Mielas Kunige Jonai!
 
      Neseniai susituokėme. Norime sukurti tikrai laimingą šeimą. Patarkite, kaip išvengti nesantaikos, pasibaigus “medaus mėnesiui” ir prasidėjus kasdienei gyvenimo pilkybei.
 
      Už praktiškus patarimus iš anksto dėkingi
 
Vytenis su Aldona
 
Laimingieji Bičiuliai!
 
      Praktiškiausias patarimas būtų šis: paverskite visą moterystės gyvenimą niekada nesibaigiančiu medaus mėnesiu!
 
      —    Ar tai įmanoma?
 
      —    Neabejoju.
 
      —    Kaip?
 
      —    Tas klausimas nebeatsakomas vienu sakiniu! Pagalvokite patys, kas daro pirmąsias povestuvinio gyvenimo savaites ir gal mėnesius tokius malonius ir laimingus? Tai sąmoningai ir rūpestingai palaikykite ir toliau ugdykite.
 
      Žinoma, nauja, visa širdimi laukta besimylinčiųjų bendro gyvenimo šviežiena viską nudažo skaisčiausiomis spalvomis ir neleidžia pasirodyti šiurkštesniajai gyvenimo tikrovei. Bet atidžiau panagrinėję, pastebėsite dar vieną labai būdingą tam laikotarpiui savybę: tai nuoširdžios abiejų pastangos viens kitam patikti, stačiai pataikauti. Tuo metu nei vyras nei žmona nesidomi savimi. Visas jų dėmesys yra pavergtas “antrosios” pusės. Jei įstengtų dangų nulenktų “jam”, “jai” laimingesnei padaryti. Tas visiškas savo širdies, minčių ir valios, sielos ir kūno atidavimas “kitam” daro jaunavedžius laimingus. Todėl “pratęsti medaus mėnesį visam gyvenimui” reiškia ne ką kitą, kaip, beaugant vedybinio gyvenimo metų krūvai, lygiai ugdyti savyje visišką pasivedimą viens kitam, pamirštant patį save! Nei vienas nei antras neieškokite moterystėje savo paties laimės, o Vytenis “iš kailio tesineria” padaryti laimingą savo Aldutę, o Aldona, savęs nesigailėdama, tesistengia kuo daugiausiai laimės suteikti Vyteniui. Tada būsite abu laimingi.
      —    Nori laimės, neieškok jos! Keistokai skamba!
 
      —    Sutinku. Bet tuo keistoku sakiniu apvilkau seną ir didžią tiesą: “išsižadėk savimylos”. “Kovok su savimyla”. Savimyla yra vienas iš aršiausių laimės priešų. O jos mes esame pilnitėlaičiai. Ji taip apdumia akis, kad mes nė nepastebime, kad ji, lyg tas nepagydomas vėžys, graužia šeimos ir visuomenės laimę, iki visiškai ją sunaikina.
 
      Laiku pastebėtas vėžys kartais yra pagydomas. Tikrai galima išgydyti ir savimylos vėžį, jei tik gana anksti atrasime jo ženklus savyje. O ženklų yra labai daug. Štai vienas kitas:
 
      —    Mūsų brangusis AŠ stengiasi užimti dievaičio vietą mūsų gyvenime, visas jo privilegijas ir garbę. Jis godžiai gaudo gardesniuosius kąsnius; kitiems pakaks kas nuo jo burnos atkris. Jis puošiasi pačiais geraisiais ir brangiaisiais rūbais; pigesniais ir paprastesniais gali pasitenkinti kiti. Dievaitis AŠ mėgsta kuo daugiausiai ilsėtis ir kuo mažiausiai darbuotis. O jei tenka imtis darbo, tai jis moka taip susiorganizuoti, kad kitiems tektų sunkieji ir nemalonieji darbai, jam — lengvesnieji ir didesnė garbė. AŠ rūpinasi iščiulpti iš gyvenimo kuo daugiausiai malonumų, nemalonumus ir kartybes palikti kitiems. Aišku, dievaitis AŠ turi visada gauti geriausią atlyginimą, didžiausią padėką už mažiausią piršto pajudinimą.
 
      Tik pasiklausyk jo kalbos! Kokius jis reikalavimus stato! Kas kelintas žodis bus: “Aš... Aš... Aš... Manęs... Man... Manimi”. Tą žodelytį jis linksniuoja gėrių geriausiai.
 
