Tėve, Jūsų straipsnis “Ar rašytis į parapijas”, kurs buvo išspausdintas praėjusiais metais “Laiškų Lietuviams” 11 nr., sukėlė mūsų tarpe daug ginčų. Vieni sakė, kad parapija ar bažnyčia nėra kokia policijos įstaiga, kad klebonai turėtų kontroliuoti savo parapijiečius. Kiti tvirtino, kad tikėjimas esąs kiekvieno sąžinės privatus dalykas, dėl to reikia kiekvienam žmogui palikti laisvę: kaip jis išmano, taip tegul savo sielą gano. Bet dauguma tą laišką pripažino teisingu ir Jums, Tėve, yra dėkingi už paaiškinimus. Tik dar prašytume daugiau argumentų, kurie mus labiau įtikintų, dėl ko turime ne palaidai, o organinizuotai priklausyti parapijoms ir per parapijas visai Kristaus Bažnyčiai.
 
Su tikra pagarba Jonas G.
 
      Mistinis Kristaus Kūnas
 
      Mielu noru duosiu keletą paaiškinimų, nes man šis klausimas labai patinka, ypač jis mano širdžiai pasidarė brangus, kai perskaičiau Šv. Tėvo Pijaus XII encikliką apie mistinį Kristaus kūną (De Corpore Christi Mystico), išleistą 1943 metais, birželio mėn. 29 dieną. Ta enciklika mane taip sužavėjo, kad ją jau keturis kartus perskaičiau ir iš lėto puslapis po puslapio pergalvojau. Tą encikliką drauge su kitais svarbiais paskutiniais popiežių raštais galima rasti J. E. vysk V. Brizgio paruoštame 1949 metų lietuviškame leidinyje “Popiežių Enciklikos”,
 
      Iš visų mokslo sričių žinome, kad žmogus nėra palaidas, be jokio ryšio su kitais žmonėmis kūrinys. Priešingai, jis yra visa savo prigimtimi socialus ir visuomeninis narys, t. y. įvairiais santykiais ir įvairiomis aplinkybėmis jungiamas su kitais žmonėmis. Juo labiau jis privalo priklausyti Bažnyčios kūnui ne palaidai, bet organizuotai. Tuoj pamatysime ir geriau suprasime, kas yra Kristaus įsteigtoji Bažnyčia.
 
      Daugelyje Šv. Rašto vietų, o ypač įvairiuose šv. Povilo laiškuose, randame pabrėžtą mintį, kad Kristaus Bažnyčia yra tobulai organizuota dieviškoji įstaiga. Savo organizuotumu ir susiklausymu ji tiesiog lyginama fiziniam, gyvam žmogaus kūnui. Žmogaus kūne visi sąnariai yra suskirstyti ir surišti tampriausiais ryšiais į tobulą taisyklingą sistemą — organizmą ir, galvai vadovaujant, atlieka labai svarbius ir komplikuotus uždavinius. Panašiai yra ir Bažnyčioje. Kristus yra to mistinio kūno galva, o mes jo sąnariai.
 
      Tautų apaštalas šv. Povilas, susižavėjęs ta mintimi, štai ką sako: “Mes esame daugelis, bet esame vienas kūnas Kristuje, esame vienas kito sąnariai” (Rom. 12,5). O Kristus, Bažnyčios įsteigėjas, dar aiškiau tą vienybę nušviečia pavyzdžiu: “Aš vynmedis, o jūs vynmedžio šakelės. Kas pasilieka manyje, o aš jame, tas neša daug vaisiaus” (Jon. 15,5). Iš šių žodžių aiškiai matome, kad mes su Kristumi Jo Bažnyčioje esame didžiausioje vienybėje. Mes esame ne palaidi, bet tampriausiais ryšiais surišti ir sujungti į vieną organizmą, taip kaip kūnas ar medis Taigi, jeigu tik atsitrauktume nuo Kristaus ir nesijungtume vieni su kitais, tuoj pasidarytume lyg nudžiūvusios šakelės, į kurias jau nebepereitų medžio sultys ir kurių likimas, Kristaus žodžiais tariant yra labai liūdnas. Jis sako: “Jei kas nepasiliktų manyje, bus laukan išmestas ir sudžius, kaip šakelė, kurią paims, įmes į ugnį, ir ji sudegs” (ten pat).
 
      “Taigi, jūs esate Kristaus kūnas ir sąnariai vienas prie kito”,-—aiškina šv. Povilas (1 Kor. 12,27). Jūs esate gyvojo Dievo bažnyčia, nes Jis sako: aš gyvensiu juose ir vaikščiosiu tarp jų, būsiu jų Dievas, o jie bus mano tauta” (2 Kor. 6, 16), sako šv. Povilas, kalbėdamas apie gilų tikinčiųjų susijungimą Kristuje į vieną nedalomą organizmą. Dėl to mylėdami vieni kitus, mes mylime patį Kristų ir ką gera ar bloga padarome artimui, padarome pačiam Kristui.
 
