Spausdinti
(Pagal Peter Lippert)
 
      Tėviškė ir jaunystė keliauja drauge: koja į koją. Tėviškė — tas žemės kampelis, iš kur žmogus kilęs. Ta vaikystės žemė, žmonės ir aplinka. Dar daugiau. Tai žemės dalelė tai pastogė, kur žmogus turi pilną teisę augti ir gyventi. Ten jis visada mielas ir laukiamas. Visada jis ten gali grįžti, net kai kiti žemės kraštai į jį žiūri šaltai ir nesvetingai. Šita vieta didesnė ar mažesnė, visi joje stovį ir judą daiktai, visi įvykiai ir žmonės skverbiasi į vaiko sielą ir joje palieka neišdildomą įspūdį. Šitas įspūdis išauga į galingą ir lemiamą išgyvenimą, būtent: čia man gera būti. Čia esu saugus. Niekas nepadės bombos po mano gyvenimo pamatais. Iš čia niekas manęs neišvys.
 
      Vaikas, kuris neturi tėviškės — o šiandien tiek daug vaikų jos neturi — jaučia, kad jo visur per daug, kad jis maišosi kitiems po kojų. Jis nereikalingas, gali būti nuspirtas nuo gyvenimo kelio. Jis, kaip paklydusi katė ant didmiesčio šaligatvio. Iš visur tyko pavojus: visi ją vaiko, erzina ir spardo.
 
      Kokia tėviškės reikšmė vaiko širdžiai? Vaiko širdyje gimsta saugumo ir tikrumo jausmas. Jis įsigyja dvasios pusiausvyrą, išmoksta stačias stovėti ir stačias vaikščioti. Be šito pusiausvyros jausmo jis negali turėti ramybės, džiaugsmo ir pasitikėjimo. Vaikas žengtų į gyvenimo kelią sulinkusiom ir iškrypusiom kojom. Jis pultų ir griūtų kiekviename žingsnyje. Būtų jaunas aukštų kalnų erelis uždarytas su vištomis, mokomas lesti grūdus ir kapstyti sąšlavas.
 
      Kokia turėtų būti vaiko tėviškė, kad ji užsitarnautų tą vardą? Ta vieta, kur vaikas auga? Ji turėtų būti erdvi. Ankštumas slegia dvasią ir užmuša aukštus polėkius.
 
      Viena lova, viena pertvara lageryje, kur visi stumdosi, spiaudosi ir keikiasi, neduoda tos judėjimo laisvės. Jei vieta ankšta, vaikas mato ir girdi, kad jis kitiems ant kelio. Vyresnieji jam duoda suprasti, kad jis užima vietą ir todėl nėra pageidaujamas. Vadinasi, vaiko tėviškei neužtenka tamsaus kampo, į kurį jis nuolat grūdamas. Vaikui reikėtų plačių, atvirų laukų su pievomis ir miškais, ganyklomis ir laisvais smėlynais. Didelio, pilno medžių sodo, kur būtų galima landyti, laipioti, džiaugtis dangaus mėlyna erdve. Vaiko tėviškės gyvenamasis namas turėtų būti erdvus. Labai tiktų senas, kampuotas trobesys, su plačiomis klėtimis, ilgais prieangiais, sukrypusiais laiptais, kuriais galima nušliaužti ar nusiristi. Visose šitose patalpose turėtų būti tamsių, -paslaptingų kampų, paliktų jo tyrinėjimams. Tegul čia būna jo karalystė. Tegul čia jis krauna savo vaikystės turtus ir retenybes: akmenis, gelžgalius, šukes, lapų ir vabzdžių kolekcijas.
      Kurie žmonės priklauso vaiko tėviškei? Tėvai, broliai ir seserys, žaidimų draugai. Jie visi turi sukelti ir palaikyti vaiko širdyje saugumo ir tikrumo jausmą. Ne mieguisto tikrumo, bet pilno įtempimo ir kovos Turi būti ir kritiškų dienų: kovos su broliais ir seserimis ir su draugais. Su baime ir neramia sąžine laukiamos bausmės. Bet šitos kritiškos valandos neturėtų drumsti saugumo jausmo. Ir jos nedrums, jei vaikas žinos, kad viskas baigsis gerai: tikrai ir neužilgo. Tas saugumo jausmas remsis įsitikinimu, kad visi žmonės jį myli, kad tėvai ir broliai ir draugai jam linki gero, nors kartais įskaudina. Nereikia užmiršti, kad ir meilė ir autoritetas gali pasidaryti kalėjimu. Tėvų ir suaugusių šeimos narių autoritetas gali tapti pabaisa ir šmėkla. Vaikas kentės ir kankinsis visą gyvenimą, nebent vieną dieną jis vienu baisiu smūgiu sutrupins tos vergijos grandines. Tiek tėvų, tie brolių meilė gali būti kaip čiulpiąs voras: jie uždaro vaiką savo trumparegės meilės kalėjime, nuolat saugodami jį padaro savo malonumo žaislu. Tokia meilė iščiulpia vaiko gyvybę, neduoda galimybės išeiti į platesnes gyvenimo erdves, kalnų paukštį uždaro į siaurą ir tvankų narvelį.
 