      Vargas tam, kas drįstų dievaičiui AŠ kelią pastoti! Jei negali jo tuojau sudoroti, tai visą gyvenimą nedovanos!
 
      Kad kiti dėl tokio AŠ elgesio kenčia, kamuojasi, ašaras lieja, jis nemato. O jei ir mato, nė trupučiuko nesijaudina. Kas jam? AŠ yra tikras tironas diktatorius. Visi visada ir visur turi jam tarnauti ir pataikauti.
 
      Ar ne aišku, kad du tokie dievaičiai, suėję poron, negalės sugyventi? Arba vienas pavergs kitą, arba virs amžina kova už “savo teises” (apie “savo pareigas” AŠ nekalba).
 
      Tepakanka čia suminėtų simptomų. Daugiau lengvai rasite patys, atidžiau bestebėdami AŠ pėdsakus savo gyvenimo veiksmuose ir svajonėse.
 
      Mirtinas savimylos priešas yra tikra krikščioniškoji artimo meilė. Vienas iš pačių ryškiausių krikščioniškos artimo meilės ženklų yra tas, kad ji “neieško savo naudos”, anot šv. Povilo. Todėl Jums, Brangieji Bičiuliai, tikriausia priemonė nesantaikai išvengti yra mylėti viens kitą, kaip Kristus myli Jus ! Kiek tik galima, be kibirkštėlės savimylos. Kiek tik galima, pamiršti save, savo troškimus, savo reikalus, o begyventi “kitos pusės” troškimams, reikalams ir vėliau savo vaikams. Juo dažniau ir labiau sugebėsite išsižadėti savęs, savo pomėgių, polinkių ir gyventi kito labui, juo geriau sugyvensite ir laimingesni būsite. Jei vysies savo šešėlį, jis bėgs nuo tavęs. Pradėk bėgti nuo jo, jis vysis tave. Panašiai ir su laime! Juo tu labiau kamuosies ją sau paglemžti, juo mažiau jos tematysi. Juo labiau stengsies ją kitiems suteikti, juo mieliau ji apsistos pas tave!
 
      Negaliu dabar leistis į smulkmenas, kaip toji kova turi atrodyti kasdieninėje gyvenimo tikrovėje. Tepakanka tų bendrų bruožų. Aiškesnių ir praktiškesnių patarimų turėtumėte klaustis savo nuodėmklausio, dvasios vado, kurs geriau žino Jūsų karakte-rius, dorybes ir silpnybes bei gyvenimo aplinką. Ar reikia dar paminėti, jog nuoširdi malda ir sakramentai yra būtinieji ginklai šitoje meilės kovoje su savimyla?
 
      Prašydamas Viešpatį padėti Jums sukurti svajojamą laimingą šeimos židinį,
 
Jūsų Kunigas Jonas.
 
      P. S. Gal dar ir per anksti būtų įspėti Jus, kad puikiausios sąlygos klestėti savimylai yra ar visai bevaikė, ar tik vieno, dviejų vaikų šeima.
 
      Bevaikėje (tyčia bevaikėje) moterystėje vyras ir moteris gyvena tik savo malonumui. Ir tai jau yra aiškiausia savimyla.
 
      Kur tik vienas ar du vaikai tėra šeimoje, ten jie yra stačiai beprotiškai “mylimi”. Todėl lepinami! Jiems pataikaujama, viskas duodama, niekas nedraudžiama. Jie visko pertekę. Jiems visada ir viskas galima! “Prisivargs vaikeliai užaugę. Nors dabar tegu jiems nieko netrūksta”! Kokia apgaulė ! Kokia nelaimė. Šitokio nusistatymo tėvai išaugina didžiausius savimylas žmones, kraugerius, be širdies, be užuojautos, be gailesčio. Tuo tarpu normalioje gausioje šeimoje pačios aplinkybės verčia vaikus susivaldyti, atsižvelgti į kitus, viens kitam padėti, patarnauti, paklausyti ir taip pamažėle aplaužyti savimylos ragus. Todėl jau vien pedagoginiais auklėjimo sumetimais gausi šeima yra tikra palaima. Ir kaip tik todėl, kad tėvai myli vaikus, turėtų iš pat mažens pratinti juos kovoti su savimyla ir ugdyti juose neribotą meilę artimui.
 
K. J.