Gerbiamas Kunige,
 
     Kartą mano pažįstamas tautietis aiškino pokalbio metu, kad ir gyvuliai turi protą. Jie ne viską atlieka tik instinkto vedami. Stebėdami kokį nors gyvulį, pamatome, kad jis kartais pakyla, eina vienur, kitur, pradeda žaisti su gėlių lapais ar kitokiais daiktais. O tas šunų prisirišimas prie savo šeimininko! Taigi, atrodo, kad ir gyvuliai galvoja. O jeigu taip, tai nėra esminio skirtumo tarp žmogaus ir gyvulio.
 
Už atsakymą dėkinga
 
Birutė
 
Brangioji,
 
     Palietei tikrai įdomų klausimą, į kurį plačiau atsakysime, pasinaudodami T. V. Gutausko, S. J. knygele “Kas žiūri ir nemato”, kurią “Laiškai Lietuviams” mano neužilgo išleisti ir paskleisti lietuviškoje visuomenėje. Tas Tamstos minimas gyvulių elgesys yra ne proto, bet tik jausmų ir instinkto dalykas. Žaisti su gėlių lapais arba prisirišti prie šeimininko, kurs šunelio nemuša, bet jam dažnai kaulą numeta, proto nereika, užtenka tik jausmų.
 
     Čia mes paminėsime keletą labai įdomių faktų iš gyvulių gyvenimo, kur kiekvienas galės pastebėti labai didelę išmintį. Paskui vis dėlto pamatysim, kad tie taip išmintingi gyvulių veiksmai nėra jų pačių proto padaras. Jie veika tik verčiami kažkokios kito proto įdiegtos jėgos.
 
 Nuostabi išmintis
 
     Tik įsižiūrėkim, pavyzdžiui, kaip voras daro savo tinklą. Regzdamas voratinklį, jis naudojasi dviejų rūšių siūlais. Viena rūšis — tvirti ir tąsūs. Juos voras vartoja tinklo griaučiams — metmenims. Antroji rūšis — limpą ir labai plonučiai. Jie yra vartojami griaučių išrezgimui — ataudams. Limpantieji yra reikalingi grobiui pinkles statyti, o tąsieji voratinklio standumui.
 
     Audžiant voratinklį, kyla visa eilė sunkenybių, kurias jis savo instinkto pagalba lengvai nugali. Kad vėliau būtų galima surasti kai kurias svarbias išvadas, reikia plačiau pakalbėti apie voratinklio audimą.
 
     Kur nors tarp rąstų ar šakų pirmiausia voras pritvirtina penkiakampę figūrą. Tame penkiakampy nuo vienos šoninės iki kitos jis nutiesia daug linijų, kurios visos kryžiuojasi pačiame centre. Taip penkiakampis tampa sudarytas iš daugelio nelygių trikampių, kurių visos viršūnės yra centre. Dabar, eidamas pagal penkiakampio kraštines, sujungia siūlu trikampių šonines linijas. Tokiu būdu penkiakampyje atsiranda taisyklingas daugiašonis, panašus į ratą, kurio stipinai arba spinduliai sudaro taisyklingų trikampių šoninę. Bet voras nepasitenkina tik vienoj vietoj sujungęs penkiakampio spindulius. Eidamas vis aplink skersai rato stipinus, juos jungia vienas su kitu iki pat centro. Sujungimai yra vienas nuo kito visai arti, kad būtų didesnis voratinklio standumas ir proporcingumas. Kiti dar juos vadina tiltais, nes voras jais, vienoj ir kitoj pusėj kojomis pasiremdamas, eina aplinkui, panašiai, kaip jungdamas spindulius ir rezga tarpus limpančiu siūlu. Taip voratinklio metmens atausti ataudais.
 