Vienybė ir tikslingumas
 
      Kaip mūsų kūnas yra tiksliai ir tvarkingai sujungtas iš įvairiausių sąnarių, įjungtų į bendrąjį visos kūno sistemos tikslą, vadovaujant galvai, o tie sąnariai vėl yra sudėti iš milijonų mažų narvelių taip, kad kiekvienas narvelis ar celė gali atskirai vystytis ir gyvuoti, bet būtinai turi būti subordinuoti viso kūno tikslui ir naudai, taip ir Bažnyčia, tasai mistinis Kristaus kūnas, yra sujungtas į vieną organizmą, susidedantį iš įvairių tautų, kalbų, luomų, pašaukimų, suskirstytų į parapijas, toliau į vyskupijas ir pagaliau į suvienytą milžinišką, visame pasaulyje išsiplatinusį mistinį Kristaus kūną, kurį valdo nematoma galva— pats Kristus, o matoma galva yra Jo vietininkas ir šv. Petro įpėdinis Romos Popiežius.
      Taip suprastoj Bažnyčioj negali būti nė kalbos apie palaidus, neįjungtus į parapijas ir vyskupijas narius. Dėl to ir Šv. Tėvas enciklikoj pabrėžia, kad jeigu Bažnyčia yra kūnas, tai ji turi būti vieninga, nedaloma, bet ir matoma. Todėl klysta tie, kurie Bažnyčią įsivaizduoja grynai dvasišką, nematomą, be jokių išorinių pareigų. Bet Bažnyčios nariai, kaip sako Popiežius, yra tik tie, kurie yra priėmę atgimimo sakramentą, t. y. krikštą, kurie išpažįsta tikrąjį tikėjimą ir nėra kompetentingos Bažnyčios vyriausybės nuo jo atskirti.
 
      Nusidėjėliai dar nėra iš Bažnyčios kūno išskirti, bet savo nedoru elgesiu jie labai sutepa mistinį Kristaus kūną ir jį paniekina, panašiai kaip tie budeliai, kurie Kristų nuplakė, erškėčiais vainikavo, apspiaudė stumdė ir pagaliau prikalė prie kryžiaus. Tegul ištvirkėlis ar girtuoklis nemano, kad jis tik sau vienas nusideda. Oi ne. Jis pažemina visą Bažnyčią, visą Kristaus mistinį kūną. Jeigu gyvame kūne atsiranda žaizda ar skauda dantį, tai visas kūnas jaučia ir kenčia. Mes gal tik Dievo teisme tai suprasime. Pamatysime, kad savo nuodėmėmis gal užtraukėme Dievo bausmes artimiesiems, namiškiams, Lietuvai ir net visam pasauliui. Gal ne vienas susimetėlis ar kitoks nusidėjėlis nusigąs sužinojęs, kad ten Lietuvoj ar Sibire, kalėjimuose ar prie sunkių darbų kankinasi jo tėvas, brolis, sūnus ar draugas, tik atlygindamas Dievui už jo čia Amerikoj ar kitur daromas nedorybes !
 
Kas mus jungia ir gaivina?
 
      Žmogaus kūną gaivina ir jungia į vieną organizmą nemirtingoji siela. Ji pripildo visą žmogų iki tolimiausios kūno dalelės ir padaro vieningą bei veiklų jo organizmą. Panašiai yra ir su mistiniu kūnu — Bažnyčia. Ją persunkia, gaivina ir jungia Kristaus dvasia, vadinama Bažnyčios siela. Šventoji Dvasia šventina per krikšto sakramentą, valo per atgailos sakramentą ir gaivina, maitina, pripildo malonėmis per Eucharistijos sakramentą visus Bažnyčios narius. Ta malonių ir gyvybės dvasia eina iš paties Kristaus ir pereina į visą Bažnyčią, panašiai kaip medžio sultys į visas šakeles. Kaip vynmedis ir šakelės gyvena vienu gyvenimu, taip ir mes gyvename tuo pačiu gyvenimu su Kristumi. Iš čia kyla toji net nesuprantama Bažnyčios narių vertė ir tas didis brangumas. Jie tampa Dievo vaikai. Kai kas sako, kad daugiau yra dievai, negu žmonės. Jie jungiasi su Kristumi į vieną prigimtį. O tikras Kristaus kūnas ir kraujas tampa tų narių maistu. Šv. Jonas sako, kad kas Jį priima, tampa Dievo vaikas. Dėl to šv. Povilas drįsta tvirtinti: “ Esu gyvas, tačiau jau nebe aš, bet yra gyvas manyje Kristus” (Gal. 2,20).
 
