KELETAS TRUMPŲ PAAIŠKINIMŲ
 
     Šiame skyriuje redakcija atsako į įvairiausius skaitytojų klausimus. Jeigu klausimas yra svarbus ir painus, dažnai atsakome ištisu straipsniu. Bet kartais užtenka atsakyti vienu kitu sakiniu. Šiuo kartu surinkome kelis skaitytojų klausimus, į kuriuos atsakysime trumpai. Manome, kad tie atsakymai bus aiškūs ir patenkins klausėjus.
 
Svetimų laiškų skaitymas
 
     Ar yra nuodėmė skaityti svetimus laiškus? Kai kuriems asmenims jų pareigos leidžia skaityti kitiems rašytus laiškus. Pav., tėvai gali skaityti nepilnamečių vaikų laiškus. Įvairiose auklėjimo įstaigose gali skaityti auklėtinių laiškus tie asmenys, kurie yra šiam tikslui vyresnybės paskirti. Valdžios paskirti asmenys gali skaityti laiškus, kai dėl kokios nors priežasties yra įveta cenzūra. Skaityti svetimus laiškus tik iš smalsumo, kai nesi tam vyresnybės paskirtas, yra visuomet nuodėmė. Laiške gali būti įvairių, paslapčių, įvairių dalykų, kurie tik tam asmeniui gali būti žinomi, kuriam laiškas adresuojamas. Taigi, skaityti be jo leidimo tuos laiškus yra paslapties laužymas, brovimasis į kito asmens privačius reikalus. Nuodėmės didumas priklauso nuo sulaužytos paslapties svarbumo. Kartais gali būti ir sunki nuodėmė.
 
Nesuprantama malda
 
     Ar yra kokia nauda iš tokios maldos, kurios žodžių nesupranti? Pav., žmonės bažnyčioje gieda “Tantum ergo” ir kitas lotyniškas giesmes, nesuprasdami jų reikšmės. Ar tai yra naudinga?
 
     Garsusis indų vadas Gandhi yra pasakęs, kad geriau melstis širdimi be žodžių, negu žodžiais be širdies. Taigi, geriausia malda yra tada, kai supranti ir atjauti tai, ką sakai. Vis dėlto ir iš tokios maldos, kurios nesupranti, gali būti naudos. Juk turi bent norą melstis ir Dievui ką nors paaukoti, vieną kitą minutėlę Jam pašvęsti.
 
     Dar aiškesnė yra giedojimo nauda, nors žodžių ir nesuprastum. Žmonės dažnai žavisi operomis, dainuojamomis svetimomis, jiems nesuprantamomis kalbomis. Jei žodžių ir nesupranti, bet gali gėrėtis gražiomis melodijomis. Taigi, ir giedodami lotyniškas giesmes, mes garbiname Dievą ne tik žodžiais, kurių nesuprantame (juos Dievas supranta !), bet ir melodijomis, kuriomis kiekvienas gali gėrėtis.
     Yra įvairiausių maldos rūšių, kurias galima vartoti. Pav., klausydamas Mišių, gali mintimis sekti Mišių dalis, gali giedoti giesmes arba kalbėti rožančių. Visi būdai yra geri.
 
Susilaikymas nuo mėsos
 
     Kai kurioms skaitytojoms yra neaišku, ką galima ir ko negalima valgyti penktadienį. Negalima valgyti jokių mėsiškų valgių nei mėsiškos sriubos. Bet galima valgyti sriubą gyvulių riebalais uždarytą. Tad aišku, kad galima lašinius paspirginti ir taukus pilti į sriubą, bet negalima į ją dėti lašinių gabaliukų (spirgų).
 
     Jei nuo ketvirtadienio lieka mėsos, žinoma, negalima jos valgyti penktadienį. Išimtį galima būtų padaryti tik tada, jei neturtingai gyventum ir žinotum, kad mėsa, palikta iki šeštadienio, suges. Dabar, kai beveik kiekvienas turi šaldytuvus, čia jokios sunkenybės nėra, nes mėsa gali nuo ketvirtadienio puikiausiai išsilaikyti iki šeštadienio.
 
Kada moterystės ryšys nutrūksta?
 
     Gana dažnai vienas kitas klausia, ar negalima vesti ar tekėti, kai jau prieš keletą metų esi atskirtas nuo vyro ar žmonos ir jokių žinių neturi, ar jis dar gyvas. Bažnyčios mokslas čia labai aiškus. Ji moko, kad moterystės ryšį gali panaikinti tik mirtis. Taigi, jeigu nesi tikras, kad kita pusė jau yra mirusi, negali vesti nei tekėti. Juk kas būtų, jei po vienų metų grįžtų tikrasis vyras ar tikroji žmona?
 
     Civiliniai įstatymai kartais kitaip į tai žiūri, leidžia vesti ar tekėti po tam tikro metų skaičiaus. Bažnyčia to nepripažįsta ir tokias moterystes laiko negaliojančiomis.
 
Kada galima meluoti?
 
     Įdomus klausimas. Bet atsakymas labai paprastas — niekados negalima meluoti. Melas visuomet yra nuodėmė. Bet kartais yra kalbama apie “restrictio mentalis”. Tai nėra melas. Paaiškės iš pavyzdžių. Jeigu tavo draugas prašo, kad jam paskolintum šimtą dolerių, o tu, turėdamas kišenėj šimtą dolerių, jam atsakai, kad neturi, čia nėra melas. Sakydamas “neturiu” lyg ir pasakai “neturiu tau paskolinti pinigų, tuos, kuriuos turiu, nenoriu ar negaliu skolinti”. Tai yra tik mandagus būdas duoti neigiamą atsakymą prašančiam. Juk tu nesi įpareigotas jam skolinti, nebent tokiais atsitikimais, kada neskolinti būtų nusidėjimas prieš artimo meilę.
 
     Kitas pavyzdys. Ponas tarnaitei pasako, kad jis šiandien turi daug darbo ir negali nieko priimti. Jei kas klaustų, ji turinti atsakyti, kad pono nėra namie. Tarnaitė tai ir elgiasi. Ar ji meluoja? Ne. Sakydama “pono nėra namie”, ji tik visiems suprantamu mandagiu būdu pasako, kad pono jo dispozicijai nėra, kad ponas negali priimti.
 
     Dar vienas pavyzdys. Jei motina klausia dukters, ar ji padarius kokią nors sunkią nuodėmę, o duktė, būdama tikrai padarius tą nuodėmę, atsako, kad nepadarius, ji nemeluoja. Motina neturi jokios teisės to klausti, taigi, ir duktė neturi jokios pareigos atsakyti. Čia yra sąžinės dalykas. Apie tai yra pareiga kalbėti tik per išpažintį.
 
Redaktorius