Spausdinti

      Atsisėdome ant gražiam kampely stovinčio suolo botanikos sode. Jis sėdosi girdimai atsidusęs. Ji nustebusi žvilgtelėjo į jį.

 
      —    Ką reiškia tas tavo atsidusimas? Ar tau taip gerai ar taip blogai?
 
      —    Ak, — tarė jis,—aš tik džiaugiuosi, kad vėl čia esame, kaip tada gegužės mėnesį.
 
      —    Taigi, — tariau aš, — štai jau šešeri metai prabėgo nuo anos gražios pavasario dienos po jūsų sužieduotuvių. Tada mes čia linksmai kalbėjomės apie rimtus dalykus.
 
      Vadinas, Jūs tai dar atsimenate, — atsiliepė ji su tyliu priekaištu balse. —Aš dažnai galvojau, kad jau seniai mudu abu pamiršote. Vos kartą gavome mažytį laiškelį; mūsų laiškai dingdavo be atsakymo, lyg vandeny.
 
      Tai, ką ji pasakė, skambėjo kiek karčiai.
 
      —    Bet, — atsakiau, — jums abiems vis tiek gerai sekėsi.
 
      —    Taip, taip, — kalbėjo ji, — jūs tik tiems žmonėms tesate, kuriems jūsų reikia. Nieko sau nusistatymas.
 
      —    O iš kur Tamsta žinai, — tęsė jis žmonos puolimą, — iš kur žinai, kad mums jau taip gerai sekėsi. Jūs dvasiškiai visuomet manote, kad vedusiųjų gyvenimas — tai rojus žemėje.
 
      —    Ir todėl, — įsiterpė ji karštai, — visada manote padarę karžygišką auką, atsisakydami vesti.
 
      —    Na, kas čia per kalbos, — gyniausi, — ar per tuos šešerius metus, jums susituokus, taip malonu pasidarė kitus užpuldinėti? Mane tai verstų pamąstyti.
 
      — Taip, pamąstyti Jums davėme progos jau tada prieš mūsų sužieduotuves, — tarė jis kiek slegiančiai, — tada, gegužės mėnesį, šitame pačiame sode. Turiu būti atviras ir prisipažinti, kad tada mūsų gegužės džiaugsmus padarėte nelengvus. Ak, tie kunigai, galvojau sau, jie visa ima taip rimtai ir visur mato pavojus, komplikacijas.
 
      —    Na, tai aš, — galėjau čia pasitenkinęs pridėti, — neleidau judviem taip lengvabūdiškai įplaukti į vedybų uostą.
      —    Bet, — laikėsi ji nepermaldaujamai savo, — tad kodėl laikote mūsų šventą vedusiųjų luomą mažiau tobulu? Mums daug daug sunkiau, negu jums toje karžygiškoje be rūpesčių laisvėje. Ar jums reikia nešti, kas būtų panašu į mano, kaip motinos., atsakingumą už savo tris mažyčius?
 
      —    Bet jūs kitaip nenorėjote, — tariau, — džiūgaudami ir triumfuodami užsidėjote sau tą jungą.
 
      —    Aha, matot! — sušuko ji užsidegusi, — vadinas, mes laisvai paėmėme nešti savo kryžių. O jūs ar esate kada nors taip laisvai ką padarę?
 
      —    Bet atsakingumo naštą turime nešti ir mes kunigai; ne taip regimą ir jaučiamą, bet toks atsakingumas gal yra dar griežtesnis ir labiau gąsdinąs. Laisvai, rimtai ir giliai apsvarstę, esame pasiėmę tą naštą. Svarbiausia visados bus tai, kaip kartą pasiimta atsakingumo našta yra nešama.
 
      —Taip, — tarė ji atlyžus, — svarbu ne pats kryžius ir jo sunkumas, bet meilė, kuri tą kryžių neša.
 
      —    Mes taip pat privalome būti teisingi,— pridėjo jis susimąstęs,-—ir prisipažinti, jog abu iki šiol tą kryžių nedaug temai ėmė ir tejutome. Kitaip, nežinau, ar dar kartą ryžčiausi.
 
      Bet čia jis sutiko tokį nustebusį savo žmonos žvilgsnį, kad paraudo iš sumišimo.
 
      —    Ne, brangioji, tu neturi manęs klaidingai suprasti. Su tavim aš kiekvieną kartą iš naujo prisiimčiau visas pasaulio kančias. Bet, žiūrėk, ar aš galėčiau dar kartą tokios aukos iš tavęs reikalauti?
 
      Tą akimirką pamačiau, kad juodu buvo vienas su kitu tikrai labai laimingi. Valandėlę tylėjome, žiūrėdami į dūzgiančius vabzdžius, ten aukštai, anapus gėlyno. Tada jaunoji moteris vėl pažvelgė į mane šelmišku pykčiu ir kalbėjo:
 
      —    Bet jūs kunigai mums niekados taip tiksliai iš anksto nepasakote, ką reiškia moterystė, jos neišsprendžiamos mįslės. Tai tokia didelė paslaptis.
 
      —    Bet, — atsakiau nustebęs, — mes juk beveik nieko kito neskelbiame, kaip tik tai.
 
      —    Taip, — tarė, — pamokslą sakyti, pareigas išskaičiuoti, reikalavimų ištisus sąrašus. Bet ar tie jūsų sujungiami žmonės iš tikrųjų sutaria ar galės būti drauge, tuo jūs nesirūpinate.
 
