Mielas p. Chrizai ir visi jo vargu Suinteresuotieji!
 
      Norėjau šiame “Laiškų” numeryje tarti savo kunigišką žodį, bet prieš pat atiduodant Redakcijai rankraštį, atėjo du nepaprasti laiškai. Abu iš vyrų. Jausčiausi Jus nuskriaudęs, jei numesčiau juos į krepšį. Todėl atleiskite, kad savo atsakymą nukeliu vieną mėnesį toliau, o dedu čia ištisai tuodu laišku. Juodu labai daug pasako ir Jums p. Chrizai ir visiems Jums rašiusiems.
 
Pirmasis laiškas:
 
      “Tavo laiškas dėl nepavykusio Tavo ir žmonos sutarimo naujos gyvybės kūrime yra dažnas vedusiųjų sunkus kryžius. Mes esame tų nelaimių patys kaltininkai. Tą pats pripažįsti. Tavoji žmona yra dar nelaimingesnė, nes ji nužudė pradėtą gyvybę. Baisu pagalvoti, ką Dievas darys su tais medžiais, kurie atsisako vesti vaisių. (Mt. 21, 19).
 
      Jei mes mylėtumėme Dievą visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis, mūsų gyvenimas būtų tikrai kitoks. Aš tai žinau iš savo vedybinio gyvenimo patyrimo ir todėl nesistengiu ieškoti pagalbos ir patarimo kur nors kitur. Viena tegaliu pasakyti: “Dieve, pasigailėk mūsų aklų, kurčių nusidėjėlių”. Mes esame svilinami ir apakę karščiausių meilių žmonoms, garbiname turtą, patogumus, smilkome žemės dievukams, o valgome pelenus, ne duoną ir esame išdžiūvę žolės. Mes užkasame Dievo talentą (Mt. 25, 14-30), nes bijom vargo, kurį teikia naujoji gyvybė. Mes bėgame nuo vilko, bet užbėgame ant meškos. Manydami gerai darą, klystame nuo Tiesos, skubame keliu į sielos pražūtį, nes atrodo, kad visi žmonės taip daro ir taip turėtų būti išmintingiausia.
 
      Bet mums, katalikams, nėra išimčių. Mes, tik gerą kovą laimėję, turime grįžti pas Tėvą. Jei žmona atsisako naujos gyvybės, vesti vaisių, tai vyras lieka jos broliu. Klupdamas ir keldamas, jis turi likti jos broliu iki mirties.
 
      Praeis karštų meilių metai: “Nes prisikėlime vyrai neves moterų ir moterys netekės, bet bus kaip angelai danguje” (Mt. 22, 30). Praeis žmonos pranašumai ir didybė žmonių akyse. Tada ji, nuvytusi, sausa obelis, grįš pas Tave, ištikimą atlaidų ir neatmetantį jos klaidų brolį. Susitaikinusi su Dievu, užkurs židinyje paskutinę šeimos ugnelę.
 
      Niekas nežino, kokius kryžius ir už ką juos Dievas mums duoda. Tik po mirties sužinosime to paslaptingo suraizgyto kilimo antrąją pusę. Tik tikėjime, meilėje ir viltyje aukodami kryžių už savo mylimuosius asmenis, kurie tiek kartumo pripila į mūsų gyvenimo taurę žemėje, išpildysim tą didžiąją paslaptį: “Teesie Tavo Valia”.
 
Chrizo likimo Brolis iš Australijos.
 
Antrasis laiškas:
 
Mielas Drauge,
 
      Sakau Drauge, nes negaliu būti tuo pačiu kartu oficialus ir draugiškas. O čia taip norisi pačiam draugiškai, kaip senam pažįstamam, patarti paties gyvenimo komplikacijose. Teisingiau, ne patarti, o su pačiu išsikalbėti. Vietos stoka neleidžia perdaug plačiai užsimoti, todėl stengiuos kalbėti “trumpai-drūtai”. Ir jeigu mano patyrimas pačiam bent truputį padės, jausiuos savo pareigą artimo meilės įstatymui atlikęs pakenčiamai.
      Esu vedęs. Auginu gražią šeimynėlę. Jaučiuosi patenkintas ir laimingas.
 