Tarpusavė vienybė
 
      Gyvame kūne galvai reikia kūno narių, o nariams galvos. Viena galva nesudarys kūno, o vieni nariai be galvos nebus gyvas kūnas, bet lavonas. Dėl to negali galva sakyti: man nereikalingi kūno sąnariai, o sąnariai: mums nereikalinga galva. Panašiai ir mistiniame Kristaus kūne. Kaip ten, taip ir čia turi būti organizuotumas, susiklausymas, santykiai, patarnavimai, harmonija ir vienybė, nes “Dievas paskyrė kiekvienam sąnariui vietą kūne, kaip Jis norėjo”,— sako šv Povilas. “Jei jie visi būtų vienas sąnarys, kur gi būtų kūnas? Taigi, dabar, tiesa, yra daug sąnarių, bet vienas kūnas” (1 Kor. 12, 19).
 
      “Akis negali sakyti rankai”, — tęsia tas pats tautų apaštalas, — “aš tavo patarnavimo nesu reikalinga; taip pat nei galva kojoms: man jūsų nereikia. Priešingai, daug labiau reikia tų kūno sąnarių, kurie atrodo silpnesni. Tiems kūno nariams, kuriuos mes laikome ne taip g a r b i n g a i s , duodame daugiau pagarbos; kurie yra gėdingi, tuos apvelkame didesniu padorumu”. Čia šv. Povilas, kalbėdamas apie Bažnyčią, nori visus įtikinti, imdamas gyvąjį kūną pavyzdžiu, kad visi tikintieji yra labai reikalingi mistiniam Kristaus kūnui. Ir net tie, kurie, atrodo, užima menkiausią vietą parapijoje, kurie yra kitų pajuokti, apleisti, paniekinti, pav., ligoniai, seneliai, kaliniai, neturtėliai ir net maži vaikeliai, gal bus labiau išaukštinti už tuos, kuriems pasaulis lenkiasi ir ovacijas kelia. Ir Švenč. Mergelė Marija, kalbėdama Magnificat, sake: “Dievas pažvelgė į savo tarnaitės žemumą Jis numetė nuo sosto galiūnus ir išaukštino žemuosius” (Luk. 1,48).
 
Tarpusavė pagalba
 
      Gyvojo kūno nariai nėra palikti veikti kiekvienas sau. Jie, darbuodamiesi savo naudai, drauge dirba ir visam organizmui Ir antra vertus, dirbdami kitiems, dirba ir savo naudai. Pavyzdžiui, rankos, plaudamos kūną, nusiplauna ir pačios save. Panašiai elgiasi ir kiti kūno nariai įvairiose savo pareigose. Jei kūne atsiranda žaizda ar suserga koks nors narys, visi kiti kūno nariai skuba jam į pagalbą. Kai blogai jaučiasi vienas kūno narys, visas kūnas kenčia, o jei visi sąnariai yra tvarkoj, tai ir kūnas būna linksmas ir judrus.
 
      Panašiai turėtų būti ir Bažnyčios organizme. Jei kuris nors nedorai gyvena, neina bažnyčion, apleidžia religines pareigas, mes negalime sakyti: kas man darbo, tesižinai. Oi ne! Visi kiti nariai turi susirūpinti, už jį melstis, ieškoti būdų jį vėl prie Dievo grąžinti. Dievo teisme negalėsime, kaip Kainas pasiteisinti, kai Teisėjas klaus, kur yra brolis. Kainas atsakė, kad jam nerūpi, kur yra jo brolis. Kaip tada Dievas nebuvo patenkintas tokiu atsakymu, taip nebus patenkintas nė paskutiniam teisme, nes gal tas ar kitas žmogus amžinai pražuvo tik per mūsų kaltę ir apsileidimą. Jei nieko daugiau negalėjome padalyti, tai galėjome bent melstis ir kitų prašyti, kad melstųsi, galėjome pasirūpinti, kad kiti jam artimesni ir įtakingesni asmenys stengtųsi jam padėti.
 
      Kai parapijoje būna kokios nors ypatingos pamaldos ar misijos, privalome vieni kitus paraginti, kad ateitų, kad visi dalyvautų, bet nemurmėti prieš kleboną ir prieš misijonierių, jei dėl ko nors jie nepatinka, nes iš to jokios naudos nebus, tik atbaidysim kitus nuo bažnyčios, o vėliau turėsime atsakyti už jų likimą.
 
      Turime uoliai dalyvauti visame parapijiniame ir katalikiškame gyvenime. Platinkime katalikišką spaudą. Mes mokam kitus kritikuoti, matom, kas yra gera, kas ne, bet patys nesistengiam gera daryti. Imkime, kad ir tuos “Laiškus Lietuviams" Redakcija kasdien gauna daug pagyrimo laiškų, daug padrąsinimų ir gražių žodžių. Žinoma, ir tai jau yra šis tas, bet to nepakanka. Reika juos platinti, o kas gali ir bendradarbiauti. Nereikia manyti, kad jų pažanga priklausys tik nuo vieno redaktoriaus.
 
