AKIRAČIAI
Katalikų Bažnyčioje... dėl savų parapijų... siekiant krikščionių vienybės... su kovinguoju ateistiniu komunizmu (?)...
PRADINĖ RAŠINIO ĮŽVALGA
Ar tolerancija lauktina, ar tik pageidautina? Ar iš visų žmonių lauktina tolerancija? Ar kovotojas už principus gali būti visados tolerantu? Kas daryti, kai tolerancija negalima ar neveiksminga? Ar nemokėjimą priimti tiesos dėl menko jos supratimo yra galima pavadinti netolerancija?
Tolerancija viena iš ekumeninio sąjūdžio kolonų. Pirkliai šventykloje. Dialogas tolerancijos pavėsy. Tolerancija svetimai minčiai, ištikimybė savo principams. Tolerancija ar indiferentizmas. Mūsų tolerancijos mokytojai.
PIRKLIAI MALDOS NAMUOSE
Mato evangelija mus moko: “Jėzus įėjo į šventyklą, išvarė visus, kurie ten pardavinėjo ir pirko, išvartė pinigų keitėjų stalus, karvelių pardavinėtojų suolus ir jiems tarė: “Parašyta: Mano namai vadinsis maldos namais, o jūs juos padarėte plėšikų lindyne”. (Lietuviškojo mišiolo 117 psl.). Kristus pavartojo net fizinę jėgą šventykloje, neparodydamas pirkliams jokios tolerancijos ir neidamas su jais i dialogą, nes jie maldos namus buvo pavertę į turgavietę. Tolerancija turi savo ribas.
Kristus nepakentė rafinuotų sukčių, fariziejų, nors buvo didžiai atlaidus nusidėjėliams, neslepiantiems savo menkybių. Nėra sunku teoretiškai nagrinėti tolerancijos apraiškas bei teigti jos būtinumą, tačiau gyvenimo praktika turi ir kitokios patirties.
Kas profanuoja aukščiausias krikščioniškąsias vertybes, naudodamas jas tik savo paties reikalams bei savo grupės siekiams, tas neužsitarnauja tolerancijos. Į “maldos namų” sąvoką šiandieną dar reikėtų įjungti didžiąsias krikščioniškąsias vertybes bei kiekvieno žmogaus prigimtąsias teises, kuriomis dominuojančios grupės bando prekiauti, aplenkdamos ir skriausdamos mažesniąsias bei prisidengdamos tariamais nepatogumais.
Nežinau, kokių teisių jie turėjo pirkliauti sinagogoje. Neaišku taip pat, ar anie pirkliai buvo žydų bendruomenės nariai, ar iš kitur atkeliavę. Sprendžiant iš jų drąsos, reikėtų manyti, kad jie nebuvo svetimi sinagogos aplinkai. O kad jie prekiavo, tai žydų kunigai apie tai žinojo ir pritarė, nors evangelija apie tai nieko nesako. Tik reikia galvoti, kad sinagogos viršininkams buvo iš to šiokia tokia nauda. Panašių pirklių ir šiandieną netrūksta. Tikintieji ne kartą pamaitinami abejotinos vertės piliulėmis, kurios dvasinę sveikatą labiau gadina, negu gydo.
TOLERANCIJA IR PLYTA
“Snukis prašosi plytos” — yra toks iš kažkur atkeliavęs posakis. Nesigilinant į šio posakio kilmę, tegu bus leista sustoti prie jo reikšmės. Paprastai jis apibūdina nesimpatingą kieno nors veido išraišką. Rodos, imk ir vožk plyta. Tačiau tai būtų žema neapkęsti žmogaus išvaizdos, kurios jis pats nepasigamino. Čia turima galvoje žmogaus išvidinis pasaulis, prasiveržiantis pro šiokio ar tokio veido formą. Tad posakis turi perkeltinę prasmę, kai iš tokio žmogaus burnos veržiasi vien vulgarūs žodžiai ir visa, ką tik biauraus žmogus gali sugalvoti ir pasakyti. Tačiau šis posakis tiktų ir tiems, kurie, nors ir gražiais žodžiais, kalba ar rašo ne tiesą, bet melą, laikydami dialogo partnerį nieko neišmanančiu.
