Žmogus — Dievo garsiakalbis
 
      Viena didžiausių paslapčių Dievo ir žmogaus santykiuose yra ši: Dievas veda pas save žmogų per kitą žmogų. Tiesa, Jis yra kalbėjęs patrijarkams, pranašams ir Mozei. Bet tiek patrijarkai, tiek pranašai turėjo perduoti Dievo žodžius kitiems žmonėms. Galiausiai Jis prabilo per savo Sūnų, apsivilkusį žmogaus kūnu. Kristus — savo trumpu žemės gyvenimo laikotarpiu — stovi tarp Dievo Tėvo ir žmonių. Jis dažnai pabrėžia, kad Jis vykdo tik Tėvo valią, skelbia tik Tėvo žodžius. Žinodamas, kad Jo misija baigiasi su prisikėlimu ir grįžimu į dangų, Kristus išsirenka apaštalus, savo misijos tęsėjus. Jie išeis į keturias pasaulio šalis ir toliau skelbs dieviškąjį žodį.
 
       Iš Kristaus Apaštalai gauna visus įgaliojimus ir visas galias. Jie kalba Jo vardu, daro stebuklus Jo visagalybe ir kitiems perduoda šią šventąją misiją Jo malonės pagelba. Petras Kristaus išrenkamas ir patvirtinamas šitos Kristaus kariuomenės vadu. Petras — Uola. Už tai šito būrio niekas nepergalės. Jokia pasaulio galybė: nei dvasinė nei medžiaginė. Pradžioje jis bus mažas, kaip garstyčios grūdas, bet trumpu, palyginti, laiku išaugs į labai didelį ir galingą medį, kurio šakose bus vietos visam pasauliui. Jau tik po šimto metų nuo Kristaus mirties ši kariuomenė bus pasiekusi kiekvieną anuo metu žinomo pasaulio didesnę vietovę, nes Viešpats didins jų būrius diena iš dienos.
Vynmedžio paslaptis
 
      Įdomu, kad Kristus niekada nedaro esminio skirtumo tarp savęs ir apaštalų, nes tarp Kristaus ir apaštalų yra nuostabi ir labai gili vienybė. “Aš esu vynmedis” — sako Kristus — “jūs gi esate vynmedžio šakelės. Aš esu mokytojas, jūs — mano mokiniai. Aš esu kūno galva, o jūs — šito kūno nariai. Kai atsistosite prieš teisėjus ir persekiotojus, nebijokite ir neieškokite išmintingų žodžių: aš kalbėsiu jūsų burna. Kas jūsų klauso, manęs klauso; kas jus persekioja, mane persekioja”. Už tai ir Povilui, gulinčiam Damasko kelio dulkėse ir apakintam dangiškos šviesos, Kristus sako: “Sauliau, kam mane persekioji?” Povilui niekada nebuvo atėję į galvą, kad jis būtų kovojęs prieš Jėzų Nazarietį. Juk jis persekiojo ir kišo į kalėjimus tik krikščionis. Bet, pasirodo, užtenka paliesti tik kūno sąnarius, ir — net nenorėdamas — susilauksi konflikto su kūno galva. Taigi, kas jus persekioja, mane persekioja. Bet nesibijokite: “Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos”.
 
Mozės krasė, ereliai ir lavonai
 
      Kristus ir Bažnyčia yra viena. Tai yra svarbiausia tikrovė Bažnyčios gyvenime ir jos istorijoje. Žvelgdamas į ateitį Kristus matė, kad Jo įsteigtoji Bažnyčia amžių bėgyje ne kartą prasilenks su savo aukšta misija atskirų savo narių gyvenime. Jis stebėjo net eilę Bažnyčios dignitorių, gyvenančių ne pagal Evangelijos idealą. Ir įspėjo: “Fariziejai ir Rašto Žinovai atsisėdo ant Mozės Krasės. Todėl visa darykite, ką jie sako, tik nesielkite taip, kaip jie elgiasi”. Jis matė reformatorių būrius, kurie užmiršo, kad Bažnyčia yra ne vien dieviška ir ne vien žmogiška, bet abiejų elementų išgananti jungtis. Jis regėjo naujus, bet gaila, klaidingus pranašus ir tarė: “Atsiminkite, kur yra lavonų, ten bus erelių ir sakalų”.
 
