Spausdinti
1951 m. Rugsėjo (September) mėn. Vol.2, No.9
 
      Nekartą tenka išgirsti katalikams metamus priekaištus:
 
— Jūs katalikai esate nedemokratiški: jūs negalite laisvai ieškoti tiesos, leistis į diskusijas ar kompromisus. Su jumis nė negalima diskutuoti, nes esate surišti savo dogmomis, turite lenktis autoritetingam dvasiškių žodžiui.    
 
      Šie priekaištai savo įsitikinimuose stipriam žmogui gal ir nekenkia, bet silpnesnį gali išstumti iš tikrų vėžių, todėl šiame rašiny panagrinėsime tų priekaištų vertę ir pažiūrėsime, ar geras katalikas negali būti drauge ir tikras demokratas. Pamatysime, kad katalikybė demokratijai nesipriešina, bet ją dar iškelia ir mums parodo tikroje savo šviesoje.
 
Kas yra demokratas
 
      Ne kiekvienas, kurs save laiko demokratu ir kitiems primeta nedemokratiškumą, jau yra tikras demokratas. Daug kas demokratijos skraiste visai ką kitą mėgina pridengti. Ir sovietai sakosi vykdą liaudies demokratiją. Todėl yra svarbu tikrai suprasti ir turėti teisingą mastą, kuriuo galėtume matuoti demokratiją. Nesileidžiant į ilgas teoretines diskusijas, galima pasakyti, kad demokratija yra ten, kur valstybės valdžia yra ne kai kurių privilegijuotųjų bet visos tautos rankose. Kitais žodžiais, demokratija yra visų piliečių atsakomingumas ir bendravimas viešųjų reikalų tvarkyme bei naudojimasis plačiom laisvėm: tikėjimo, sąžinės, susirinkimų, spaudos. Tikras demokratas yra tas, kurs aktyviai dalyvauja bendruomeninių reikalų tvarkyme ir, pats naudodamasis plačiom laisvėm, taip pat ir kitiems jas pripažįsta.
 
      Kas katalikui kliudo būti tokiu tikru demokratu? Bet kai kas katalikus vadina nedemokratiškais dėl to, kad jie nepritaria demokratijos vardu skelbiamoms neribotoms laisvėms, pastatančioms žmogų ir jo protą vieninteliu visa ko mastu. Dėl tų laisvių supratimo ir jų apimties gyvenime ir iškilo liberalinės demokratijos šalininkų kova su Kat. Bažnyčios atstovais. Ne dėl demokratijos pagrindų: liaudies suverenumo, galios pačiai nepriklausomai valdytis, ką katalikai filosofai visuomet pripažino. Taip pat ne dėl įstatymų leidimo balsų daugumos nutarimu, nes dauguma gali tikrai geriau pažinti, kaip yra geriau viešuosius reikalus tvarkyti pagal prigimties įstatymą, kurs vienas tėra kiekvienos teisės šaltinis ir įpareigojimo mastas. Kova ėjo ir dabar tebeina tik dėl to, kad katalikai nesutinka pirkti demokratiją vien iš pozityvistų monopolio ir ją priimti su tuo rūbu, kuriuo ją apvilko 18-19 amžiaus demokratinės minties skelbėjai racionalistai. Tai yra racionalistinio liberalizmo rūbas: laisvė neigti autoritetą, tikėjimas į neribotą laisvę bei socialinę žmonių lygybę.
Autoritetas yra būtinas
 
      Svarbiausia priežastis, dėl kurios 18-19 amž. racionalistai ir modernieji demokratai taip aistringai neigia kiekvieną autoritetą, tur būt, bus ta, kad valstybės vadai dažnai savo autoritetą piktai išnaudoja. Ryškių pavyzdžių turime iš netolimos praeities nacių ir fašistų režimo. Bet jokiu būdu negalima sutikti su teoretiškų ir praktišku visokio autoriteto paneigimu. Šis autoriteto neigimas prieina net prie to, kad ir į mokytoją mokykloje bei tėvą šeimoje žiūrima ne kaip į autoritetą, o tik kaip į patarėją, bičiulį. Racionalistai mano, kad visokia valdžia, galia, vyresniškumas, vienu žodžiu — autoritetas kyląs tik iš to, kad patys žmonės atsisako savo savarankiškumo ir pasiveda kitam žmogui.
 
