraštui yra, kad vyras būtų vyriškas, o moteris moteriška” (Chesterton). Jei taip tikrai būtų, pasaulyje viešpatautų socialinė tvarka. Visuomenėj, kaip ir kiekvienam organizme, harmonija yra pasiekiama tik per įvairių skirtingų sąnarių bendradarbiavimą. Kiekvienas sąnarys, išpildydamas jam skirtus uždavinius, siekia bendro tikslo.
 
      Didžiausias skirtumas žmonijoje, dar didesnis, negu tarp rasių ir tautų, yra skirtumas tarp vyro ir moters. “Dievas sutvėrė žmogų į savo paveikslą; į savo panašumą Jis sutvėrė jį; Jis sutvėrė vyrą ir moterį”, sako Šv. Raštas. Šis skirtumas nėra vien fizinis, bet ir psichologinis, persunkiąs visą asmenį. Visa savo būtimi: protu, valia ir jausmais moteris labai skiriasi nuo vyro.
 
      Vyras turi didesnių gabumų teorijai bei abstrakčiam galvojimui. Užtat moteris pralenkia jį savo praktiškumu. Ji daugiau pajėgia įsigilinti į smulkmenas bei atskirus dalykus.
 
      Vyras yra ambicingas ir mėgstąs save aukštinti. Šita jo savybė stumia jį prie žygdarbių. Bet moteris yra apdovanota didesne kūrybine galia, didesne pasiaukojimo dvasia bei mokėjimu pasišvęsti. Šiomis ypatybėmis ji išlygina vyro vienpusiškumą.
 
      Vyras labiau sugeba vadovauti, iš to kyla didelis jo troškimas valdyti. Moteris, sugebėdama labiau mylėti ir nesavanaudiškai pasišvęsti, sušvelnina ir išlygina šiuos jo palinkimus.
 
      Taigi, vyras ir moteris yra taip sutverti, kad visose srityse juodu papildytų vienas kitą. Todėl labai yra svarbu, kad kiekvienas jų, pagal savo prigimties paskirtį, galėtų pasireikšti socialiniame gyvenime. Kiekvienas jų yra pajėgus savaip jį praturtinti. Pats esmingiausias dalykas žmonių bendruomenei, ypač krikščioniškajai, yra, kad vyras būtų vyriškas, o moteris moteriška.
 
Moteris turi būti moteriška
 
      Socialinio gyvenimo sukrėtimai įvyksta, kai jame nelygiai ima reikštis vyriškos ir moteriškos ypatybės. Taip yra įvykę mūsų laikais. Paskutiniais amžiais racionalizmo, liberalizmo ir kitų bedieviškų pakraipų įtakoje, Vakarų Europos civilizacija tapo daugiau vyriška, negu moteriška. Mūsų kultūra — save aukštinančio vyro kultūra. Intelektualinėse srityse viešpatauja vyro protas ir mokslinis metodas, o biznyje ir politikoje — veržimasis į galybę ir valdžią. Visur gyvenime yra pastebimas didelis nepriklausomumas nuo Dievo.
 
      Todėl šiais laikais mums reikia gilių, ne paviršutiniškų moterų, kurios suprastų savo didįjį paskyrimą ir pajėgtų žmonijoje atstatyti lygsvarą. Reikia, kad žmonija pajustų gaivinančias didžiųjų moteriškų dorybių sroves: meilės dvasią, užuojautą kenčiantiems, didžiadvasišką pasiaukojimą artimui.
      Pagrindinis moters uždavinys mūsų laikų santvarkoje yra surasti ir suvaidinti savo moterišką vaidmenį žmonių bendruomenėje. Atnaujinimo darbe svarbiausias dalykas yra teisingas atsakymas į šį klausimą: koks yra moters vaidmuo socialinėje santvarkoje.
 
Moters visuotinė misija
 
      Svarbiausia moters paskirtis yra būti žmonijai gyvu pavyzdžiu, kaip reikia pasišvęsti Dievui, mylėti Jį visa savo širdimi, visu protu, visomis jėgomis ir šia meile spinduliuoti kitiems. Tiesa, kiekvienas žmogus yra sutvertas Dievo meilei ir pašvęstas Jo garbei, bet čia yra ypatinga moters paskirtis — būti vyrui pavyzdžiu ir vadovu šventumo kelyje. Mat, kiekviename žmoguje pasirodo du pagrindiniai palinkimai : veikti ir mylėti. Paskutinis yra stipresnis moteryje. Visais amžiais žmonija pripažino, kad moters gyvenimo meilė vaidina didesnį vaidmenį, negu vyro. Kiekviena moteris, kai ji žvelgia į savo širdį, jau čia ten esantį gilų troškimą pilnai pasiaukoti meilėje.
 
      Santykiuose su Dievu ji turi išpildyti mylimosios rolę — visiškai pasišvęsti Jo valiai. Kristus dažnai lygina žmogaus santykius su Dievu, lyg sužieduotinės su sužieduotiniu: žmogaus siela yra Jo sužieduotinė. Moteris, turėdama daugiau įgimtų savybių vaidinti sužieduotinės rolę — pasiaukoti meilėje — krikščionybėje virsta pasišventimo simboliu. Šios savybės padaro ją tinkamesnę žmogaus antgamtiniam pašaukimui. Taigi, moters misija yra vesti žmoniją prie Dievo, pačiai tampant visiško Jo valiai pasišventimo pavyzdžiu.
 
      Šis moters, mylimosios, pasišventimas yra labai svarbus — jis atveria kelius Dievo malonei pasaulyje. “Pasaulis gali būti pajudintas vyro jėga, bet jis susilaukia tikros palaimos tik per moterį” (Gertrude von Le Fort). Pirmiausia šie žodžiai tinka Švenč. Mergelei Marijai. Joje ši visuotinė moters misija tobuliausiai išsipildė. Jos nuolankusis “tebūnie” yra tobulas tvarinio pasivedimas Dievui. Per šį pilną pasišventimą pasaulin įžengia tikroji palaima. Kas pasakyta apie Mergelę Mariją, gali būti pritaikyta kiekvienai moteriai, kalbant apie jos paskirtį žmonijoje.
 
      Kiekvienas moters veiksmas turėtų būti Marijos “tebūnie” atgarsis. Tik tada ji taps dieviškosios palaimos šaltiniu visai žmonijai. Ji bus ne tik fizinė, bet ir dvasinė žmonijos motina. Kas apskaičiuos kultūrines vertybes, kurias suteikė žmonijai kilniosios moterys, padarydamos įtakos didiesiems vyrams? Atsiminkime tik Moniką ir Augustiną, Scholastiką ir Benediktą, Beatričę ir Dantę bei daugelį kitų.
 
      Taip, moters įtaka žmonijoje yra labai didelė, nors ir nelengvai pastebima. Kai ji nustoja vaidinusi savo dvasinės moters rolę, visa kultūra tampa nepadori, materialistinė, praradusi švelnumą ir grožį.
 
V. Gutauskas, S. J.