      Kristus ir Bažnyčia yra viena, nes Kristus gyvena Bažnyčioje ir jos nariuose. Bažnyčia be Kristaus yra neįsivaizduojama. Geriausiu atveju ji būtų tik skeletas: be raumenų, širdies ir be gyvybės. Žinoma, Bažnyčia buvo ir liks žmonių organizacija. Pats faktas, kad ji buvo Kristaus įsteigta, bet atiduota į žmonių rankas, niekada netvirtino ir netvirtins, kad žmonės — net aukštieji Bažnyčios pareigūnai —- visada supras dieviškąją Bažnyčios misiją. Bet visada reikia atsiminti, kad yra begalinis skirtumas tarp Bažnyčios, kaip tokios, ir Bažnyčios atskirame jos naryje ar nariuose. Už tai ir Kristus nuolat daro tą skirtumą. Jis net toliau eina: Jis daro skirtumą tarp Petro ir kitų apaštalų. Tik ten Bažnyčia, kur Petras, nes tik Petras turi visų galių pilnybę, dangaus ir pragaro raktus ir neklystantį Dievo žodį, kada jis kalba ir veikia, kaip Petras, vadinasi, Kristaus vietininkas žemėje ir Jo valios vykdytojas.
 
Perlai ir kiaulės
 
      Kristus atidavė Bažnyčią, tą tobuliausią savo kūrinį, į žmonių rankas, gerai žinodamas, kad žmonės — ir po atpirkimo — liks žmonės. Jie visada įsivaizduos, ginčysis ir riesis. Karščiuosis, kas iš jų didesnis, kas turi sėdėti dešinėje ir kas kairėje. Jie net Bažnyčią mėgins panaudoti medžiaginiams pasaulio tikslams. Už tai Jis — amžių Viešpats — pačioje Bažnyčios istorijos pradžioje — apsaugojo ją nuo visų tų pavojų ir smūgių, kurie galėtų pažeisti pačią jos širdį. Todėl Bažnyčia neturės kitos galios — tik Kristaus. Todėl Bažnyčia skelbs ne savo išmintį, bet Kristaus.
 
      Bažnyčios galia yra Kristaus ir iš Kristaus. Kiekviena malda ir prašymas prasideda ir baigiasi Kristaus vardu. Kiekvienas sakramentas yra Kristaus veiksmas žmogaus — kunigo ranka ir lūpomis. Bažnyčia saugoja Kristaus paliktąją tiesą, kaip mylimasis mylimosios paveikslą. Nieko negalima pridėt, nieko atimt. Ne savo išmintį ji skelbia, bet Kristaus žodžio moko. Ateina sunkūs, audringi, migloti laikai. Tiesa visada viena, bet šimtai naujų problemų. Už tai Kristus siuntė Apaštalams Šventąją Dvasią, kad vieną kartą nužengus ant jų galvų ir širdžių, visada pasiliktų ir visada primintų, ką Jis jiems kalbėjo ir ko mokė. Nesvarbu, kad viešoji nuomonė daug ką laikys pasenusiu ir nemodernišku. Pasirodys daug naujų knygų, naujų teorijų ir ideologijų. Ateis laikai, kai jums sakys: “Štai čia Kristus — ne — štai ten Kristus”. Netikėkite. Bus dienų, kai jus vys iš vieno miesto į kitą, plaks ir žudys dėl mano vardo. Nebijokite tų, kurie užmušę kūną, daugiau jau nieko nebegali padaryti.
 
Kristus elgetos rūbuose
 
     Mes žinome, kad daug kas atpuolė nuo Bažnyčios, užmiršdami Kristaus ir Bažnyčios vienybę. Kaip dažnai po paprasta išore slepias dideli ir nuostabūs dalykai. Mes taip pat žinome, kad milijonai mirė ir tebemiršta už Bažnyčią, žinodami, kad kur Petras, ten ir Kristus, kad po Bažnyčios rūbais — kartais brangiais, o kartais sudriskusiais ir purvinais — slepiasi Kristaus veidas ir širdis, kuriuos reikia apginti nuo priešų nuoga krūtine.
 
      Kristus iškilmingai pažadėjo, kad Jis pasilieka Bažnyčioje iki pasaulio pabaigos. Jis niekada nepasitraukia. Nė vieno žingsnio. Jis tebelaiko savo išrinktąją sužadėtinę visagalėse rankose, nepaisydamas jos prastų rūbų, raukšlėto veido ir jos ydų, sakydamas: “Tėve, aš nepražudžiau nė vieno iš tų, kuriuos man esi davęs.”
 
Bruno Markaitis, S. J.

LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois. Yearly subscription one dollar. Single copy 10 cents.
 
Entered as second-class matter at the Post Office at Chicago, 111. Additional office of mailing in Putnam, Conn. LAIŠKAI LIETUVIAMS leidžiami Tėvų Jėzuitų kas mėnesį. Redaguoja T. Juozas Vaišnys, S. J. Administratorius Petras Kleinotas, S. J. Redakcijos ir Administracijos adresas: 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois. Telefonas: HEmlock 4-1677.    Metinės prenumeratos kaina 1 doleris. Atskiras numeris 10 centų.
 
N. P. Seserų Spaustuvė, Putnam, Conn.    Vinjetės J. Pilipausko