      Mano atsakymas buvo dar nekaltesnis:
 
      —    Na, tokie du žmonės tai jau tikrai sutaria. Juodu juk taip vieningai ir mylėdamiesi klaupiasi prieš kunigą, laikydami vienas antro ranką... aš apjuosiu stula apie susikibusias dešines...
 
      Čia ji vėl tapo pikta ir rėžė toliau:
 
      —    Na, prašau neapsimesti! Gerai žinote, ką aš manau. Vestuvių dieną du žmonės tik pradeda vienas kito ieškoti, ir taip netikra, kad vienas kitą ras. Aš galėjau lygiai taip pat iškeliauti į nepažįstamus tolius, ieškodama savo žvaigždės, ir jos nerasti. Tada visiškai nenumaniau, kurioje pusėje ji galėtų būti.
 
      Vyras sučiupo žmonos ranką ir švelniai tarė:
 
      —    Na, savo žvaigždę tu suradai, o aš savąją. Vadinas, tai ne taip jau netikra ir pavojinga.
 
      —    Taip, — pratarė ji, — mums tas laimingai pavyko — gal būt — nes dalykas dar nėra toli gražu prie galo. Mudu dar vis tebeiname vienas prie kito ir turime tai nuolat daryti. Iki šiol mūsų ėjimas nebuvo klaidingas. Kaip tik dėl to visada išsigąstu, pažvelgusi į tą mudviejų nueitą kelią. Jei būtume suklydę... ir tai juk buvo galima beveik tikrai prileisti.
 
      —    Beveik tikrai? O ne,—atsakiau aš — Jūs abu ir šiandien dar nežinote, kaip drąsus toks žygis. Bet nebuvote vieni, kai vienas kito ieškojote.
 
      —    Gal manote, dėl to, — tarė ji, pasiruošusi užpulti, — kad Jūs buvote arti mūsų? Tai mes nedaug tejutome.
 
      —    Na, — atsakiau rimtai, — toks įžūlus aš nesu. Jis, kurs tarp jūsų įsteigė Sakramentą, buvo su jumis. Jis pašaukė judu vienas prie kito iš tolimiausių savo plačiojo dangaus vietų. Jo erdvėj, kad ir kaip plali ji bebūtų, pašauktieji gali visada vienas kitą rasti. Be abejo, už šitos erdvės ribų tai nei aš nebūčiau jūsų radęs, dar mažiausiai galėjęs vesti judu vienas prie kito. Žmogiškas artumas, išmintis ar patarimas pats vienas čia negali padėti.
 
      —    Tamsta esi, — tarė ji, — daug žmonių matęs. Tokiu būdu išmokstama kai ko
 
      —    Ne, — atsakiau, — tas, kuris nori mokytis, išmoksta tik viena: jog niekas, absoliutiškai niekas vestuvių dieną negali žinoti, kas iš jo vedybų išeis.
 
      —    Argi Jūs, — paklausė jis dalinai išsigandęs, dalinai su užuojauta, — esate tiek daug kartų patyręs tų liūdnų dalykų?
 
      —    Ne, nė karto. Beveik visos mano palaimintos jungtuvės taip gražiai pavyko, kaip ir jūsų. Bet yra galimybių, kad gali kitaip baigtis, visada aiškiai mačiau. Tų galimybių yra be skaičiaus. Visų pirma, vyro ir moters charakterio įvairumai. Abu beribiai. Ar jie kada nors vienas antrą palies, sutiks papildys ar prieštaraus ir užge-sys, kas tai gali žinoti? Paskui vyro ir moters sugebėjimo, talento mylėti —pavadinkime tai mylėjimo galia — įvairumai. Ir tikėti nesinori, kaip įvairūs gali būti meilės troškimo, jos rodymo ir priėmimo niuansai, stiprumo laipsniai ir spalvų skirtumai. Ir ar tuose dviejuose žmonėse, kurie ten sujungiami, bent du šitų įvairumų aiškiai sutampa?
 
      Ji pažvelgė į mane išsigandusiomis akimis ir tarė:
 
      —    Vadinas, tai dar daug blogiau, negu ieškoti tolumoj žvaigždės, nes iš tikrųjų yra keturi pasauliai, vienas kitą vienaip ar kitaip perskrodžią. Ir dvi žvaigždelės keliauja per šiuos keturis pasaulius viena prie kitos.
 
      —    Taip, — tarė vyras, — dažnai galima pasakyti: jie negalėjo vienas pas kitą ateiti— vanduo buvo per gilus.
 
      —    Bet, — atsakiau aš, — turinčius tvirtą ir tyrą valią pašauktuosius Dievo angelas neša per gilius vandenis — jei tik leidžia jam save nešti — neišsemiamos meilės, neišsenkančios kantrybės, savęs neieškančio išsižadėjimo angelas.
 
      Aukštai, anapus gėlių darželio, vabzdžiai staiga smarkiai suūžė, bekylant vakarų vėjui. Nesąmoningai sužiurome ten išsigandę, lyg tai jau būtų gilūs, kartais neišbrendami vandenys, esą tarp žmonių sielų.
 
Petras Lippert, S. J.
 
Išvertė A. Tamošaitis, S. J.