      Džiaugiuosi, kad savo žmonos nei prieš vestuves nei po vestuvių nebuvau įsimylėjęs. Ar ne keista, mielas Drauge? “Kaipgi galima būti laimingu be meilės?” — jaučiu paties klausimą.
 
      “Kaip tai be meilės?” — norėčiau pakartoti paties klausimą. Argi Jūs įsimylėjimą vadinate meile? Įsimylėjimu aš vadinu tą dvasios pakilimą, kuris jaučiamas po uždarų rekolekcijų ir po kurių joks jaunuolis nepriimamas į vienuolyną. Nes tai noras įsikurti laukuose, kada jie pilni žiedų kvapo ir gaivinančios saulės. Tačiau tą norą paskandins rudens purvas, o žiemos speigas nušaldys.
 
      Štai dėl ko, Mielas Brolau, aš džiaugiuos, kad aš savo žmoną tik myliu, bet nesu įsimylėjęs. Tikroji meilė yra pareiga. Įsimylėjimas yra nuotaika, be mūsų sutikimo atėjusi ir nuo mūsų valios nepriklausanti. Tobuliausia meilė žemėje yra tėvų meilė kūdikiui. Dėl to, mano įsitikinimu, šeima tik tada gali būti tikrai laiminga, kai vyras myli savo žmoną, kaip tėvas, o žmona vyrą, kaip motina. O visų tobuliausia meilė yra auka. Kenčianti meilė. Tačiau ji gyvena tik Kalvarijos kalno viršūnėje. Šeimos virstų mažyčiais rojaus kampeliais, jeigu vyrai ir žmonos bent iki jo atkalnės nukeliautų.
 
      Pati didžioji abejonė, kuri mane kankino prieš vestuves, buvo ta, kad mano žmona buvo mane įsimylėjusi taip, kaip pats savo žmoną.
 
      Abu esame religingi. Nuo pirmosios vestuvių dienos nutarėm nelegalizuoti nuodėmės mūsų šeimyniniame gyvenime. Aiškiau sakant: gimdyti arba susivaldyti. Deja, lengva pasakyti, o kas kita ištesėti. Jeigu net Tas kuris kiaurai permato mūsų iškreiptos prigimties gelmes, Apaštalo lūpomis pataria: “Nesišalinkite vienas nuo kito, nebent abiem sutinkant iki laikui, kad užsiimtumėte malda, ir vėl susieikite, kad šėtonas jūsų negundytų jūsų nesusilaikymu” (1 Kor. 7, 5).
 
      Susilaukėme pirmojo kūdikio; antrais metais antrojo. Tačiau kai trečiais metais pasijuto belaukianti trečio — ėmė kaltinti mane. Sako: “Tu prižadėjai mane palikti bent trims metams ramybėje.” “Prižadėjau”, — sakau, — “tai prižadėjau, bet pažadą juk abu sulaužėm”.
 
      Tragedija. Ašaros. Ji, ne aš, turinti į pasaulį atnešti. “Ne!” — sako — “šis kūdikis dienos šviesos neišvys'’. Ji prieš gausią šeimą nenusistačiusi, bet tik ne kas metai. Ką žmonės pasakys? Gėda! “Pamatysi, šis kūdikis neateis pasaulin”.
 
      — Tai žinok, — sakau, — nuo tos pačios valandos, kai tu tai įvykdysi, aš tau nebe vyras; su žmogžude aš negyvensiu nė vienos minutės.
 
      Ir tai pasakiau tokiu tonu, kurs vartojamas pirmose fronto linijose priešo kareiviui ir kuriuo, paprastai, nedrįstama abejoti.
 
