Paleckio memuarai
“Neseniai pasirodžiusi Justo Paleckio memuarinė knyga “Žingsniai smėly” (Vilnius, 1968 m.), apima vienerius, 1926-uosius, metus. Kuo tie metai būdingi? Pirmoji jų pusė — dar juodosios klero reakcijos siautėjimo laikas, antroji — trumpas liberalinės demokratijos valdymo periodas ir pagaliau — fašistinis perversmas” (“Literatūra ir Menas”, 1969 m. II 8 d.).
Knygų pardavimas
“Respublikoje yra 170 knygynų. Vienas jų vidutiniškai aptarnauja 18 tūkstančių gyventojų. Estijoje ir Latvijoje padėtis palyginti geresnė...
Kokią vietą mūsų respublikos knygų prekyba užima kitų tarybinių respublikų tarpe?... pagal... knygų pardavimą vienam gyventojui — 1967 metais buvome ketvirtoje vietoje: po Estijos, Latvijos, Rusijos Federacijos. Galimas daiktas, greitai iškopsime į trečiąją vietą...
Tebėra ribotos leidyklų galimybės, neišspręsta aštri, jau seniai įgrisusi popieriaus problema.
Apie knygų eksportą galime kalbėti visai be ironijos, nors jis dar nėra didelis. Pernai užsieniui pardavėme knygų už 36 tūkstančius rublių... pirko JAV, Kanados, Anglijos, Lenkijos, Vakarų Vokietijos, Australijos firmos” (“Literatūra ir Menas”, 1969 m. II. 8 d. Interviu su Vyriausios knygų prekybos valdybos viršininku Br. Vaitkevičium).
Proza — 1968
“Praėjusių metų prozoje ypač gausu apysakų... Trisdešimt knygų, gausybė kūrinių periodikoje — toks praėjusių metų prozos derlius.... Apie tai šiandien kalba trys literatūros kritikai”.
Algimantas Bučys: “Tiek smarkių ginčų dėl prozos, kiek pernai, seniai begirdėjom... Gal būt, mūsų literatūrinė visuomenė jau taip subrendo, kad nenori pasyviai priimti peršamų jai nuomonių ir pageidauja pati, savarankiškai atsirinkti artimiausias širdžiai knygas ir jų vertintojų mintis? O gal, iš kitos pusės pažiūrėjus, mūsų proza šiandien įsitvirtino tose pozicijose, kuriose rašytojui bene labiau rūpi blaiviai patyrinėti mūsų tikrovę ir pateikti skaitytojo apmąstymams gausią ir autentišką gyvenimo medžiagą, sąmoningai vengiant ir senojo, dogmatiško, ir modernaus, alegoriško, moralizavimo? Įtariu, jog aktyvios abi dingstys. Bet jei pirmoji džiugina, tai antroji verčia susikaupti.”
Albertas Zalatorius:“Šiandieninė proza sąžiningai moka skolą pokario dešimtmečiui, ieškodama ten naujų temų ir originalaus vertinimo galimybių...
Pagrindinis klausimas, man rodos, yra štai koks: ar mes pasiruošę atvirai sutikti ir sąžiningai įvertinti aštrią socialinę prozą. Sakydamas, “mes”, aš turiu galvoje leidyklų ir redakcijų darbuotojus, kritikus ir visus, kurie sudaro pereinamąją grandį tarp rašytojo Ir skaitytojo. Juk socialinė proza — tai pirmiausia kritiška proza... konfrontuojanti su įsisenėjusiomis, paplitusiomis ir gyvenimo stabdžiu tapusiomis normomis ir gyvenimo būdu”.
Vytautas Galinis:“Baigėsi dar vieneri metai. Baigėsi palydimi neregėto riterių turnyro. Ore dar tebeaidi kardų smūgiai į pakeltus skydus, dar tebezvimbia užnuodytos strėlės. Išlieta marios rašalo, o galų gale paaiškėjo, kad iki diskusijų mes vis dar nepriaugę.
Prozoje vis labiau imame pasigesti paprastumo... Jau laikas paskelbti griežtą kovą įvairiems madingiems surogatams, visokiems pseudoizmams. Pirma, pseudointelektualumui, kai iš niekų daroma didžiausia filosofija... Antra, pseudolyrizmui, kuris neretai virsta sentimentaliu plepumu... Trečia, pseudonovatoriškumui, kai žūt būt veržiamasi į avangardistus...
Mūsų stambiosios prozos derlius vis dar negausus... Ką gi, metai kaip metai. Viduniški. Ne daugiau” (“Literatūra ir Menas”, 1969 m. II. 8 d.).
Literatūros istorija
“Ką tik pasirodė akademinės “Lietuvių literatūros istorijos” ketvirtasis tomas — paskutinė ir pati stambiausioji šio leidinio knyga. Joje apžvelgiama tarybinė lietuvių literatūros raida nuo 1940 m. iki dabartinių laikų” (“Literatūra ir menas”, 1969 m. II. 15 d.).
Kaimas ir šviesuoliai
“Kaimo inteligento problema labai sena. Kadaise jis buvo tik “liktarna”, tik nacionalinių jausmų žadintojas. Ir tas “tik” buvo pamatai, išlaikę mūsų dvasinės kultūros pusiausvyrą, išvedę ją į naują pakopą. Šio šimtmečio pirmaisiais dešimtmečiais iš kaimo išplaukęs rašytojas, muzikas, dailininkas tempė paskui save kitus; formavosi mūsų aukštosios mokyklos ir muziejai, teatrai ir muzikiniai kolektyvai.
Šiandien kaimas — elektrifikuotas, radiofikuotas, turi televizorius ir, neretai, gan modernius kultūros namus, o mokyklą — būtinai. Vadinasi, apkerpėti lyg ir nebūtų kada. Betgi “persisotinus” atrodo, kad pasiekta — “aš viską turiu” ir “viską žinau”. Užsirakinama savo pasaulėlyje” (“Kultūros Barai”, 1968 m. lapkr. nr., 65 psl. Toliau pasakojama apie keletą gražių kaimo šviesuolių pavyzdžių, kurių, autorės M. Macijauskienės tvirtinimu, “mažoka, bet... per juos ir atiteka meilė gimtajai žemei”).