      Gyvenimas ir ketvirtas Dievo įsakymas moko ką kita: yra ne tik paties žmogaus pasistatyti autoritetai, bet ir prigimties duoti. Tėvo, mokytojo valstybės galvos autoritetas plaukia iš pačios jų tarnybos esmės, iš pačios žmonių prigimties, kuri yra bendruomeniška, reikalinga kitų paramos, globos, vadovavimo. Jis plaukia iš žmogaus prigimties, kurią Dievas sutvėrė tokią, o ne kitokią. Tad teisėtas autoritetas kyla iš Dievo ir demokratijoj yra visuomet būtinas.
 
      Tokio autoriteto supratimo, tokio lenkimosi valstybiniam ir kiekvienam teisėtam autoritetui reikalauja ir mūsų politinė sąmonė. Kitaip pasidavimas valstybės valdžiai yra tik nusilenkimas brutaliai jėgai, kad ir daugumos pastatytai. Paklusnumas įstatymams ir valdininkams yra vergo paklusnumas, tik bausmių baimės palaikomas. Nesutarimams, apgaulėms ir netvarkai nėra galo.
 
      Taip ir iškyla tvirtesnės rankos šauksmas, iškyla reikalas turėti valdžios pareigūnų su plačiais įgaliojimais, pav., de Gaul Prancūzijoje. Sukaupta valdžia nedaugelio rankose greit randa kelią į diktatūrą, kartais vienos kurios grupės, kartais vieno asmens. Šią raidą aiškiai matome tiek Didžiosios Prancūzų Revoliucijos eigoje, tiek nacių bei komunistų diktatūrų istorijoje.
 
      Taigi, kas atmeta teisėtą autoritetą, tas žudo demokratiją ir tiesia kelią diktatūrai. Mes katalikai savo teisingu autoriteto supratimu ir jam derama pagarba esame daug demokratiškesni už “patentuotus” demokratus. Mes norime demokratinę valstybės ir visuomeninio gyvenimo santvarką apsaugoti nuo pražūties, o save ir kitus žmones nuo mirties diktatorių įrengtose koncentracijos stovyklose.
 
Lygybės iliuzija
 
      Visų žmonių lygybės iškėlimas yra didelis demokratijos nuopelnas. Žmonės yra lygūs prieš įstatymus ir prieš Dievą dėl tos pačios žmogiškosios prigimties. To niekas iš katalikų nė neginčija. Ši demokratinė žmonių lygybės mintis yra juk ir išsivysčiusi iš krikščioniškojo žmogaus vertės supratimo. Žmogus yra Dievo paveikslas ir Jo vaikas. Visa šiandieninė demokratija, anot garsaus prancūzų filosofo J. Maritain paskaitos, skaitytos 1944 m. J. A. Valstybėse, yra neatskiriamai surišta su krikščionybe; o demokratinis impulsas žmonijos istorijoje išauga kaip krikščioniškosios dvasios pasaulinė išraiška. Jei žmonės yra lygūs prieš Dievą ir įstatymus, tai dar nereiškia, kad ir visuomeniškai jie yra lygūs. Vienas žmogus yra stiprus, darbštus, kitas silpnas, tingus; vienas gudrus, kitas šiaip sau žmogelis; vienas talentingas, sąžiningas, kitas negabus, nepatikimas. Tos asmenų nelygios savybės savaime sukuria tų asmenų visuomeninę, ūkinę, žodžiu, socialinę nelygybę. Todėl negali būti žmonių bendruomenės, kurioje visi būtų lygūs, kurioje nebūtų ūkiškų grupių, profesinių luomų, darbo vadovų, darbdavių ir darbininkų.
 