Kad tolerancija turi savo ribas, man prisimena prieš daug metų stebėtas atsitikimas, parodąs, kaip reagavo iš pusiausvyros išmuštas ūkininkas. O buvo taip. Kažkur ir kažkada kaimo bernai dalijosi vienos nakties įspūdžiais, vis riebiai nusikeikdami. Tuo metu jų tarpe turėjo nelaimės būti tėvas su jaunu sūnumi gimnazistu. Iš pradžių tėvas, stiprus ir apyjaunis vyras, pakentė jų kalbas. Galimas dalykas, kad jis jiems nieko nebūtų ir sakęs, jei prie jo nebūtų buvus sūnaus Jono, kurio norą po gimnazijos stoti į kunigų seminariją tėvas gerai žinojo. Tad tėvas pritrūko kantrybės ir riktelėjo bernams: “Nutilkite, nes aš jums visiems snukius išdaužysiu...” Bernai nutilo, nes jie žinojo, kad šitas ūkininkas žodį ištesi. Tad, rodos, ir ten “snukiai” prašėsi plytos. Bet ten buvo kaimo bernai. “Netolerantingo” ūkininko sūnus tikrai tapo kunigu. Tačiau į nešvarias kalbas nemažiau linkę ir išprusinti žmonės.
Tolerancija turi artimų ryšių su inteligencija bei išsiauklėjimu. Tolerancija rišasl ir su temperamentu. Juk ir plyta, kaip ir piktas straipsnis spaudoje ar pikti žodžiai pokalby, priklauso prie temperamentinės argumentacijos, kuri nesiinteresuoja tolerancija.
DIALOGAS TOLERANCIJOS PAVĖSY
Netikslu būtų visa suvesti į toleranciją, tačiau, šiaip ar taip, ji yra geroji meilės ir laimės pusseserė. Kur nėra tolerancijos, ten nėra nei meilės. Ir atvirkščiai, kur yra meilė, ten šeimininkauja ir tolerancija. Tolerancija nežino užgaulių replikų ir nepagrįstų kaltinimų. Mes džiaugiamės žmogumi tolerantu, jei jo tolerancija nėra tik paprastas indiferentizmas. Tolerancija bando suprasti žmogų ne tik, koks jis turėtų būti, bet ir koks jis yra. Tolerancijos pagrindas — meilė žmogui. Tačiau tolerancijos apimtis daug siauresnė, negu meilės. Todėl ji ir netokia populiari, kaip meilė. Kai meilė universali, jungianti žemę su dangumi ir dangų su žeme, tai tolerancija ne tiek vertikali, kiek horizontali. Ji iš žmogaus ir žmogui, nors ir su aiškiu gėrio atspalviu. Ji yra žemiškoji meilės palydovė, kuri, kaip ir meilė, šalinasi nuo pykčio. Ji, imant plačia prasme, apsireiškia ne tuo, ką mes iš kitų patiriame, bet ką mes patys kitiems duodame. Ji tarsi būtų žmogaus veiksmų (žodžių ir darbų) apinasris, kuriuo pasinaudodamas žmogus būna naudingesnis savo aplinkai.
Dialogo galutinis tikslas — išsiaiškinimas, susitarimas ir sutarimas, kuris veda į vienybę. Kai susitariama, nutrūksta ir dialogas, nes jis jau nebereikalingas. Dialogas reikalingas ten, kur, susikirtus pažiūroms ir nuomonėms, sumažinant priešingumus, bandoma surasti kelią į susitarimą, kuris jau galėtų vesti ir į vienybę. Sumažinti priešingumus kaip tik ir padeda tolerancija. Ideališka vienybė be jokių pažiūrų ir nuomonių skirtumų žmogiškose aplinkybėse vargu ar yra įmanoma. Galimas dalykas, kad tai būtų ir dvasinės pažangos stabdis.