     Centras yra voro buveinė (bent kai kurioms jų rūšims), kurioje jis slypi ir iš kurios puola aukas. Kad pats šeimininkas neliktų savo spąstų auka, centro nerezga limpančiais siūlais, bet tais, iš kurių yra padaręs voratinklio griaučius. Taip apsisaugoja nuo prilipimo. Bet spąstų pavojai dar ne visi pašalinti. Voras negali visą laiką centre tūnoti. Jam reikia pagauti grobį, todėl bėgioti po tinklą. Bet uždėsi koją ant limpančio audinio — pats prilipsi. Tad kas daryti? Pagalbon ateina instinktas. Taip yra nežinia kieno sutvarkyta, kad voro seilės yra ypatingos cheminės sudėties— jos neutralizuoja siūlo limpančias medžiagas. Šią cheminę paslaptį voras ir be mokslų ėjimo žino. Jis, nors ir ne be vargo, viena po kitos kojyčių galus kiša snukutin ir juos gerai apčiulpia. Dabar pavojus pašalintas. Gali lakstyti po tinklą, kiek tik nori. Palauk! Dar ne viskas tvarkoj. Su grobiu gali tekti smarkiai susiremti. Greičiausiai žiaunomis teks paliesti tinklą arba užpakaline kūnelio dalimi į jį atsiremti. Todėl gerai apseilėjęs savo kojytes, ištepa jomis šias kūno dalis. Pavojai pramatyti ir nuo jų apsisaugota.
 
     Keista! Kodėl voras neįtepa kitų kūno dalių, bet tik tas, kurioms gresia pavojus? Gal tai yra atsitiktinai? Bet atsitiktinumas neprotauja, todėl negali būti tiksliai ir pastoviai jo veiksmas nukreiptas į tikslą. O čia ne tik visas veiksmas, bet net atskiros jo dalys yra nukreiptos į bendrą tikslą. Tai gali padaryti tik išmintis. Taigi, voro instinktas yra neabejotinos išminties pažymys, kad tai yra ne paties voro išmintis, pamatysime toliau.
 
     Skruzdžių pasaulis dar nuostabesnis. Nekalbant apie visą eilę stebėtinų dalykų jų gyvenime, štai vienas, pagal anglų tyrinėtojo Hingstono pasakojimus. Pietų Afrikoje gyvenanti skruzdžių rūšis, vadinama “anoma arcens”. Jos savo instinkto dėka yra puikūs pionieriai. Šios skruzdės yra klajoklės ir keliauja voromis, panašiai kaip pėstininkų kariuomenė. Bet štai skersai kelio upelis! Kaip nugalėti tokiems mažiems padarėliams šią kliūtį? Ar nereiks kreipti kelionės krypties? Anaiptol! Skruzdės yra užsibrėžusios kelionės tikslą ir, žūt būt, jį pasieks. Kitos išeities nėra, kaip statyti tiltą. Atrodo neįmanoma. Bet ir čia instinkto dėka viskas sklandžiai pasiseka.
 
     Viena iš pirmųjų skruzdžių pastebi nuo kranto virš vandens išsikišusią medžio šaką. Paskubomis užlipa ant jos, įsikimba į jos viršūnę savo žiaunomis bei priešakinėmis kojytėmis ir pakimba ore. Antroji apkabina kojomis ir žiaunomis pirmosios liemenį, taip pat pakibdama ore. Trečioji elgiasi su antrąja, kaip antroji su pirmąja. Taip ilginama grandinė, kol pasiekiamas vandens paviršius. Vandens paviršiumi ji tęsiama iki antrojo kranto. Pajutus krantą pirmoji skruzdė įsikimba ir kiek pajėgdama įtempia plūduriuojančią grandinę. Originalusis lieptas baigtas! Draugių pasiaukojimo dėka, viena paskui kitą gali peržygiuoti visos keleivės.
 
     Gal dar nuostabesni savo instinktu unguriai. Mes juos pažįstame kaip žuvis, mėgstančias gėlųjų vandenų gelmes. Jie subrendę neneršia, kur gyvena, bet iš viso pasaulio keliauja tūkstančius mylių per vandenynų gelmes prie Bermudų salų, esančių vakarų Atlante. Tik čia jie neršia. Po to tuoj padvesia.
 
