O tėviške! Koks mielas kraštas,
Kurio taip netekau ūmai, —
To neišreikš nė vienas raštas,
Tą pasakys vieni jausmai...
Vaičaitis
Mano tėviškės sode ant smėlio kalvos augo nepaprasto gražumo pušis ir berželis. Pušis kresna, išsikerojus, stipriomis gumbuotomis šakomis, amžinai žaliu aksomu dėvinti. Berželis baltu kamienu prie pušies prisišliejęs, į aukštį ištįsęs, viršūne nuo pušies nusviręs, virpąs skaisčiai žaliais lapeliais. Atrodė, kad pušis apglėbusi laiko lieknąjį berželį, o šis, svirdamas nuo jos žalių rankų, stengiasi pabėgti iš jos globos.
Ir iš toli juodu buvo pasigėrėtini. Pareinant iš mokyklos, jau pusiaukelėj imdavo ryškėti virš sodo iškilęs tamsus pušies vainikas su šviesiai žalia dėme. Atrodydavo, kad mamytė, apsisiautusi savo tamsiu apsiaustu ir žalsva suknele, ateina manęs pasitikti...
Būdavo žavingai gražu, kai rudenį mano tėviškės sode tarp tamsių pušies garbanų berželis imdavo auksu gelsti. Atrodė, kad pražįsta pušis. Šventas ir paslaptingas tapdavo tada sodas. Vėsaus rudenio gelsvoj saulutėj voratinkliai draikos, o raudonais obuoliais apkibusios obelys mergaičių skruostais žydi... Papūs, būdavo, nuo tuščių laukų švelnus vėjelis, pušis pajudina savo garbanas, didingai suošia, apie amžinai žalią jaunystę kalbėdama. O berželis, lyg protestuodamas prieš pušies dainą apie amžinybę, pabers visą debesėlį savo gelsvų lapelių, be žodžių pasakodamas apie nepastovumą, praeinamumą ir mirtį.
Tikrai nepaprasto gražumo buvo mano tėviškėje pušis ir berželis.
Lietuva, mano žeme, šalele gimtoji!
Tik tas supras, kad tu jam sveikatą atstoji,
Kas jau tavęs neteko...
Ad. Mickevičius
Seniai pušies ir berželio jau nebemačiau. O ilgu man jų... Jie mano širdyje, kaip brangiausios relikvijos šventuosiuose Lietuvos atsiminimuose.
Nežinau, ar pušis su berželiu dar vis tebestovi, ar gelsvais rudeniais vis ginčijasi apie amžinybę ir mirtį. Tik žinau, kad sodyba tapo nuniokota. Vieną ramią rudens mėnesieną atvažiavo svetimieji atėjūnai, suėmė seserį, jos dukreles ir visas išvežė.
O seną mamytę, kuri atsiklaupus prašė pasigailėjimo, nušovė ir paliko gulėti vienišą kruvinoje ramybėje... Kitą rytą atėję kaimynai ją nunešė ir pakasė smėlio kalnely po pušimi ir berželiu.
“... jie elgiasi, kaip Kristaus kryžiaus
priešai. Jų gyvenimas baigsis pražūtimi,
jų dievas yra pilvas...” (Pilyp. 3, 19).
Svetimos šalies draugai man sako:
— Jei mes prašome, kad padainuotum, tavo dainos liūdnos. Ar visos tavo krašto dainos tokios?
— Ne visos, — atsakau.
— Kodėl tu nesidžiaugi vasaros atostogų džiaugsmu, kaip mes: nerūpestingai ir laisvai? Juk reikia džiaugtis, kol esame jauni! Valio, mūsų jaunystė!...
Aš patenkintas, kad jie vienas už kitą garsiau šaukdami “valio” ir keldami šampano stiklus, užmiršta savo klausimą ir nelaukia atsakymo. Argi supras žmogus, nematęs vargo, nepatyręs kančios, ką reiškia širdy nešioti nukryžiuotą Tėvynę?...