Dialogą veda atskiros valstybės bei pasauliniai vadai, o ypatingai dialogas populiarus krikščioniškajame pasaulyje.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad dialogas tarp tikinčiųjų ir jų vadų yra nesusipratimas, nes argi tikintieji, jeigu jie gyvena pagal krikščioniškuosius principus, turėtų kitaip galvoti ir gyventi, negu jų vadai, ir atvirkščiai. Tik kai žodžiai ir tikėjimas atsiskiria nuo gyvenimo praktikos, nuo krikščioniškųjų principų taikymo gyvenimui, prasideda drama, ir iškyla dialogo reikalas. Nei vienas žmogus nėra tobulas nei savo pažiūrose, nei savo nuomonėse, nei pačiu krikščioniškųjų principų taikymu gyvenimui. Dialogas kyla dėl netobulo abiejų šalių tų pačių principų pažinimo ir netobulos gyvenimo praktikos. O kuris dialogo partneris yra tobulesnis? Kai tarp šalių įsiterpia autoritetinis momentas, tai dialogas gali būti ir nesėkmingas. Krikščioniškam dialogui reikia ir krikščioniškos atmosferos. Argi ne paradoksiškai atrodo, kai sakoma, kad krikščionių pokalby dar reikėtų ir krikščioniškos atmosferos? Bet tai liudija gyvenimo praktika ir dabartinė mūsų aplinka. Čia į pagalbą ateina tolerancija. Sakysim, bandymas naikinti lietuviškąsias parapijas ir bandymas šį žygį pateisinti atsimuša į gynėjų logiką, į gynėjų argumentus. Argi ne šiuo momentu supurtoma krikščioniškoji sąžinė, kuri buvo apgožta valdymo nepatogumais ir kitais neesminiais reikalais, o ne krikščioniškais principais. Ir čia, nors ir nenoromis, reikia nusitverti tolerancijos. Tad tolerancija, neturėdama pretenzijų į tobulumą, dažnai prasklaido susidariusias ūkanas.
Dialogas visados bus reikalingas tolerancijos pavėsio, siekiant ir visų krikščionių vienybės.
TOLERANCIJA IR PRINCIPAI
Principal negali pakęsti savyje jokių šešėlių bei jų iškreipimų. Blogai atstovaudami principus, prasikalstame patiems principams. Kas bando skleisti savo idėjas, mus, kaip dialogo partnerius, niekindamas, neužsitarnauja nei mūsų pagarbos, nei mūsų tolerancijos. Taip, su ateistu dialogas galimas, tačiau su kovinguoju komunistu pozityvus dialogas neįmanomas, nes jis visa niekina, kas jo siekiams netarnauja. Tad ar neklysta tie krikščionių vadai, kurie viešai ar slaptai eina į pokalbį su kovinguoju ateistiniu komunistu ir bando su juo susitarti tikinčiųjų gerovei? Iki šiol čia komunistai visados laimėjo, o tikinčiųjų pajustas palengvėjimas vėliau buvo apgaubtas dar didesne tamsa, su savim nešančia tik klastą ir nusivylimą. Tad, ar leidžiantis į šios rūšies dialogą, neprasikalstama principams? Krikščionių vadai turi daug didžių dorybių, tačiau jiems kažkodėl trūksta tik vienos — žalčio gudrumo. Ar ne Šventasis Raštas mus įspėja: Būkite neklastingi, kaip balandžiai, bet gudrūs, kaip žalčiai?”
Tolerancija negali pažeisti principų. Kitaip, principų negalima paaukoti tolerancijai. Sėkmingas dialogas galimas tik ten, kur abi šalys ieško tiesos. Su kovinguoju ateistiniu komunizmu negali būti sėkmingo dialogo, nes jis iš anksto nusistatęs prieš bet kurią tiesą, jei ji prieštarauja jo pažiūroms. Principuose nėra pasirinkimo: galima ar negalima. Tik pažiūrose ir nuomonėse galimi svyravimai. Tolerancija nėra savo principų išdavimas. Po antrojo Vatikano susirinkimo, kai kurie katalikai išdavė savo tikėjimo principus. Pradėta teigti, kad, jei ne visos religijos geros, tai krikščioniškosios — taip. Tai klaidingai suprasta ekumeninė tolerancija.