     Išsiritę mažieji unguriukai, be jokių nurodymų, be niekeno pagalbos ima grįžti atgal ten, iš kur atkeliavo jų tėvai. Nepaklysta ! Kiekvienas randa tą upę ar ežerą, kur gyveno jų tėvai, nors, pavyzdžiui, Europon kelionė tęsiasi virš metų laiko. Ar nenuostabu? Iš kur tas nujautimas? “Niekad”, — sako A. C. Morrison, Niujorko mokslų akademijos pirmininkas, — “euro-pietiškas ungurys nenuplaukia į Ameriką, o amerikietiškas į Europą”.
 
     O štai kokia gera medikė yra vapsva! Ji, pasigavus žiogą, duoda jam “špricą” į nervų centrą; taip jį tik apsvaigina, bet neužmuša. Po to iškasa smėlyje duobelę, įtraukia ten žiogą ir sudeda į jo kūną kiaušinėlius. Tada užžeria duobelę ir, palėkus toliau, pati numiršta. Išsiritę kirminėliai atsargiai ima graužti žiogo kūnelį, bet tik tas dalis, kurios nėra reikalingos žiogo gyvybei išlaikyti. Pūvanti mėsa jiems būtų mirtis.
 
     Jaunas žiurkėnas (tam tikra graužikų rūšis, lot. cricetus vulgaris) jau pirmą savo gyvenimo vasarą suneša į urvą atsargas žiemai — apie centnerį grūdų. Kad grūdai neimtų urve želti, jis kiekvienam grūdui nukanda tą galą, kuriame glūdi gemalėlis. Iš kur jis sužinojo, dar neturėdamas patyrimo, kad grūdai gali suželti? Kaip jis gali pažinti, kuriame grūdo gale yra daigelis?
 
Kieno ta išmintis?
 
     Taip, gamtoje matome didžią ir tikrai nuostabią išmintį. Bet ta išmintis nekyla iš pačios gamtos, nėra gamtos nuosavybė. Ne taip, kaip žmoguje, kur ji yra žmogaus nuosavybė, kylanti iš protingos prigimties galių. Tai sužinoti galime labai paprastu būdu. Patyrinėkim kai kuriuos aukščiau minėtus gyvulėlius. Štai voras. Jis, pastatęs voratinklio griaučius, ima juos razgyti, kaip matėme, klastinguoju limpančiu siūlu. Jis tai daro, eidamas tiltais, kurie jungia stipinus vienas su kitu. Taigi, voras rezga tarptiltį po tarptilčio, pradėdamas nuo išorinės voratinklio pusės. Jei, jam berezgant, imsime ir iškirpsime vieną tiltą, priėjęs prie iškirptos vietos, neturės kur atremti vienos pusės kojų. Kaip elgsis šiuo atveju? Labai paprastai — paliks neužaustą visą tarptiltį, o mesis į kitą, artimesnį prie centro ir varys darbą toliau, visai nekreipdamas dėmesio, kad yra likusi spraga. Jeigu jam, vos pradėjus rezgimo darbą, visus tiltus iškarpysime, voras taip pat nekreips dėmesio. Jis, be paliovos leisdamas klijinį siūlą, voratinklio spinduliu artinsis prie centro, kol aplinkui eiti kojoms vėl ras atramą. Bet čia jau bus centras, kuris, kaip jau matėme, išregztas tąsiuoju siūlu. Pajutęs, kad jis jau centre, taigi savo “namuose”, ramiai sau ilsėsis, manydamas, kad viskas tvarkoj ir lauks grobio. O voratinklis yra likęs visai be ataudų. Musės aplinkui zvimbia ir nė viena neužkliūva. Nesulaukęs grobio, išalkęs voras turi palikti savo tinklą.
 
     Ką mums sako šis voro elgesys? Nagi, kad jis, nežiūrint jo aukštų, kaip inžinieriaus ir chemiko kvalifikacijų, negali protauti nė už centą: žiūri ir nemato! Kaip lengva būtų, ypač pirmame atvejy, kada iškirptas tik vienas tiltas, pastebėti šį trūkumą ir jį užtaisyti. Taigi, jei jis negali protauti, neturi savo išminties.
 