      Mes turėjome tikrai gražius ir sveikus du kūdikius. “Kurį”, — sakau, — “iš jų norėtumei, kad aš užmuščiau? Kodėl tu nepagalvoji, kad ir trečias bus taip pat mielas ir gražus? Juk jis jau gyvena ir auga po tavo širdimi. Dievo reikia bijoti, ne žmonių. Tegu, sakau, mes ir duonos kąsnio neturėtume, badu išmirtume, ir tai mes būtume laimingesni už tuos, kurie pasiliks nebūtyje. Kas mums kančia ir mirtis, jeigu po jos laukia amžinas dangus?!”
 
      Apsiverkė. Išsikalbėjo. Na, ir apsigalvojus, sutiko su esama padėtimi, apgailestavo savo pasikarščiavimą.
 
      Grįžtant prie paties reikalo, aš pačiam draugiškai ir nuoširdžiai štai ką patarčiau. Skaityk kasdien Šv. Raštą, nors po truputį. Giliai pergalvok tas šventas mintis. Žinok, kad kol tik kiti Tau kalbės Šv. Rašto žodžiais, tol Tau tos mintys atrodys sausa negyvenimiška formulė, augalai iš svetimos žemės. Reikia, kad dieviškoji sėkla įleistų šaknis, išaugtų ir pražystų Tavo paties širdyje. Nes tik tada Šv. Rašto Tiesa pavirs tavąja Tiesa.
 
      Gyvenimas turi labai gilią prasmę. Jis duotas mums pasiruošti kitam gyvenimui. Danguje bus visi laimingi, tačiau nevienodai laimingi. Bažnyčia moko, kad mes per kiekvieną šventai praleistą dieną pakylame vienu dangiškuoju laiptu aukščiau. Juo daugiau vargo ir kančios mes čia pakelsime, tuo laimingesni būsime danguje. Štai dėl ko Apaštalas Povilas sako: “Jau ir tai klaida yra jūsų tarpe, kad vienas su kitu bylinėjatės. Kodėl verčiau nenukenčiate skriaudos? Kodėl verčiau nesiduodate daryti sau neteisybės? (1 Kor. 6, 7).
 
      Štai dėl ko Kūdikėlio Jėzaus Teresėlė, supratusi šių žodžių reikšmę, sako: “Aš noriu iš meilės kentėti ir net iš meilės gėrėtis: tokiu būdu aš mėtysiu gėles... aš nepraeisiu nė vienos Tau nenuskynus... ir giedosiu, nuolat giedosiu, nors reikės skinti ir rinkti rožes iš erškėčių; mano giesmė bus juo malonesnė, juo tie erškėčiai bus ilgesni ir aštresni”.
 
      Štai dėl ko mūsų seneliai, ir baudžiavą eidami, išauginę pulką vaikų ir, senatvėje užuojautos ir padėkos nesulaukę, sakydavo : “Dievui ant garbės”.
 
      Sakyk, Brolau, ką pats galvojai, dirbdamas po 18-20 val. į dieną? Jei neapsirinku, prieš Tavo akis nuolatos stovėjo gražus automobilis, jaukus namukas ir besišypsanti, gražiai aprengta tavo gyvenimo draugė. Ir tas tau padėjo iškęsti tuos baisius laisvai užsikrautus vergijos metus. Dabar pakeisk galvoseną. Pradėk, kaip galima dažniau, galvoti apie dangų. Įsikalk sau į galvą, kad dangus yra milijonus kartų realesnis už Tavo turimą turtą. Duok valią savo vaizduotei, galvok apie kokią tik nori laimę ir laisvę, tačiau ji vis tiek bus tik šešėlis prieš dangaus laimę, apie kurią skaitome: “Ko akis neregėjo, nei ausis negirdėjo, nei į žmogaus širdį neįėjo, Dievas suteikė tiems, kurie Jį myli” (1 Kor. 2, 9).
 
      Tad, sakyk, ar verta būtų nutraukti darbą tada, kai kasdien kyla atlyginimas? Ar išmintinga būtų pasitraukti iš gyvenimo tada, kai jis yra pats produktingiausias amžinajai laimei padidinti? Kentėk ir aukok savo kančią už save ir už žmoną, jeigu Tu ją iš tikrųjų myli. Nes: “meilė yra kantri, maloninga. Meilė nepavydi, nesielgia sauvalingai, nesipučia. Ji yra nesididžiuojanti, neieško savo naudos, nesusięrzina, neįtaria piktumu, nesidžiaugia neteisybe, o džiaugiasi tiesa; visa nukenčia, visa tiki, visa ko viliasi, visa pakelia” (1 Kor. 12, 4-7).
 
