Spausdinti
    Praėjusį kartą rašėme, kad mums lietuviams katalikams, vis labiau įsitraukiant į modernųjį miestų gyvenimą, gresia didelis pavojus paskęsti svetimtaučių ir naujųjų pagonių jūroje. Tik tapimas moderniais lietuviais katalikais gali mus nuo tos pražūties išgelbėti. Kaip vieną svarbiausių priemonių nurodėme stengimąsi suderinti savo žemiškąjį gyvenimą su antgamtiniu. Tarp šių dviejų pasaulių turi būti tobula harmonija. Dabar pakalbėsime apie kitą svarbią priemonę.
 
Koks žmogus Tave žavi?
 
    Pasakyk, kokiu žmogumi labiausiai žaviesi ? Kokio žmogaus vaizdą, idealą turi prieš akis, kurį Tu seki ir kuriuo norėtum tapti? Tu, jaunuoli, manau, žaviesi kokiu nors suaugusiu savo draugu, sporto įžymybe. O Tu, sese, kuria nors kino žvaigžde, vyriškių garbinama dama. Tu, vyre, gal gerai įsitaisiusiu piliečiu, visur prasimušančiu landuoliu, visomis gėrybėmis besinaudojančiu biznierium. Bet ar ilgai jūs žavėsitės tomis įžymybėmis, tais gyvenimo numylėtiniais? Po kiek laiko jūs būsite savo sekamuoju asmeniu nusivylę, sporto ir filmų pasaulyje bus pasirodžiusios kitos žvaigždės. Tais jūsų garbintais “herojais” jau niekas nesižavės.
 
    Tik vienas žmogus žavi visų laikų ir visų luomų žmones. Tai Kristus! Jis traukia į save ir moderniojo žmogaus akį bei širdį. Kiekvienas, kurs atsidėjęs, be iš anksto susidarytų prietarų skaito Evangeliją ar mūsų laikų kalba parašytą Kristaus gyvenimo istoriją (pav., Papinio), pradeda grožėtis Kristumi daugiau, negu kuriuo kitu kad ir žymiausiu žmogumi.
 
    Kas traukia mūsų laikų žmogų į Kristų? Tur būt, labiausiai Jo žmoniškumas, kurs spindi visoje pilnumoje. Prieš moderniojo žmogaus akis, panašiai kaip ir prieš šv. Povilo, stoja didingas, patrauklus Kristaus vaizdas. “Pasirodė mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus žmoniškumas ir maloningumas”. Tada žmogaus širdį, taip kaip ir evangelisto, užviešpatauja mintis, kad “Jis perėjo žemę, gera darydamas”.
 
    Ir modernusis žmogus pirmoje eilėje nori būti tikras žmogus, idealus žmogus, žmogus kilnių darbų, o ne vien žodžių. Kilnumas, teisingumas ir nepaperkamas dorumas jį žavi. Darbe, skurde ir frontuose susikūrė trys naujojo žmogaus žymės: draugiškumas, nesavanaudiškumas, tiesumas. Jis nesižavi savanaudžiu biznierium, kurs per kitų galvas į laimę kopia. Veidmainiškumo jis neapkenčia. Todėl jam jau nebedaro įspūdžio nei džentelmeno tipas, kurs išoriniai yra kitiems mandagus ir korektiškas. Visoks išorinis pasireiškimas jam turi plaukti iš vidujinio įsitikinimo, nors šiaip jis nemėgsta jų viešai reklamuojamų.
    Šias savybes jis mato Kristuje visoje pilnumoje. Kristaus tobulumas jo nebaido. “Jis pasidarė viskuo mums panašus, išskyrus nuodėmę”. Tie amžinieji tyro žmoniškumo bruožai ir traukia modernųjį žmogų į Kristų, jeigu tik kas nors taip jam Kristų atvaizduoja, ar tai būtų koks nors ypatingai Dievo apdovanotas pamokslininkas, kaip Tihamer Toth ar tėvas Lombardi, kurių klausydavosi ir klausosi net raudonieji komunistai, ar šiaip kuri nors kilni kunigo ar pasauliečio asmenybė.
 