     Vadinas, gamta neturi savo išminties. O jeigu joje vis dėl to matome didelę išmintį, logiška išvada gali būti tik ši: tą išmintį gamta yra gavusi iš kur nors kitur. Vadinas, gamtoje reiškiasi svetima išmintis, kuri negali ateiti iš kur nors kitur, kaip iš kokios šalia esančios protingos esybės Ta protinga esybė, nepriklausanti nuo gamtos, gali būti tik Dievas. Taigi, Jis yra. Jis mūsų protu apčiuopiamas.
 
     Tą patį liudija ir kiti pavyzdžiai. Įsižiūrėjus, kas vyksta su anksčiau minėta vapsvele, kuri “sukonservavus” žiogelį, laidoja jį iškastoje duobelėje. Štai ji, iškasus duobelę, įtempia ten grobį, ima užžerti žemėmis. Jei dabar, vapsvai laidojant žiogelį, ant duobelės krašto padėsime kitą negyvą, ir ji, išlipdama iš pusiau užžertos duobės, jį pastebės, jai atrodys, kad ji, prieš už-kasdama duobelę, užmiršusi įdėti jon grobį. Todėl atkas duobelę, bet čia ras jau užkastąjį žiogelį. Vadinas, viskas tvarkoj. Duobelę reikia užkasti. Užkasa. Bet išlipdama vėl randa padėtąjį. Ir vėl ją kankina ta pati mintis, vėl iš naujo ji kasa duobelę. Jei nebus pašalintas nuo duobelės kranto padėtasis žiogas, ji kartos šį darbą, kol mirs iš nuovargio. Vadinas, vapsvelė negali sugretinti dviejų sąvokų: užkastojo ir naujai atrastojo žiogelio. Taigi, negali nė trupučiuko protauti. O jeigu ji vis dėl to taip protingai, kaip koks chirurgas operacijos metu, elgiasi, joje yra išmintis, tik ne jos pačios. Ir vėl ta pati išvada: gamta yra išmintinga ne nuosava išmintimi, bet yra ją gavusi iš kokio nors šalia gamtos esančio išminties šaltinio. Bet nuo gamtos nepriklausanti išmintis yra Dievas. Taigi, Dievas yra. Jis mūsų protu yra apčiuopiamas.
 
     Galvokime toliau. Kas turi išmintį, gali ne tik protauti, bet ir pažangą daryti. Žmogus, turėdamas nuosavą proto bei išminties galią, kuo protingesnis, tuo pažangesnis.
 
     O kaip su tais mažaisiais gamtos “išminčiais?” Grįžkime prie mums pažįstamo voro. Vorų visam pasauly yra daugybė rūšių. Beveik visi jie, kiekvienas pagal savo rūšį, audžia skirtingus voratinklius. Atsitiktinai yra rasti gintare voratinkliai nuausti prieš penkioliką milijonų metų. Mat, gintaras yra susidaręs Oligoceno periode, kurs apytikriai yra buvęs prieš penkioliką milijonų metų. Jis yra kilęs iš pušų sakų. Neretai jame randama įsispaudusių to laiko mažų gyvių, augalų likučių ir voratinklių.
 
     Kaip atrodo tie voratinkliai? Nė mažiausio skirtumo nuo mūsų laikų voratinklių. Vadinas, voras nė per tokį milžinišką laikotarpį nepadarė nė mažiausios pažangos! Ką tai mums sako? Dar labiau patvirtina išvadą, kad instinktai nėra nuosava gamtos išmintis, kad gamta nėra išmintinga. Ji protingai veikia, galime sakyti, paskolinta išmintimi, kurios negali iš kitur gauti, kaip iš šalia gamtos esančios išminties. Bet išmintis, nepriklausanti nuo gamtos, yra Dievas. Taigi, gamtoje pasireiškianti išmintis yra dalinis Dievo išminties pasireiškimas, kuris neginčijamai liudija apie Jo buvimą. Jo nemato tik tas, kurs tyčia užmerkia akis.