TIKĖJIMAS IR KRITIKAVIMAS
 
      Turiu klausimą, kurs šiais laikais labai aktualus. Ar gali ko gero tikėtis iš savo tikėjimo tas katalikas, kurs lanko bažnyčią, bet, išėjęs iš jos, vėl puola kunigus, spaudą, organizacijas?    J.V.
 
      Pirmiausia patarčiau paskaityti šiame numery esantį T. Bružiko straipsnį “Kunigas— žmogus”. Manau, kad jį perskaičius, daug kas paaiškės. Rašai, kad Tamstos paliestas klausimas šiais laikais yra labai aktualus. Pilnai sutinku. Tikrai jis yra aktualus. Bet prašau atleisti, jei atvirai pasakysiu savo nuomonę, dėl ko jis yra taip aktualus. Jeigu mūsų tautiečiai pasisiskaitytų katekizmą (tą patį, kurį skaitydavo pradžios mokykloje per tikybos pamokas) ir pasistengtų gerai suprasti jame trumpai suglaustas mintis, jei suprastų, kas yra Katalikų Bažnyčia ir kas yra tikėjimas, tai šis ir kiti panašūs klausimai būtų visai neaktualūs.
 
      Pagaliau vieną kartą reikėtų suprasti, kad kunigas X arba klebonas Z dar nėra visa Bažnyčia. Jeigu kokio nors kataliko redaguojamas laikraštis parašys nesąmonę, jei kokia nors katalikiška organizacija, o gal tik vienas kitas jos narys, pasielgs nekatalikiškai, tai negalima sakyti, kad taip daro Katalikų Bažnyčia. Argi teisinga būtų, jei koks nors svetimtautis Lietuvą vadintų vagių ir žmogžudžių kraštu dėl to, kad lietuvis X ką nors pavogė arba užmušė? Jeigu kas pasakys, kad pilietis X yra vagis, tai bus teisinga, bet jei to atskiro asmens nusikaltimą jis priskirs visai Lietuvai, tai bus neteisingas Lietuvos šmeižimas ir įžeidimas.
 
      Taigi, matai, kad yra galima tvirtai tikėti, uoliai praktikuoti religiją, mylėti ir gerbti Katalikų Bažnyčią, kuri kaip Kristaus kūrinys negali būti netobula, ir kartu kritikuoti atskirus jos narius, kurie gali būti labai netobuli. Kitas yra klausimas, ar verta kritikuoti ar bus iš to kokios naudos. Jau iš minėto T. Bružiko straipsnio matei, kad neverta. Taip elgiasi tik senos “davatkos”. Taigi, reikia vengti tų tuščių kalbų ir kritikų, verčiau stenkimės konkrečiai savo darbu prisidėti prie tų negerovių panaikinimo.
 
KAIP PAŠALINTI TĄ KLIŪTĮ
 
      Dabar, praradus tėvynę, motiną, brolius, vienintelė mano paguoda yra Dievas, tikėjimas. Bet vienas dalykas man kliudo uoliai praktikuoti ir dažnai eiti prie sakramentų. Esu nuolat sąžinės kankinama, bijau eiti išpažinties, nes moterystėje, nenorėdami daugiau turėti šeimos, santykiaujame neleistinu būdu. Aš mielai sutikčiau su savo vyru gyventi taip kaip sesuo su broliu, bet jis nenori apie tai nė girdėti, kuo griežčiausiai priešinasi. Jei toliau taip tęsis vis barantis, ar geriau būtų taip gyventi ar skirtis?
 
Atsakymo laukianti Stasė
 
      Nė negalvok apie skyrybas. Aišku, yra liūdna, kad vyras nenori prisitaikyti prie krikščioniškosios moralės reikalavimų, bet tai neturi sudrumsti Tamstos sąžinės ir atbaidyti nuo sakramentų. Priešingai, dar dažniau stenkis eiti išpažinties ir komunijos, nes ten, kaip pati rašai, rasi vienintelę savo paguodą ir suraminimą.
 