      Suprantu, kad pačiam sukelia pavydą jos pasisekimas kitų tarpe, tačiau pats stenkis to niekados neparodyti. Elkis su ja, kaip su dukterimi: tėvas juk džiaugiasi dukters pasisekimu. Draugiškas elgesys dar nereiškia neištikimybės.
 
      Tačiau pačiam turi rūpėti ne tik jos žemiškoji laimė, bet daug svarbiau amžinoji. O sakyk, ar ji nuplovė Kristaus krauju savo baisųjį nusikaltimą? Jeigu taip, jeigu jai Dievas atleido, tai ir pats turi atleisti ir to niekados jai nebeprikaišioti. Gal būt, aš klystu, bet iš paties laiško atrodo, kad ji dar tebenešioja ant savo sąžinės.
 
      Kodėl ji dabar vengia šeimos padidėjimo? Taigi, pirmiausia pabandyk su ja išsikalbėti. Bet, sakai, kaipgi su ja išsiaiškinsi, kad ji nė klausytis nenori ir visuomet stengiasi patį įžeisti? Tada daryk taip: parašyk jai laišką, išdėstyk tvirtas krikščioniškas pažiūras, aprašyk visus savo dvasinius pergyvenimus, atverk jai visą savo širdį. Matai, tarp jūsų yra išaugusi jus skirianti siena. Tu manai — ji kalta, o ji galvoja, kad Tu kaltas. Reikia šitą sieną nugriauti. Paklausk jos, ko ji iš tavęs norėtų. Prašyk patarimo, ką pats turėtum daryti jūsų santykių pagerinimui. Pabrėžk, kad pats negali įsivaizduoti tikrai laimingos šeimos be krikščioniškos moralės dėsnių.
 
      Matai, Brolau, rašytas žodis kalba kitokiu tonu. Be to, mintys yra daug nuosekliau išdėstytos ir žodžiai apgalvoti iš anksto. Būk tikras, kad ji laiško nenumes; moterys, yra perdaug smalsios, kad neperskaičiusios numestų joms adresuotą laišką. Parink tokią dieną, kada ji bus geroj nuotaikoj. Geriausia, prieš išeidamas į darbą; tada turės daugiau laiko pergalvoti.
 
      Jaučiau, kad pačiam nebus lengva ją įtikinti. Bent man atrodo, kad ji priklauso prie tų žmonių, kurie Apaštalo žodžiais tariant, “nepažindami Dievo teisybės ir norėdami pastatyti savąją, jie nepasidavė Dievo teisybei” (Rom. 10, 3). Pastatyti savąją teisybę reiškia gyventi ne pagal Dievo nustatytą tvarką, ne pagal Dievo įsakymus, bet pagal savo susikurtus. Tai yra jau šėtoniškos puikybės atgarsis: “Non serviam! — netarnausiu!” Toks žmogus jau ginčytųsi ir su Dievu. Tad nenusimink, jeigu jos pats ir neįtikinsi. Tokius žmones tegalima atversti malda ir kančia, t. y. išprašysiu jiems Dievo malonės.
 
      Jeigu visos čia paminėtos priemonės nieko nepadės, ir jeigu pats kito kelio pabėgti nuo nuodėmės nerasi, tada pastatyk jai tiesų vyrišką klausimą: arba mes pradedam gyventi pagal Kūrėjo planą, arba aš su tavim nebegyvensiu! Žinoma, pats rūpinsies ja ir toliau, remdamas materijaliai ir aukodamas už ją savo maldas bei kančias ir laukdamas jos sugrįžtant. Žinau, tai bus sunki operacija, bet be jos ligonis greičiau mirs nuo įsisenėjusios ligos.
 
Pr. Mok. Mokytojas.