      Tai yra tik racionalistų iliuzija, apgaulinga svajonė, perėjusi į ekonominį liberalizmą, kai sakoma, kad ūkiškame gyvenime darbdaviai ir darbininkai, turtingieji ir nieko neturintieji esą lygūs ir gali sau laisvai konkuruoti. Čia yra kapitalizmo šaknis! Tai turėjo privesti prie kapitalistinės santvarkos su vis aštrėjančia klasių kova, darbininkų ir plačių visuomenės sluogsnių pavertimu proletarais, pilka, nudvasėjusia mase. Šios masės vardu kalba, graso ir viską diriguoja gudri kurios nors grupės, sąjungos ar partijos vadų saujelė. Tokiu būdu kiekvienas gudrus demagogas gali visai demokratiniu keliu tapti diktatorius. Jei visi žmonės būtų visuomeniškai lygūs, tai socializmo reikalavimas nusavinti, suvalstybinti ir panaikinti visokią privačią nuosavybę būtų tik nuosekli tokios “lygybės” išvada. Be abejo, nei vienas mūsų su tuo nenorės sutikti.
 
Ar viskam laisvė?
 
      Dažnai mums tenka gintis nuo neribotos, absoliutinės laisvės skelbėjų puolimų. Jie sako, kad visi turi laisvę kalbėti, veikti ir daryti, ką nori. Kiti turi tai toleruoti. Jie puola katalikus, kad šie nori jiems uždėti visokių įstatymų varžtus. Neribota, niekeno nevaržoma laisvė yra racionalistų ir daugelio moderniųjų demokratų nepaliestina dogma. Nuostabu, kaip toli su tokia neribota laisve nueinama, kokie reikalavimai kitiems tolerancijos vardu statomi! Argi viskam gali būti laisvė? Kaip tad gyvenimo praktikoje elgtis? Juk visada atsiranda žmonių ir grupių, peržengiančių leistinumo ribas. Bet kur tos ribos, kas turi teisę jas nustatinėti ir kitiems priminti? Tėvai, auklėtojai, vadovai.
 
      Bet jeigu jie mėgins laisvės piktnaudojimui pasipriešinti, tuoj bus apšaukti atsilikusiais nuo gyvenimo, reakcionieriais, prispaudėjais, kurių įsakymų ir nurodymų reikia, kiek tik pajėgiama, išvengti. Tai gal visuomenė, valstybė turėtų nustatyti ribas, priešintis neleistiniems laisvės piktnaudojimams? Taip, taip, bet varžydama laisvę, ji išsigins šio “demokratinio” principo. Jei ji nesipriešintų, tai pati sau duobę išsikastų, kurioje būtų palaidota. Jos vietoje stotų diktatūra, pajėgianti tokį elementą sutvarkyti jėga ir galinti įvaryti baimės drausmės bei teroro keliu. Todėl tiek iš politinio, tiek iš krikščioniškojo taško žiūrint, reikia paneigti neribotą, absoliutinę laisvę. Mūsų dėsnis yra šis: teisių ir laisvių, kiek galima; pareigų ir įstatymų, kiek būtina.
 
Tolerancijos ir kompromiso ribos
 
      Mes katalikai pripažįstame praktiškąją toleranciją: pagarbą žmogui ir jo įsitikinimams dėl jo žmogiškosios vertės, bet ne jo klaidoms ir blogiems darbams. Pagarba ir meilė asmeniui, kova jo klaidoms ir blogybėms. Mes negalime sutikti, kad vienodai reikia gerbti tiesą ir melą, gerą ir blogą žmogų, vagį ir darbininką, šeimų griovėją ir jų laimės kūrėją. Be abejo, su tais, kurie nepripažįsta jokios pastovios tiesos, kuriems dora ir gera yra tai, kas jiems šiuo momentu yra naudinga, mums teks visados susikirsti. Visada atsiranda žmonių, kurie tolerancijos ir laisvės vardu arba nesąmoningai save ir kitus suvedžioja arba tyčia nori kitus mulkinti ir už nosies vedžioti. Su visais kitais, tiesą ir laisvę mylinčais žmonėmis, mes galime puikiausiai sugyventi. Nors kartais iš katalikų pusės ir pasitaiko kiek siauraširdiškumo, bet tikriausiai iš priešingos pusės nėra tiek tolerancijos, kiek jos rodo katalikai.
 
