Spausdinti
      Čia aš pasakysiu, ką man motina mažam ir paaugusiam vis pasakodavo. Maža mergytė kartą nubėgo pas kaimynus. Šeimininkė kepė blynus. Ar Tamsta žinai, kas yra blynai? Pirmutinių šviežių bulvių... Įmušta vienas ar du kiaušiniai... Įmaišyti į pieną... Kepami ant sviesto.. Apskrebinti... Standūs... Geltoni... Gurgžda, kai kandi... Mes, lietuviai, prieš visą pasaulį galime didžiuotis savo blynais! Ana, Danijos sostinėje Kopenhagoje geriausiuose restoranuose gali gauti lietuviškų blynų, kaip jie daniškai sako “litauisk plisk”.
 
      Taigi, ta mergyčiukė mato, kaip jos draugės motina kepa blynus. Garuoja, čirškia, kvepia... Deda į balto porceliano lėkštę. Duoda savo dukrai. Ta smeigia šakute, prilaiko piršteliais. Kanda, valgo... “Mamyte, — ji sako, — “šiandien blynai gardžiausi ir tu man visų geriausia!”
 
      O mažučiukė viešnia žiūri, žiūri į kepančią blynus moterį, žiūri į valgančią draugę, žiūri į garuojančius blynus... Jei tu būtum matęs, jei tu būtum mačiusi jos akeles! Visa buvo vienos akelės. Kiek joje buvo gležnutės gyvybės, kiek traukiančios valelės, kiek nenumaldomo norelio, viskas spindėjo pro tas mėlynas akeles. Jai nepasiūlė... Bet ji išdidi, jai neapsakomai gėda. “O aš tų blynų nenoriu!” —ji prisivertė ir ištarė. Norėjo priminti save, priminti kaimynei vaišingumo pareigą. “Gerai, gerai, vaikeli: aš kepu tik saviems!” — moteriškė tyčia nudavė nesuprantanti kūdikio noro ir kūdikiško priekaišto.
 
      To jau mažytė nepakėlė: seilė varva, širdelė daužosi, nežinia, kas darosi... Bėgte išbėgo. Namie — tuoj į lovelę. Ir... ir į antrą dieną gulėjo gėlėse paskendusiame karstelyje.
 
      Ar tu tiki ta mažytės istorija? Aš taip, nes aš tikiu savo motina. Ir dabar man skamba ausyse paskutiniai pasakojimo žodžiai: “Mažytė širdelė plyšo! Didelis, dantis sukandęs, išlaiko. Išlaiko nesirūpinimą, atstūmimą. Mažas — ne. Taigi... plyšo širdelė !”
 
Kun. Jonas Matusas