Mano bičiulis sako:
— Atvažiavai čia ne į svečius. Gyventi atvažiavai. Tu turi užmiršti, ką turėjai ir kuo buvai. Tu turi būti lankstus: prisitaikyti ir tapti šio krašto žmogumi.
— Ne taip, brangusis, ne taip ! — stengiuos kuo taikiau kalbėti su juo. — Norėčiau, kad tu daugiau mane suprastum. Aš ne laisvai tėvynę palikau. Išvarytas iš jos buvau. Aš ją širdy visą išsinešiau — ji čia gyva. Vos tik pirmieji laisvės varpai suskambės, mes grįšime į ją visi!...
— Ką? Tu grįši? Nebūk kvailas! Jei pasistatei gražų namuką, jei tu čia sotus, jei vakarais išvažiuoji pasivažinėti savo automobiliu, tu grįši į nualintą kraštą, kur gal nė pastogės nerasi?
— Jei jie man bus kliūtis grįžti, sudeginsiu namukus, sudaužysiu automobilį, bet grįšiu į Tėvynę. Medžiaga dvasios nenugalės ! Meilės savo širdyje aš neišniekinsiu ir neapvilsiu savo kenčiančios tautos: verkiančios lietuvės motinos, niekinamos sesers ir besiaukojančio partizano...
— Tėvynę tu dievu pasidarei, o Dievo jau nereik, — rūškanai išmetinėja man bičiulis ir greitais žingsniais išeina, skambiai užtrenkdamas duris. Nežinau, ar jis dar norės su manim kalbėti.
Atsiminimuose likę man šviečiat.
Sutemoj ir aušros spinduliuos,
Lyg varpų milžinų balsas kviečiat:
Atgalios, atgalios, atgalios...
B. Brazdžionis
Sėdžiu svetimoj šaly vienų vienas ant kalnelio ir žiūriu tolyn į gelstantį paupį. Ruduo artėja. Ten, mano tėvynėj, berželis vėl svajingai barstys aukso lapelius ir dangstys mamytės kapą. Tik nebus, kas klausytų, kas suprastų jo kalbą.
Oi liūdnai, liūdnai šiurens smėlio kalnelis, jei keleivio žingsniai palies kada sausus lapelius...
O berželi! Tu buvai teisus: netikėjau, kad taip greitai praeitų visa, be ko, atrodo, nebuvo galima gyventi. Žmogaus dienos pralekia, kaip vėjas, pražydi, kaip gėlė. Bet amžinybėj nesibaigianti jaunystė: teisingai, žalioji pušele, dainavai!...
Kaip ilgu to amžinos jaunystės ir visų širdžių ilgesio krašto, kur bus galima visiems vargams, visoms neteisybėms tarti amžinąjį “gana”!
Tačiau... tačiau... (kaip man sunku, bičiuli, tavęs to klausti!) ar gali tikėtis to ilgesio krašto tas, kuris nemyli, kuris ranka numoja, ak, kuris net neapkenčia tai, dėl ko jo motulė be paliovos ašaras lieja, dėl ko jo seselė niekinama, dėl ko jo brolis partizanas žiauriai, žiauriai nukankinamas ir kunigas į mirtį tremiamas — dėl savo Tėvynės ir dėl Kristaus Karalystės joje?
K. Vabalkšnis
Praėjusiame “L. L.” numeryje buvome paskelbę anketą apie netikėjimo priežastis. Tuoj gavome keletą įdomių atsakymų. Kitame numeryje pradėsime juos spausdinti. Dar gali ir kiti rašyti, nurodydami priežastis dėl kurių jie patys arba kiti jų pažįstami yra praradę tikėjimą arba bent labai nuo jo atšalę. Įdomesnius laiškus spausdinsime, pridėdami savo atsakymus ir paaiškinimus. Manome, kad tie laiškai ir atsakymai ne vienam padės surasti tai, ką dėl įvairių priežasčių yra praradęs.