Šalin nusiminę dūsavimai skaudūs!
Jie silpnina dvasią paikai.
Ar mums, kaip mergaitei raudoti nuraudus, 
Nors spaudžia nelaimės, vargai?
Ne taip mūsų bočiai didvyriai kariavo,
Kai, gindami brangiąją Lietuvą savo,
Jų ėjo į kovą pulkai.
 
Kam trokšti pradengti tą uždangą — girią, 
Kur slepia kelius ateities?
Juk Dievas teisingas ir valdo ir skiria 
Laikus iš aukštos paslapties!
Kas bijo šešėlio, — šešėlius temato,
Tas Dievo galybės tikrai nesuprato:
Naktis jam visur be vilties.
 
Kaip vyrai, be baimės mes stokim į kovą, 
Kaip milžinas amžių baisus,
O meilė tėvynės tebūnie vadovu 
Ir Dievas, kurs valdo visus!
Darbuosmės ir eisme, kur šaukia tėvynė! 
Mylėsme ir gerbsme, ką proseniai gynė! 
Tėvynė iš miego pabus.
 
MAIRONIS
 
1951 m. Balandžio (April) mėn. Vol. 2, No. 4