Vieną kartą mes visi žengėm per savo tėvynės sieną į platų pasaulį. Vieni žengėm kaip išeiviai, ieškodami laimės svetur; kiti kaip pabėgėliai, ištremtieji, ieškodami pastogės, duonos ir darbo. Palikom savo kraštą, miškus ir pievas, kaimus ir miestelius.
Atsidarė prieš mus naujas pasaulis. Pažinom naujus kraštus, kitus žmones ir jų papročius. Pamatėm didmiesčių gyvenimą ir jų dinamišką pulsą, judėjimą ir fabrikų ūžimą. Paskendome darbo tempe, įsijungdami į visuotinę dainą, kuri skamba iš mašinų, iš fabrikų ir miestų judėjimo.
Neįprasta tat daina lietuviui, kuris mėgsta ramumą, tykų, jaukų gyvenimą, kaip Nevėžio ar senelio Nemuno vandens bėgimą. Pagautas fabriko dvasios, lietuvis jautėsi nesavas. Ne vienas pamatė, kad jam čia viskas svetima, pasijuto lyg netekęs ryšio su savo praeitim, nesena praeitim. Ir ne vienas pakrypo, susmuko po mašinos žiaurumu. Jis neteko to, ką išsinešė iš savo krašto. Neteko savo paprasto, ramaus gyvenimo.
Nereikia kaltinti didmiesčių, fabrikų ir jų ūžimo. Ne visur galime rasti idiliją, girias, pievas, ežerus ir tylų upės čiurlenimą. Naujasis gyvenimas, didmiesčiai, fabrikai, bildesys ir mašinos priklauso mūsų laikams, kaip ir anoji idilija. Turim įsijungti į naują gyvenimą, į modernųjį tempą, bet neturim prarasti to, kas mums brangu ir miela: savo lietuviško charakterio ir jo didžių dorybių.
Ir dabar, mielieji tautiečiai, ar tik nebus mūsų svarbiausia pareiga išlaikyti tuos dvasinius turtus, kuriuos išsinešėm iš savo tėvynės, iš savo religingosios tėvynės. Mūsų brangiosios motutės, kurios jau gal ilsisi aukštam kalne, kryžiaus pavėsy, suteikė mums turtų, kurių jokios mašinos neturi sunaikinti. Tos žilagalvės motutės įdiegė į mūsų širdis tikėjimo meilę, Dievo baimę ir gražius papročius. Tie turtai turi būti išlaikyti ir parnešti atgal į brangią tėvynę. Nenorim ten grįžti žiaurūs, kaip mašinos, negailestingi, kaip didmiesčių mūrai. Nenorim taip sumenkėti, kad mūs motutės nebepažintų, kad tėvynė mūsų bijotų, kaip sugrįžtančių priešų.
Taip kalbėdamas, aš nekritikuoju šio naujo gyvenimo, tik bijau, kad mes galime susmukti ir paklysti jo triukšme. Bijau, kad neprarastume to, kas mums brangu ir miela, kas lietuviška. Tad nežaiskim nauju gyvenimu, kaip cirko šokėjai. Jie aukštai ore vaikščioja virvėm ir nieko nebijo. Žiūrovai net kvapo netenka iš išgąsčio, kad nenukristų, neužsimuštų. Bet cirkininkai tik juokiasi, šypsosi ir žaidžia savo gyvybe už menką atlyginimą...
Nežaiskim gyvenimu, duokim jam daugiau turinio. Neškim į savo didmiesčių gyvenimą daugiau dvasios ramumo, susitelkimo, Dievo ir artimo meilės, kaip esame išmokę tėvynės laukuose. Tada taip lengvai neiškrypsime iš kelio ir jokia mašina nenustelbs mūsų atsparumo. Anglų rašytojas Chesterton yra pasakęs: “Kaip saulės šviesoje pažįstam daiktus ir joje auga vaisiai, taip dvasia turi tinkamai nušviesti mūsų modernųjį gyvenimą”. Dvasia, tikėjimas turi būti siela visam didmiesčių judėjime. Jei to nėra, didmiestis tampa žiaurus, laukinis, ir atskiras žmogus greitai suklumpa po jo našta. O atsikelti nėra taip lengva.
Visi esame šių laikų vaikai. Aplinka mus veikia ir auklėja, bet laiko dvasia neturi būti mūsų idealas. Siekime aukštesnių dalykų, negu tie, kuriuos čia matome. Sielos reikalai mums turi daugiau rūpėti, negu asmeninis išsilaikymas. Darbo savaitė turi baigtis ne naujais darbais, bet poilsiu, dvasiniu susitelkimu. Tada būsim kaip smarkūs, audringi upeliai, kurie po ilgos kelionės suteka į ramų vandenyną. Tada pailsėsim, atsigausim, lyg Dievo prieglobsty. Ir buvusieji mūsų darbai atrodys lyg auka Aukščiausiajam,
Jei likimas mus vienu ar kitu būdu įstatė į naują gyvenimą, išmokim jį valdyti. Didmiesčių, fabrikų dvasia neturi išnaikinti tų turtų, kuriuos atsivežėm. Reikia kartais eiti prieš srovę vardan nemirtingų turtų, vardan amžinybės, vardan to, kas nenyksta, kas pergyvena visas mašinas. Vardan tėvynės, kurios esame sūnūs ir kuriai linkime greito prisikėlimo.
Be dvasinių turtų, be tikėjimo, be moralinio aukštumo neišlaikysim to, ką esame sukūrę ir pastatę, neišlaikysime savo kultūros ir savo šeimų skaistumo. Kaip Bažnyčia kartą išlaikė mūsų tautą gyvą, taip ji, ugdydama žmones ir vesdama gerais keliais, ves ją į naują gyvenimą. Pasaulį mes galime nustebinti ne fabrikais ir mašinomis, bet savo dvasios galybe ir lietuvišku religingumu. Jei mūsų tautos himnas moko semti jėgas iš praeities, tai atsiminkim, kad Lietuva visais laikais būdama religingas kraštas, dvasią, o ne ką kitą, laiko aukščiau už viską.
Todėl, būdami naujose aplinkybėse, mokėkim eiti prieš srovę ir pasilikti ištikimi savo tėvynei. Tada su džiaugsmu sutiks mus motutės prie vartų ir tėvynė prie sienos. Būsime pasaulyje kiek apsitrynė, kiek praturtėję, bet išlaikę savo tautinį ir religinį perlą, kurį galėsime grąžinti savo tėvynei ir Dievui.
Juozas Beleckas, S. J