Spausdinti
Didžiai Gerbiamas Tėve,
 
     Jau daug kartų esu skaitęs Jūsų atsakymus jaunuoliams, susidūrusiems su įvairiomis jaunystės problemomis. Vis dėlto, kaip matyti, dažniausiai pasitaikančios problemos yra beveik tos pačios — jaunuoliška meilė. Vienas susijaudinęs savo laiške rašo: “myliu mergaitę”, kitas: “draugauju su mergaite”, mano pasisakymas bus šiek tiek skirtingas: “myliu dvi mergaites”... Iš čia ir kyla visos mano problemos ir sunkenybės — nežinau, kurią pasirinkti.
 
     Su Milda jau draugauju antri metai. Pirmiau ją tiesiog dievinau, bet paskutiniu laiku šiek tiek atslūgau. Priežastys, atrodo, yra dvi. Pirma, sužinojau, kad prieš mudviejų susipažinimą ji ilgokai ir labai artimai yra draugavusi su kitu. Kai tai sužinojau, mane lyg šaltu vandeniu kas perpylė. Ji buvo mano idealas. Ji buvo tas angelas, kurio globai troškau pavesti savo būsimą šeimą. Maniau, kad jos širdis pirmą kartą meile man suplaks. Bet štai — jau ji yra plakusi kitam... Mane visuomet persekioja, prieš mano akis visu baisumu stoja šiurpus vaizdas: ji — kito glėby!... Perdaug stipri buvo mano meilė jai, kad būtų galėjusi visiškai žūti, bet šios naujos ir labai nemalonios žinios ji tapo smarkiai sukrėsta. Ne apie tokią aš svajojau... Ar galiu tikėtis, kad su ja būsiu laimingas, kad ji man bus visą gyvenimą ištikima?
 
     Iš dalies gal šių minčių paveiktas, iš dalies dėl susidėjusių aplinkybių, prieš porą mėnesių susidraugavau su kita — Shirley. Kaip jau matote iš vardo, ji — nelietuvaitė. Bet tokia maloni, simpatiška... O kas svarbiausia — naivi. Ji tikriausiai dar nei su vienu nebus draugavusi. Tokios aš noriu, tokia yra mano idealas... Bet kai pradedu apie ją galvoti, išgirstu lyg savo sąžinės balsą, man sakantį: “Ji ne tau... ji svetimtautė... ją vesdamas, atsižadėsi lietuvybės...” Brangus Tėve, stoviu kryžkelėj ir nežinau, kur pasukti. Mano ateitis yra surišta Gordijo mazgu, nežinau, kas jį galėtų atrišti. Padėkite man. Patarkite, kas daryti.
 
Laukiąs skubaus atsakymo 
 
Stasys
 
Brangusis Stasy,
 
     Mielai pasistengsiu drauge su Tavimi pamėgint atrišti tą baisųjį Gordijo mazgą, nuspręsti, kuris kelias yra tikresnis, kuriam iš tų dviejų “angelų” turi pavesti saugoti savo būsimą šeimą. Iš to, kas Tavo laiške pasakyta, atsakymas neturėtų būti sunkus.
 
Ar vesti svetimtautę?
 
     Trumpai ir aiškiai — ne! Mišrios vedybos tai yra tikras lietuvybės kapas. Ne vienas lietuvis šiandien jaudinasi, kad mūsų lietuviškose bažnyčiose ir parapijose vis labiau nyksta ir nyksta lietuviškumas. Kai kam yra nesuprantama, kam lietuvių parapijos bažnyčioje reikia pamokslo anglų kalba. Argi ši bažnyčia yra skirta ne lietuviams? Tad kam ateina ir svetimtaučiai? Kam jiems pataikauti ir skriausti lietuvius, sakant pamokslus svetima kalba? Tegul jie eina į savo bažnyčias. Atrodo, kad toks protavimas turėtų būti visiškai teisingas ir logiškas. Bet jeigu jis nėra visiškai teisingas, tai priežastis tik viena — mišrios vedybos.
 