      Panašiai ir visur kitur mes galime laikytis demokratinio gyvenimo ir bendravimo formų. Mums leidžiama visur tiesos ieškoti, laisvai diskutuoti įvairiausiais klausimais. Su įvairių pažiūrų, grupių ir partijų žmonėmis mes galime vaisingai bendradarbiauti. Dažniausiai stovime su jais ant bendros plotmės — prigimties įstatymo ir teisių, kurias pripažįsta, nors gal kiek savaip, visi geros valios žmonės. Čia tinka posakis: “Juo plačiau, juo prie tiesos arčiau”. Jeigu nuomonės ir susikerta, bet dalykas yra būtinai įgyvendintinas, katalikai niekad neatsisako kompromiso (kur iš vienos ir kitos pusės atsisakoma dalies savo reikalavimų). Pats Vatikanas taip sudaro konkordatus su įvairių krypčių vyriausybėmis. Tačiau kompromisu neatsisakoma dalies savo principų ir įsitikinimų, kaip to reikalauja tariamieji demokratai ir tolerancijos apaštalai.
 
      Katalikai yra puolami dėl to, kad jiems nepatinka demokratija su liberalinio racionalizmo rūbu. Nors jis ir padaro demokratiją intriguojančią bei patrauklią, bet yra nekuklus pertemptas, žalingas jai pačiai ir jos vaikams. Dėl to daug demokratiškų kraštų pakliuvo į diktatorių rankas, daug demokratinių laisvių šalininkų į blogio vergiją. Mes katalikai norime išgelbėti kitus demokratinius kraštus nuo panašaus likimo. Mes norime demokratiją apsaugoti nuo kasdien jai gresiančių pavojų: nuo autoriteto bei doros paniekinimo, nuo netvarkos, streikų ir proletarizmo. Mes norime duoti sveiką turinį demokratinei gyvenimo formai. Norime duoti prigimties ir Kristaus įstatymą neribotoms laisvėms, pavedant jas tvarkyti tėvų, vyresniųjų bei valdžios autoritetui. Prieš tariamąją visų lygybę, o iš tikrųjų prieš vis labiau įsigalintį visų pavertimą pilka, bedvase mase, mes norime pastatyti laisvą pasiskirstymą į lygiai reikšmingas ūkines bei profesines grupes. Taip mes tikimės išlaikyti ir išgelbėti taip mums brangią demokratinę santvarką ir visuomeninio gyvenimo būdą nuo pražūties, tikimės išlaisvinti žmogų iš klaidingos viešosios nuomonės ir tolerancijos teroro, iš kapitalizmo vergijos ir iš proletarizmo grėsmės.
 
P. Daugintis, S. J.
 
LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois. Yearly subscription one dollar. Single copy 10 cents.
Entered as second-class matter at the Post Office at Chicago, 111. Additional office of mailing in Putnam, Conn. LAIŠKAI LIETUVIAMS leidžiami Tėvų Jėzuitų kas mėnesį. Redaguoja T. Juozas Vaišnys, S. J. Administratorius Petras Kleinotas, S. J. Redakcijos ir Administracijos adresas: 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois. Telefonas: HEmlock 4- 1677.    Metinės prenumeratos kaina 1 doleris. Atskiras numeris 10 centų.
 
Klišė “LUX CHRISTI"     Vinjetės J. Pilipausko
 
N. P. Seserų Spaustuvė, Putnam, Conn. 130