      Jei pati tų santykių nepradedi ir jiems nepritari, bet sutinki su neteisingais vyro reikalavimais, tik norėdama išvengti nuolatinių barnių ir nesantaikos, esi visiškai nekalta. Jei tų santykių metu laikaisi visiškai pasyviai, savo širdyje nepritardama tam veiksmui ir neieškodama jokio pasitenkinimo, nepadarai nuodėmės, todėl nėra reikalo nė išpažintyje apie tai kalbėti, ypač jei manai, kad kunigas, silpnai mokėdamas lietuviškai, Tavęs nesupras. Bet jei rastum tokį kunigą, kuris Tave gerai supras, galėtum jam apie tai pasakyti, atvirai išsikalbėti, o jis, be abejo, stengsis dar labiau Tave nuraminti ir duoti naudingų patarimų.
 
AR GALI BŪTI PRIEŠTARAVIMŲ?
 
      Skaitydamas šv. Raštą, randu daug dalykų, kurie prieštarauja dabar dvasiškių skelbiamoms tiesoms. Man yra tai nesuprantama, kaip gali dvasiškiai nukrypti nuo šv. Rašto, kurs yra parašytas Dievo įkvėptų žmonių.    B.St.
 
      Tarp šv. Rašto ir Bažnyčios skelbiamo mokslo negali būti jokio prieštaravimo. Žinoma, gali pasitaikyti vienas kitas skirtumas tokiuose dalykuose, kurie jokio ryšio su pagrindinėmis tikėjimo tiesomis neturi, pavyzdžiui, įvairūs civiliniai ir religiniai papročiai. Pagrindiniuose dalykuose Bažnyčia negali nutolti nuo šv. Rašto. Tamsta, tur būt, galvoji apie kokius nors antraeilius, nesvarbius dalykus arba klaidingai supratai tikėjimo tiesų aiškinimą. Gali nurodyti tuos skirtumus, tik geriau būtų, kad parašytum savo adresą, tai, jei bus reikalas, atsakysime privačiai, nes nujaučiu, kad Tamstos neaiškumai gali būti grynai asmeniški, daugeliui skaitytojų visai neįdomūs. Jau redakcijoj guli visa krūva įvairių klausimų iš šv. Rašto; kai kurie yra toki paprasti, kad galėtų į juos lengvai atsakyti pradžios mokyklos mokiniai, todėl didesnei skaitytojų daliai jie tikrai būtų neįdomūs.
 
 PRANEŠAME VISIEMS,
 
      kad jūsų klausimai mums yra labai malonūs ir laukiami. Džiaugiamės, kad galime jums būti naudingi savo atsakymais. Laikraštyje atsakome į rimtus ir įdomius klausimus taip pat ir tiems klausėjams, kurie nepasirašo pavardės ir neduoda savo adreso. Bet būtų daug geriau, kad pasirašytumėt ir duotumėt adresą. Juk redakcija jūsų pavardes (ypač jei laiške to dar paprašysite) laikys kuo griežčiausioje paslaptyje. O jeigu norite, kad jūsų laiškas būtų skaitomas tik redaktoriaus arba tik kurio kito arti redakcijos esančio asmens, tai viršuj laiško tą savo pageidavimą pažymėkite, ir jis bus sąžiningai išpildytas.
 
      Tur būt, visiems yra aišku, dėl ko mes norime žinoti jūsų adresus. Juk ne retai, kaip jau minėjome, pasitaiko tokių klausimų, kurie tik pačiam klausėjui yra įdomūs arba kurie jau buvo laikrašty išaiškinti. Būna ir labai įdomių bei svarbių klausimų į kuriuos tikrai norėtume klausėjui atsakyti, bet į laikraštį dėl įvairių priežasčių jų dėti negalime. Ypatingai kai kuriuos labai jautrius šeimos klausimus reikėtų plačiau ir atviriau paaiškinti, o visi žinote, kad laikraštį skaito ne tik suaugusieji, bet ir vaikai... Kartais į panašius klausimus mes atsakome labai trumpai ir tik bendromis sąvokomis. Žinoma, jūsų toks atsakymas nepatenkina ir visų problemų neišaiškina. O kas kaltas? Jei turėtume jūsų adresą, atsakytume privačiai daug plačiau ir aiškiau.
 
      Paprastai į klausimus atsako redaktorius. Jei kartais atsako kuris nors kitas (pav., Kunigas Jonas), tai po atsakymu būna pažymėta. Anoniminių straipsnių, kiek galima, vengiame, nes žinome, kad skaitytojams yra įdomu, o kartais ir naudinga žinoti, kas yra tų straipsnių autorius.