Ž m o n i š k u m o   d i d v y r i s
 
    Taigi, jei mus žavi modernaus kataliko idealas, turime mokytis iš Kristaus tų savybių. Pirmieji krikščionys sekė Kristų kentėjimuose ir artimo meilėje. Apie juos visur buvo kalbama: “Žiūrėkit, kaip jie vienas kitą myli”. Viduramžiai, sekdami Kristų teisingume ir meilėje silpniesiems, susikūrė sau riterio ir maldos bei atgailos didvyrio — šventojo tipą. Todėl ir naujųjų laikų žmogus gali ir net turi sekti Kristų naujomis, savomis formomis, turi grožėtis tuo Kristaus bruožu, kurs modernųjį žmogų labiausiai žavi — Jo žmoniškumu. Tai ir lietuvio dvasiai yra labai artima, nes žmoniškumas, vaišingumas, tiesumas yra labai jam prie širdies.
 
    Todėl prieš moderniojo kataliko akis turi stovėti  p i l n u t i n i o  žmogaus, modernaus šventojo vaizdas — tauraus žmogiškumo didvyris: tiesus, kilnus, draugiškas, nesavanaudis, kūdikiškai paprastas, sąmoningai religingas žmogus, pagal savo gabumus ir turimas galimybes besistengiąs aprėpti visas žmogiškojo gyvenimo sritis, pasinaudoti visomis gamtos, kultūros ir apreikštosios religijos vertybėmis.
 
    Ir tokių pilnutinių katalikų, tyrojo žmoniškumo didvyrių mes turime nemažai. Iš į altorių garbę iškeltųjų paminėsime šv. Pranciškų Salezietį, kun. Joną Bosco, Teresėlę ; iš mums geriau žinomų — Fridriką Ozanam, Ernestą Heilo, Karolį Sonnenschein, Petrą Lippert; iš lietuvių — arkiv. Jurgį Matulevičių, Tumą - Vaižgantą, Mariją Pečkauskaitę, kun. Alf. Lipniūną, visai nekalbėdami apie gyvuosius.
 
    Argi Tavęs jie netraukia, ar nesižavėjai, skaitydamas jų raštus ir jų gyvenimo aprašymus? Argi Tu nenorėtum būti toks visas žmogui prieinamas sritis aprėpiąs katalikas, modernus Kristaus sekėjas? Pagalvok, ko Tau dar trūksta, ką turi daryti, kad taptum vis į Jį panašesnis. Juk Tu nori būti tikras žmogus, išvystyti savyje žmoniškumą aukščiausiame laipsnyje. Netikėk tiems, kurie žmoniškumą nori padaryti visai automatinį, nepriklausomą nuo apreikštojo tikėjimo. Pats matai, kaip greitai jis tampa gyvuliškumu, į kokią pražūtį jis baigia nustumti žmoniją! Neklausyk tų, kurie žmoniškumą nori pastatyti kaip krikščionybės priešingybę.
 
    Garsusis prancūzų diplomatas ir pasaulinio masto rašytojas Paul Claudel sako: “Nieko nėra žmoniškume, ko negalėtų būti krikščionybėje. Žmogaus esmė juk yra būtis, gyvenimas. Nuodėmė yra nebūtis, gyvenimo šešėlis. Reikia ištrinti gimtąją nuodėmę ir atstatyi žmoniškumą visame pilnume. Krikščionybė yra tai, kas yra mumyse žmoniška labiau už mus pačius.”
 
    Todėl prieš Tavo akis tegul stovi modernaus šventojo, mūsų laikų Kristaus sekėjo vaizdas. Skaityk jų gyvenimo aprašymus, vis labiau pažink ir pamilk Kristų. Stenkis artėti į modernaus kataliko tipą, kad ir pats savy jaustum tą švelnią gyvenimo harmoniją ir šviesiu pavyzdžiu rodytum kelią savo brangiems šeimos nariams, draugams ir tautiečiams.
 
P. Daugintis, S. J.