      Saugumas, plaukiąs iš geros tėviškės, remiasi laisve. Tėviškė turi duoti laisvą erdvę gyventi ir dirbti. Ji neturi būti pilis, atskirta nuo pasaulio pylimais ir grioviais. Ji turi atverti vartus į plačius, beribius tolius. Mat, ji kraštas be ribų, o ne mūru apsupta tvirtovė. Tėviškės jausmas ir sąvoka tada bus tobuliausia, kada jie jauno žmogaus sieloje įskiepys begalybės supratimą ir pajautimą. Vaikas jaus ir matys, kad jo tėviškė siekia begalybę. Čia ir yra pagrindinis tėviškės uždavinys, išeinąs iš Dievo ir religinio auklėjimo. Šitas tikrumo ir pasitikėjimo ratas, kurį tėviškė sukuria, turi plėstis iki beribės. Į šį ratą turi įeiti ir Dievas. Jis turi pasidaryti viso saugumo ir pasitikėjimo centras. Jis išplės vaiko tėviškės ribas ir neleis, kad vaiko siela baimingai ir beviltiškai kabintųsi į siauro ir griūnančio trobesio sienas, kaip musė išrūgų puode. Gyvenimas nekartą pareikalauja atsiskirti nuo tėvų, brolių ir seserų, išsinerti iš vaikystės žmonių tarpo ir brangiais prisiminimais persunktų vietovių. Tai nebus sunku, jei vaikas turės tėviškę ir už šito siauro, kitų nubrėžto rato, jei tėviškė jį pasitiks visur, kur jis bekeliautų. O ta tėviškė yra Dievas. Jis vienas mus pasitinka visur, kur tik einame.
 
      Jei Dievas jau nuo pačios pradžios gyveno vaiko tėviškėj, vaikas trauks gyvenimo keliu ramus ir su šypsena. Jis galės keliauti į tolimiausius kelius, galės plaukti per plačiausias jūras, ir visur jį pasitiks žmogaus amžinoji tėviškė — Dievas. Jis mus veda už plačių tėviškės laukų, jos mums neatimdamas. Jis mus palydi iki kiekvieno rubežiaus, nepaliesdamas mūsų ramumo ir jaukumo. Jis sugriauna aplink mus visus mūrus ir tvirtoves, nė kiek nesumažindamas mūsų saugumo.
 
Juozas Elijošius, S. J.
      “L. L.” šių metų 2 numery buvo paskelbta kun. K. Mažučio anketa. Jau atėjo daug atsakymų, bet juos galite dar siųsti iki liepos mėn. 1 dienos. Jūsų atsakymai bus panaudoti, ruošiant eilę įdomių straipsnių apie vaiko auklėjimą.