Už principus žmonės gyvybę aukoja. Gal būt, nesunku teoretiškai nagrinėti tolerancijos apraiškas ir teigti jos būtinumą, tačiau gyvenimo praktika rodo ir nukrypimų, kai prieš toleranciją atsistoja žmogaus likiminiai reikalai.
Tolerancija nepakenčia fanatizmo. Ji priešinga ir indiferentizmui. Garbėtroškos valdovai retai kada pasižymi tolerancija. Dažnai jie įkopia į viršūnes, pasiremdami savo pažiūromis ir nuomonėmis, kurios stovi toli nuo tiesos.
Tolerancija nėra tiesos atsižadėjimas. Kartais, vengiant ydų, reikia vengti ir jų savininkų. Ir tai nebūtų nekrikščioniška nesusidėti su blogais draugais.
Dažnai dialogas, kai užmirštama tolerancija, išvirsta į beprasmį ginčą, ir vieton vienybės užsitraukiama neapykanta.
Tačiau negyvename vieni nuo kitų atsiskyrę. Gyvename bendruomenėje. Dėl įvairių priežasčių ne visi žmonės supranta gyvenimo prasmę. Šitie priešingumai skaldo visuomenę, kuri nepajėgia suprasti ir pakęsti kito žmogaus kitokio gyvenimo supratimo — žmogaus, iš esmės mylinčio tiesą, ieškančio tiesos bei gyvenimo prasmės.
Netoleruoti ko nors, tai dar nereiškia nebūti tolerantu. Negalima kai kada toleruoti ne tik ydų, bet ir pačių ydų gamintojų. Jei už plytą sunku apsispręsti, tai pasišalinti visados galima. Nusigrįžti nuo ko nors, tai dar nereiškia visko neapkęsti. Kristus netoleravo pirklių sinagogoje, bet draugavo su nusidėjėliais ir jiems buvo dieviškai atlaidus. Ir ne kas kitas, kaip tik Jis yra visų žmonių silpnybių Didysis Tolerantas.
Keliais sakiniais reikėtų prisiminti ir diplomatinę toleranciją, kuri yra tarptautinio ir tarpvalstybinio sugyvenimo pagrindas, nors dažnai, kaip istorija rodo, už parinktų ramių žodžių stovi pasirengę pradėti kitą kalbą ginkluoti kariai. Plyta “snukin” šiuo atveju kartais yra slepiama, kartais viešai rodoma. Tikroji tolerancija neapkenčia melo bei veidmainiavimo, tad, apskritai, bent šiais laikais, giminystė tarp diplomatijos ir tikrosios tolerancijos yra gana tolima. Tolerancija diplomatijoj yra labiau žodinė, negu esminė. Tai tik surogatas.
MUSŲ TOLERANCIJOS MOKYTOJAI
Iš ko turėtumėm mes, lietuviai, mokytis religinės, pasaulėžiūrinės, politinės, valstybinės, bendruomeninės tolerancijos? Tautos ir bendruomenės, su kuriomis mes susiduriame, negali mums būti tolerancijos pavyzdžiais. Priešingai, mes turėjome gerų fanatizmo mokytojų. Tolerancijos trūko ir katalikams, ir kitiems krikščionims. Juo giliau bristume į praėjusius laikus, juo labiau jos pasigestume. O ypatingai mes gana aštriai tai esame patyrę ant savo kailio ir dabar patiriame. Dažnai ir krikščionis krikščionį sugeba persekioti. Didesnės krikščionių grupės dažnai ieško ir randa priekabių paspausti mažesniąsias grupes, nors tai krikščioniškųjų principų požvilgiu būtų niekingas reiškinys.
Kuria nors ypatinga tolerancijos žyme nė viena tauta nėra apdovanota. Tik silpnesnės tautos pagarbiau išklauso didžiųjų žodžius ir tyliau priima jų įžeidimus. O mes? Ir mes privalome toleruoti kitų idėjas, pažiūras, ir nuomones, kad turėtume teisės iš jų to paties laukti.
Pranas Razminas