     Jei parapijoje visos šeimos būtų grynai lietuviškos, tai būtų tikrai nedovanotina, jei klebonas bažnyčioje vartotų svetimą kalbą. Jei jis mėgintų aiškintis, kad į bažnyčią ateina ir svetimtaučių, kurie lietuviškai nesupranta, būtų galima tuoj atkirsti: “Svetimtaučiai turi savo bažnyčias, tegul eina ten, kur vartojama jų kalba, ši bažnyčia yra tik lietuviams”. Žinoma, svetimtaučių iš bažnyčios nevysi, jeigu jie ateina. Bet jie, atėję ne į savo bažnyčią, negali norėti, kad būtų pamokslas jų kalba, skriaudžiant tuos, kuriems ši bažnyčia yra skirta. Tai yra kiekvienam geros valios žmogui visiškai aišku. Bet kaip elgtis su tomis šeimomis, kuriose vyras yra lietuvis, o žmona kitatautė, arba atvirkščiai? Juodu abu nori sekmadienį išklausyti Mišių drauge. Į kurią bažnyčią turi eiti? Ar vyras negali atsivesti į savo parapijos bažnyčią žmonos ir vaikų? Uždrausti būtų žiauru, neteisinga. Tokioms mišrioms šeimoms labai padaugėjus, kilo reikalas įvesti į lietuviškų parapijų bažnyčias ir svetimą kalbą, kad neliktų sekmadienį be Dievo žodžio ir tie, kurie lietuviškai nesupranta, bet yra lietuviškų arba bent pusiau lietuviškų šeimų nariai.
     Tiesa, teko matyti tokių svetimtaučių, kurie susituokę su lietuviais, labai gražiai išmoko lietuviškai, bet tai yra tik išimtys. Taigi, mielas Stasy, jei Tau yra brangi tautybė, jei nori, kad Tavo šeima būtų lietuviška — nė negalvok vesti svetimtautę. Tos dar neseniai užsimezgusios draugystės nedidink, jeigu jos negali visiškai nutraukti. Ją sutikęs, pasitenkink tik labai bendro turinio kalbomis. Jeigu visuomet nenori kalbėti tik apie orą, tai gali paklausti, ką ji mananti apie praėjusio sekmadienio “Yankees” pergalę prieš “Red Sox” beisbolo žaidime arba pasidžiauk, kad Arlene Dahl labai žavingai atrodė paskutinėje filmoje. Kitokių, toliau siekiančių kalbų, neužvesk. O jei matysi, kad ji vis stengiasi pakreipti kalbą į kitą pusę, tai prie progos pasigirk, kad jau seniai draugauji su lietuvaite ir neužilgo manai ją vesti. Pasakyk: “Ir Tave pakviesiu į vestuves, jeigu Tau nebus nuobodu pabūti tarp lietuvių”.
 
Pirmasis širdies suplakimas...
 
     Klausyk, Stasy, nebūk vaikas! Tik antros klasės gimnazistukas gali panašiai kalbėti. Galvoji apie tokią, kurios širdis pirmą kartą meile Tau suplaks... Pagalvok pagaliau apie savo širdį, ar ji pirmiau niekam nesuplakė? Esi virš dvidešimt metų ir su Milda draugauji dar tik antri metai. Manau, kad dar esant žemesnėse klasėse jau ne kartą ir ne vienai Tavo širdis plakė. Tai visiškai nieko nereiškia. Kiekvieno žmogaus gyvenime panašiai būna. Neįsivaizduok meilės perdaug poetiškai, abstrakčiai, nerealiai. Apie “pirmus širdies suplakimus” gali rašyti tik poetai, žiūrėdami į mėnulį, gyvenimas kalba kitaip, daug realiau ir konkrečiau. Daug kam širdis, gali plakti, klaidžioti. Svarbu prie ko ji apsistoja.
 
     Tu gerai žinai, kad priešvedybinio draugavimo tikslas yra vienas kitą pažinti, ištirti, ar bus galima sutikti, sugyventi. Jeigu visi taip galvotų, kaip pats, tai tas draugavimas būtų visiškai nereikalingas, nes čia jokio apsisprendimo, vienas kito studijavimo negalėtų būti: jeigu jau pradėjai kartą draugauti, tai turi su tuo asmeniu ir tuoktis. Tai būtų nesąmonė. Sakysi — draugystė tai dar nėra meilė. Taip. Bet ribą labai sunku rasti. Gali kitą asmenį tikrai mylėti, paskui staiga pamatai, kad klydai, jis Tau netinka.
 
     Taigi, kaip Tau buvo leista pirmiau draugauti su kitomis, taip ir jai buvo leista draugauti su kitais. Jeigu to draugavimo metu būtų įvykęs vienas kitas neleistinas ir perdaug laisvas dalykėlis, žinoma, tai būtų negerai, tai būtų suklysta. Bet viena, kartais labai maža klaida, dar nesako, kad tas žmogus blogas, kad jis bus neištikimas, kad su juo negalėsi laimingai gyventi. Vyrų jau yra tokia prigimtis, kad sau labai daug leidžia, bet mergaitę jau laiko neištikima, negarbinga, nedora, jeigu į ją tik pažvelgia kitas vyras. Tai yra fariziejiškas elgesys, prieš kurį kiekviename žingsnyje kovojo pats Kristus, gyvendamas šioje žemėje. Žinok, kad Jis atleido net Magdalenai, kuri iš didžiausios nusidėjėlės tapo didi šventoji ir buvo ištikimiausia Kristui iki Jo mirties. Jai pirmai Kristus atsikėlęs ir pasirodė. Taigi, pamatymas kitame kiekvienos dulkelės ir nenoras atleisti nėra krikščioniškas elgesys. Būk nuolaidesnis su kitais ir griežtesnis pats su savimi, tada būsi garbingas žmogus ir jausiesi laimingas.
 
     Tad jeigu jau tiek laiko draugavai su Milda ir, kaip pats rašai, ją net dievinai; jei joje nieko nepastebėjai, kas galėtų būti kliūtis judviejų sutuoktuvėms ir laimingam šeimos gyvenimui, į šį menkniekį, kad ji draugavo su kitu, nekreipk dėmesio. Drąsiai vesk ją prie altoriaus, ir sukursi gražią lietuvišką šeimą.
 
Linkėdamas daug Dievo palaimos
 
Juozas Vaišnys, S. J.