VISUS APJUNGS TIK LIETUVYBĖ
Su susidomėjimu perskaičiau Jūsų žurnalo “Akiračių” skyriuje kun. Alfonso Grauslio pastabas, visai sutikdamas su jo raginimu “visiems lietuviams vis labiau susijungti”, tačiau kiek suabejodamas jo siūlomo tos vienybės pagrindo realumu. Jis sako: “ekumeninis sąjūdis kaip tik ir jungia visus, nes juo bandoma pastatyti tiltus tarp konfesijų, iki šiol mus skiriančių viens nuo kitų” (“L. L.” sausio nr. 25 psl.).
Ar ekumeninis sąjūdis sujungs visų mūsų konfesijų pasekėjus, klausimas dar toli gražu neaiškus, tačiau jei taip ir įvyktų, tai dar toli gražu tas sąjūdis neapjungs visų lietuvių. Be abejo, linkėtina, kad taip atsitiktų, bet kun. Grauslys užmiršta, kad nemenka mūsų tautiečių dalis jokioms konfesijoms nepriklauso, yra laisvamaniai, indiferentai, Katalikų Bažnyčią arba ir bet kurią kitą konfesiją ignoruoja arba net ir nusistatę religinių dalykų atžvilgiu priešiškai. II Vatikano susirinkimas jų į savo orbitą neįtrauks ir ekumeninio sąjūdžio ideologija visų lietuvių nesujungs. Man rodos, kad ieškoti lietuvių apsijungimo konfesiniu pagrindu tuščios pastangos. Visų konfesijų ir be jokių konfesijų lietuvius gali apjungti tik vienintelis pagrindas, būtent, lietuvybė. Gali būti karštas katalikas, protestantas ar kurios kitos konfesijos išpažinėjas, gali būti laisvamanis, pagonis, agnostikas ar bedievis, bet juos visus jungia tik vienas pagrindas, viena mintis ir viena ideologija, būtent, lietuvybė ir Lietuva.
Vyt. Alantas, Detroitas
Sutikdamas su šia pastaba, dar pridedu: kuo daugiau kelsime vienijimosi pagrindų, tuo labiau turėsime vilties pasiekti vienybės.
Alfonsas Grauslys
ŠIUOLAIKIŠKAI
Vienas pačių geriausių lietuviškų periodinių leidinių aplamai, tur būt, laikytini “Laiškai Lietuviams”... Žurnalą leidžia lietuviai jėzuitai... Tačiau ir kitaip galvojantieji, kitų tikėjimų skaitytojai, jei jie tik nuoširdžiai ir sąžiningai tą žurnalą vertina, negali jam nepripažinti daugelio dorybių.
“L. L.”... savo išore tikrai nenusileidžia daug didesnių tiražų ir išteklių amerikiečių, vokiečių ar prancūzų žurnalams. Tačiau pagrindinės žurnalo dorybės, be abejo, slypi jo turinyje. O tas turinys pirmoje eilėje yra padorus ir pakantus. Niekad jame nekvailinami, nemenkinami ir neužgaudinėjami tie, kurie yra kitų pažiūrų negu žurnalo leidėjai. Tai, žinoma, savybė, kuri kultūringoje spaudoje turėtų būti savaime suprantama, tačiau, lietuviškus laikraščius ir žurnalus bevartinėjant, ta “L. L.” žurnalo rodomoji pagarba kitaip galvojantiems kažkaip maloniai krinta akysna.
Sakydami, kad šitas žurnalas yra šiuolaikiniškai redaguojamas, gal būt, ne kiekvienam sukelsime teigiamą įspūdį. Juk ne paslaptis, kad mūsuose yra ne toks jau mažas skaičius tokių, kurių skonis, mastai ir galvojimo įpročiai per pastaruosius 25 metus nepasikeitė...
Tačiau “L. L.” žurnalo atvirybė gyvenamajam laikui nėra vien tiktai formai... Svarbiausia, kad žurnalas drąsiai ir be baimės dairosi po dabartinę lietuvišką visuomenę, kelia jos sopulius, galvosūkius, svarsto, samprotauja, vienokias ar kitokias išvadas daro (su kuriomis ne būtinai visi juk turime sutikti), trumpai — gyvena šios dienos lietuvio ir žmogaus rūpesčiais...
R. E. MaziliauskasEuropos Lietuvyje,
1968. XII. 17
KAS KYLA, KAS KRENTA
Mano pastabos: 1) žurnalas iškilo — puikus. 2) Skaitytojų lygis krenta. 3) “Laiškai Lietuviams”; reikėtų pridėti — inteligentams. 4) Manau, kad per dideliu iškilimu jūs tolinatės nuo masių. Dėl to prenumeratorių skaičius turėtų mažėti. Linkiu sėkmės.
A. Šeškus, Torontas
"L. L." prenumeratų skaičius 1968 m. nežymiai padidėjo. — Red.
APIE IV DIEVO ĮSAKYMĄ
Jau 19 metų, kaip esu čia JAV, bet niekuomet nepastebėjau, kad IV Dievo įsakymas būtų minimas mokykloj, bažnyčioj ar laikraštyje.
Būtų labai malonu, kad 1969 m. kas nors “Laiškuose Lietuviams” parašytų ir apie IV Dievo įsakymą...
Marija Vasienė