      Kaip kūnui kenkia nešvarumas, kurs skleidžia mikrobus ir platina įvairias ligas, taip mistiniam Kristaus kūnui arba Bažnyčiai kenkia dvasinis nešvarumas: bloga spauda, nedoros filmos, smuklės ir kitos žemos vertės vietos, kur mūsų jaunimas dažnai nuodija savo kūną ir sielą. Tai turėtų atjausti kiekvienas to kūno narys, kiekvienas katalikas, kiekvienas parapijietis ir turėtų imtis visokių priemonių toms blogybėms pašalinti. Kartais prieš tai esame bejėgiai, ne nuo mūsų visa tai priklauso, bet dažnai galėtume ką nors padaryti, tik trūksta noro. Tokiu būdu mes neatliekame savo pareigos tame gyvame mistiškame Kristaus kūne.
 
Ginkime Bažnyčią
 
      Jeigu atsirastų kurioj nors Bažnyčios daly, vienoj ar kitoj parapijoj žaizda, tai turime stengtis ją, kaip galima greičiau išgydyti, bet negilinti jos dar labiau tuščiomis kritikomis, o kartais ir išsigalvotais ar kur nugirstais šmeižtais. Pakenkdami kitiems, mes pakenkiame ir patys sau. Atsiminkime, ką Kristus pasakė “Iš to visi pažins, kad jūs mano mokiniai, jei vienas kitą mylėsite” (Jon. 13,35).
 
      Turime stengtis net jausti tai, ką jaučia Bažnyčia: džiaugtis jos džiaugsmais ir liūdėti, kai ji liūdi. O ką mes padarome Bažnyčiai, tai padarom pačiam Kristui, nes jis pats pasakė: “Iš tikrųjų sakau jums, kiek kartų jūs tai padarėte vienam šitų mano mažiausiųjų brolių, man padarėte” (Mat. 25,40).
 
      Kai Saulius vyko į Damaską persekioti krikščionių, Kristus jį sustabdė kelyje ir tarė: “Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?” Saulius paklausė: “Kas tu esi, Viešpatie?” — “Aš Jėzus, kurį tu persekioji”, atsakė Kristus (Ap. D. 9,4). Vadinas, tikintieji ir Kristus yra tas pats dalykas. Taigi, ir dabar kas kokiu nors būdu prieš Bažnyčią kovoja, kovoja prieš patį Kristų, o kas klauso Bažnyčios, klauso paties Kristaus “Kas jūs klauso, manęs klauso; kas jus niekina, mane niekina; o kas niekina mane, niekina tą, kuris yra mane siuntęs’’ (Luk. 10,16).
 
      Tad būkime atsargūs šioje srityje. Pastebėję kokį nesusipratimą, pirma gerai apgalvokime, nesikarščiuokime, viską gerai ištirkime ir, jeigu matysime, kad tai yra reikalinga Bažnyčios gerovei, kreipkimės į atitinkamą bažnytinę vyresnybę, atvirai išdėstykime visas sunkenybes. Juk tik vyresnybė gali padėti, o mūsų kalbos ir mūsų kova su atskirais asmenimis jokios naudos neatneš, tik dar labiau viską supainios ir apsunkins. Mes, įžeisdami atskirus Bažnyčios tarnus, galime įžeisti Kristų.
 
      Stenkimės geriau suprasti, kas yra Bažnyčia. Prie jos priklausykime, būkime jos nariai, ją remkime, ginkime nuo priešų ir jos klausykime. Taip pat dėkokime Dievui, kad gimėme iš gerų tikinčių ir tikrai Bažčiai priklausančių tėvų, kad mums nereikia jos ieškoti, kaip milijonai dar tebeieško ir suradę taip džiaugiasi, kad mums ne vienam didžiausią gėdą padaro. Dažnai tos laimės mes neįvertiname, kurią turime, priklausydami prie tikrosios Bažnyčios ir būdami mistiško Kristaus kūno nariai.
 
J. Bružikas, S. J.
 

LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois. Yearly subscription one dollar. Single copy 10 cents.
 
Entered as second-class matter at the Post Office at Chicago, 111. Additional office of mailing in Putnam, Conn. LAIŠKAI LIETUVIAMS leidžiami Tėvų Jėzuitų kas mėnesj. Redaguoja T. Juozas Vaišnys, S. J. Administratorius Petras Kleinotas, S. J. Redakcijos ir Administracijos adresas: 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois. Telefonas: HEmlock 4-1677.    Metinės prenumeratos kaina 1 doleris. Atskiras numeris 10 centų.
 
Vinjetės J. Pilipausko